"Mėjos" drama ar Močiutės karmos dėsnis?

2008-01-11 12:00

Komentaras

Premjerinį Klaipėdos dramos teatro spektaklį Mainos Carr "Mėja" verta žiūrėti dėl fantastiško aktorės Valentinos Leonavičiūtės sukurto močiutės vaidmens, dėl jos dramatiškų ir juokingų konfliktinių scenų su dukra, kurią vaidina aktorės Jūratė
Jankauskaitė, dar dėl vieno kito aktorinio blyksnio, originalios scenografijos, šviesos ir muzikos dermės. O šiaip, ši dviejų dalių drama beviltiškai ištęsta (trukmė apie 3 val.) ir nuobodi.

Gyčio Padegimo režisuotas spektaklis "Mėja" pagal šiuolaikinės airių dramaturgės Marinos Carr pjesę - tai paini šeimos sampratos, vyro ir žmonos santykių analizė, kurią atlieka keturių kartų moterys.

Pasakojimas, žvelgiant į praeitį iš šių laikų perspektyvos, pateikiamas jauniausios istorijos dalyvės akimis. Spektaklyje ją įkūnija dvi aktorės. Viena (akt. D. Rudinskaitė) vaidina paauglę dukrą kuri nebyliai stebi savo tėvų meilės ir išdavystės dramą, klausosi romantiškų močiutės meilės prisiminimų ir jos barnių su savo dukromis (tetomis). Kita (akt. J. Puodėnaitė) įsiterpia į spektaklį kaip pasakotoja. Ji - ta pati mergaitė, tačiau jau tapusi suaugusia moterimi, kurios gyvenimą užnuodijo vaikystėje patirtos traumos ir užauginti kompleksai.

Spektaklio veiksmas vyksta 40-metės Mėjos (akt. N. Savičenko) pastatytuose prašmatniuose namuose. Čia ji išsiskiria, susitaiko ir vėl su savo vyru - neišsipildžiusiu muziku ir niekingu don Žuanu (akt. V. Klimas). Čia savo meilės nuotykius pasakoja ir nusivylimą vyrais alkoholyje skandina bei pykčio priepuolius demonstruoja seserys (akt. E. Barauskaitė, R. Šaltenytė). Laikas nuo laiko čia pasirodo ir dvi vienuoliškai teisuoliškos tetulės - mirusios motinos seserys (akt. J. Jankauskaitė ir R. Arbačiauskaitė). Pagaliau čia apsigyvena šimtametė smarkuolė močiutė (akt. V. Leonavičiūtė), reguliuojanti gyvenimo eismą visiems dramos dalyviams.

Taigi, herojų šiame spektaklyje daug. Ir visi - nelaimingi, ir pagal pjesės autorės ir režisieriaus sumanymą, visi privalo papasakoti savo istorijas ir atskleisti, kodėl jie nelaimingi. Ir dar jų istorijas praplečia pasakotoja. Žodžiu, teksto labai daug. Akivaizdžiai per daug, nes jame paskęsta prasminiai pjesės akcentai, žiūrovas pasiklysta moteriškos šeimos hierarchijoje, nuobodžiauja klausydamas istorijų apie spektaklyje neveikiančius herojus (Mėjos ir jos seserų motiną), o kai kurie pasakojimai iš viso susuka galvą.

Pavyzdžiui, pasakotoja informuoja, jog Mėja mirs, dramatišką užuominą sustiprina antrajame veiksme tamsėjantis, niūrėjantis scenovaizdis ir muzika, į gilią depresiją įklimpstanti ir tyliai iš paslaptingai iš scenos pasitraukianti Mėja, tačiau spektaklis baigiasi tuo, jog ji drauge su visomis spektaklio herojėmis šoka tradicinį airišką šokį.

Šokis, žinoma, labai gražus, šviesus ir efektingas akcentas, tačiau nemotyvuotas. Juk prieš tai visą spektaklį herojės tik verkšleno ir riejosi dar labiau apjuodindamos savo suknistus gyvenimus.

Dramos kontekste tiek elgesiu, tiek optimistine filosofija išsiskiria močiutė. Jeigu už šį vaidmenį V. Leonavičiūtė negaus "Auksinio scenos kryžiaus" - nėra teisybės Lietuvos teatro scenoje ir jos užkulisiuose.

Į močiutės lūpas sudėtas šmaikštus, kartais net nešvankus pjesės tekstas, originali fatališkos moters gyvenimo filosofija, išskirstanti moteris, į tas, kurios myli vaikus ir tas, kurios myli vyrus ir gali ištaškyti vaikus po visą pasaulį dėl nakties su mylimuoju.

Spalvinga bei įspūdinga ir senolės fizinė elgsena: ji rūko opijaus pypkę, geria vyną, leidžia sau nepadorius gestus ir aktyvius, chuliganiškus arba visiškai neįgalios senutės judesius priklausomai nuo situacijos. Tikrai dramatiška ir jos charakterio dvasinė kreivė - ji smerkia, pyksta, nekenčia, myli, atgailauja, kvailioja, mato vizijas... Žodžiu močiutė neabejotinai pelno visų žiūrovų simpatijas ir tampa pagrindine šio spektaklio heroje. Viena vertus, taip ir yra, nes būtent nuo jos, vienintelės pavainikės visoje srityje, gimimo istorijos ir prasideda visos šeimos moterų karma. Kita vertus, spektaklis vadinasi "Mėja"...