"Menininko užduotis - suvienyti bendruomenę"

Kuo išskirtiniai yra meniškos sielos žmonės?

Jų esmė ta, kad jie neša kažkokią žinią, naujieną. Perspėja. Galima remtis Bertoldu Brechtu, kuris sakė, kad visi menai turėtų tarnauti sunkiausiam menui - menui gyventi.

Jūsų iniciatyva įvyko "Turgaus naktis", kurioje šurmuliavo daugybė profesionalių Klaipėdos menininkų. Buvo skelbta, kad tokios naktys vyks keturis metų laikus. Ar dar galvojate kaip nors kitaip vienyti kūrėjus?

Taip, galvojame atgaivinti senamiestį, jeigu mums pavyks padaryti "teatrinę virtuvę", kurioje būtų muzikiniai patiekalai. Galvojame vasarą, kiekvieną savaitės dieną, deklamuoti eiles, dainuoti, judėti. Galima būtų ir pasivaišinti valgiais. Dar tyvuluoja idėja surengti Motinos dieną Danės krantinėje prie Lietuvos tūkstantmečio skulptūros, kuri vadintųsi "Patiekalas kito motinai". Tai būtų didelis stalas, prie kurio susirinktų miestelėnai, atsineštų savo patiekalą, kažkas ragautų mūsų, o mes - kito žmogaus patiekalą. Jau kalbėjausi su Eduardo Balsio menų gimnazijos vadovu ir dailės bei lietuvių kalbos mokytojais, kad vaikai medžius galėtų papuošti popierinėmis gėlėmis ar paukščiukais. Vaikai galėtų piešti, muzikuoti, turėtų dalyvauti Klaipėdos kamerinis orkestras, mūsų Jaunimo teatras ir klounai, kojūkininkai, kad būtų linksma šeimoms, ateisiančioms su vaikais. Tai turėtų būti kažkas švaraus ir gražaus. Gal pradėtume nebijoti vieni kitų, nebijotume dalintis.

Anksčiau menininkas eidavo visuomenės priešakyje, skelbdamas savo tiesas, pranašystes, dabar labai aiškiai išsikristalizuoja jo užduotis suburti bendruomenę. Tai man svarbiau nei padaryti renginį ant vandens, stulpo, kamino ar namo stogo. Suprantu, kad nyku naujuose kvartaluose, kuriuose mes užsidarę, bet kai senamiestyje nyku, kai žmonės, vaikščiodami jame savaitgalį neneša savo sielos, tai jau yra tragedija. Tada, man atrodo prasideda socialinė mirtis. Tad mano užduotis ne padaryti įspūdingą renginį su didele išmone, bet kad jis būtų nuoširdus, paprastas ir mes vėl pasidarytume bendruomenė.

Jaunimo teatras propaguoja lietuvišką dramaturgiją, sutartines. Ar kviesitės klaipėdiečius dramaturgus?

Taigi mes jiems visiems esame atviri. Mes su jais draugaujame, tik ne viską spėjame. Mes dabar rodome Mindaugo Nastaravičiaus pjesę "Paukštyno bendrabutis", jau įvedėme naujus žmones, atgaivinome spektaklį naujai. Statysime spektaklį pagal kitą šio autoriaus pjesę, kurioje aš ir daugelis dėstytojų vaidins. Tai bus veiksmo laboratorija, kartų patirties pasidalijimas. Bus ir trečia pjesė "Man netinka tavo kostiumas".

Vasarį ar kovą norime padaryti Jaunimo labaratoriją-seminarą, ir į atvirą ratą pasikviesime teatrą iš Vilniaus, aktorių Saulių Bareikį, kad nebūtume nutolę ir pasipūtę, pasidalintume meninėmis idėjomis. Kiekvieną seminaro vakarą turėtume vaidinti. Pasikviesime prancūzą Bobą iš Liono, kad jis mums paskaitytų paskaitą apie prancūzų aktorinę mokyklą. Planų ir idėjų daug.

Jūs vos įsiveržėte į Klaipėdą kaip gaivaus vėjo gūsis, ir tuoj pat sulaukėte visuomenės palaikymo. Kaip vertinate tai, jog esate pristatytas nominacijai?

Aišku, labai smagu. Kai tu esi reikalingas, jeigu tave pripažįsta ir tavęs laukia, tai yra nuostabu, didžiausia laimė.