V. Kvedaras: Su Rūta kartu studijavome režisūrą. Iš bendrakursių ji visada išsiskyrė savitu požiūriu, nebuvo linkusi priimti kitų nuomonės kaip savo ir suabejoti ligšioline savo pozicija. Tai man labai imponuoja. Todėl po studijų vis skambindavau jai ir siūlydavau pradėti kokią bendrą veiklą. Esu linkęs į naujas iniciatyvas pulti stačia galva. Rūta - atsargesnė. "Pasižiūrėkime, pagalvokime", - sakydavo. Bet vieną gražią dieną sutiko.
Tuomet aplinkybės jau buvo pradėjusios klostytis mūsų naudai - išsinuomojęs "Memelio mieste" biurą savo renginių agentūrai pamačiau, kad čia yra ir teatro studijai tinkamų patalpų. Jomis savininkai leido naudotis nemokamai. Žinoma, labai idėjiškai nusiteikus galima tartis ir repetuoti kad ir traukinių stotyje, tačiau realiai savos patalpos yra didis dalykas. Kad ir kaip norėtųsi, steigti teatro be finansinių investicijų neįmanoma, todėl kol kas mūsų veikla - neformali.
Teatras ir žiūrovas. Kaip tarp jų ieškosite sąlyčio ir balanso?
R. Bunikytė: Teatras be žiūrovo yra teatras sau, vieno menininko ambicijos. Stiprus sąryšis su adresatu ir pilnutėlės salės nebūtinai sutampa su komercijos sąvoka. Nemanau, kad taptume komerciniu teatru. Mūsų užduotis - tapti esamų teatro pajėgų alternatyva. Būtent todėl pradėsime nuo kitokio žanro - šiuolaikinio miuziklo, o vėliau ketiname imtis monospektaklių. Sieksime profesionalaus teatro statuso - čia dirbs diplomuoti kūrybinių profesijų atstovai. Žinoma, įvertinti profesionalumą patikėsime žiūrovui, tačiau čia tikrai nebus režisuojančių bankininkų ir vaidinančių maisto pramonės atstovų, - juokiasi.
Papasakokite apie būsimą premjerą.
R. Bunikytė: Į klasikinius rėmus šis spektaklis netelpa - jis sukurtas pagal šiuolaikinę muziką, su moderniais šokiais. Jo idėją pasiūlė džiazo dainininkė, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto ketvirtakursė Raimonda Vaičiūtė. Drauge su ja ir choreografe Aiste Abromavičiūte plėtojome idėją ir galų gale priėjome išvadą, kad Memelio teatrui tai būtų puikus viešas prisistatymas.
Miuziklo veiksmas rutuliosis bare, kuriame žiūrovas išgirs kelias skirtingas istorijas. Spektaklio herojai yra laimingi arba nelaimingi žmonės - viskas priklauso nuo požiūrio. Visi geriame iš vis tos pačios gyvenimo taurės, tačiau kiekvienas savo ranka į ją pridedame prieskonių. Kur glūdi nelaimių priežastys ir kaip jas įveikti? O gal esi laimingas pats to nežinodamas? K. Bush dainos tokiam pastatymui labai tinka, nes yra dramaturgiškos, kiekviena pasakoja vis kitą istoriją.
Dirbti su 22 žmonių komanda be galo įdomu. Repeticijos prasidėjo metų pradžioje. Manau, rezultatas bus geras.
V. Kvedaras: Būtų šaunu, jeigu prieš eidami į spektaklį žiūrovai pasidomėtų K. Bush kūrybos linija. Žinoma, žiūrovas, kuris į teatrą ateina pasiruošęs, yra tobulas, tačiau kodėl gi nepamėginus eiti tobulumo keliu? Pasidomėjus ir pamėginus pačiam įsivaizduoti, ką galėtų inspiruoti vienas ar kitas kūrinys, daug lengviau ir drauge įdomiau įvertinti režisieriaus darbą.
Kokią prasmę įdedate į Memelio teatro vardą?
V. Kvedaras: Memelis - senasis Klaipėdos vardas. Teatras savaime taip pat turi labai seną istoriją. Tačiau mes esame jauni žmonės, todėl tikimės, kad šiame derinyje mūsų užmojai susitiks su senąja dvasia ir tradicijomis. Neatsisakysime ir klasikinio teatro momentų, drauge likdami atviri ir suprantami žiūrovui. Sieksime atstovauti Klaipėdai tiek Lietuvos mastu, tiek užsienyje.
R. Bunikytė: Taip, šis tikslas skamba ambicingai, tačiau ar verta imtis ko nors neturint tikslo? Jaučiamės taip, tarsi pasiimtume senas raudonas plytas ir iš jų kurtume naują statinį. Kaip Memelio pilis buvo Klaipėdos gynybinė citadelė, taip, tikiuosi, ir mūsų teatras bus uostamiesčio alternatyvaus teatro atrama. O drauge ir jaunimo traukos židinys: vienas iš mūsų siekių - kad Memelio teatras taptų pradedančiųjų uostamiesčio režisierių pagalbine erdve, kur jie galėtų prisistatyti publikai, debiutuoti su baigiamaisiais studijų darbais.
[BANERIS]
Rašyti komentarą