"Meilė ir mirtis - tikros poezijos ženklas"

Ar dienoraštis - puikybės ženklas

"Mūsų poetai paprastai palinksta į romano žanrą, o Marčėnas perėjo prie poetinio-filosofinio dienoraščio, vis populiarėjančio pasaulyje, kalbėdama apie naujausią šio knygą "Sakiniai"," - sakė kūrėją kalbinusi žinoma filosofė, eseistė Jūratė Baranova, prieš tai poetui paskaičius eilėraščių iš įvairių rinkinių. Ji sakė, kad su poetu ją sieja mentalinis bendrumas, abu mėgsta Friedrichą Nyčę ir Kafką.

Anot filosofės, Vitoldo Gombrovičiaus dienoraščių vertimas į lietuvių kalbą padarė įtaką tam, jog "Šiaurės Atėnuose" atsirado eseistika. Kaip ir Franco Kafkos dienoraštis ir jo "Laiškas tėvui". Dienoraščius esą rašo kūrėjas, kai jį ištinka kūrybinė krizė.

"Mano mama, netyčia užtikusi "Sakinius" ant mano stalo, pasakė: "Kai žmogus mąsto, visada suras ką pasakyti, nesvarbu, kad poetas." Muzikinė klausa gali ir pasitraukti, bet žiaurus poeto žvilgsnis mato viską, net tai, ko nereikėtų matyti. Įžvalgoms leidžiama paskęsti atsitiktinių įvykių sūkuryje, ir kartais jos tampa skaudžiais akmenimis į aprašomųjų žmonių daržą. Tačiau Marčėnas savo įžvalgas kataloguoja, tarsi koks biologas sugautus drugius, ir įžvalgų pasitaiko tikslių, bet ne genialių, genialių, bet žiaurių. Skaitydama patyriau tokią intelektualinę įkrovą, kad pagalvojau, ar tai ne pati geriausia Aido knyga. Bet kartu pagalvoji, ar ne per daug joje vadinamųjų "kleckų", bet, atseikėjus atsitiktines nuobiras, išryškėja šios knygos esmė", - sakė filosofė, prisiminusi režisierių Andrejų Tarkovskį, sakiusį, jog kuriant filmą svarbiausia yra tai, kaip laikas įteka į kadrą.

Autorius esė "Kodėl rašau eilėraščius" rašo jaunystėje jautęs, kad gebėtų sukurti puikų filmą ar romaną. Esė galima vertinti kaip sąmonės kinematografą, kurio pagrindinis veikėjas yra laikas. Autorius yra tarpininkas tarp savo sąmonės turinio, konteksto ir laiko. Laiko abejingumas mirtims, apie kurias daug kalbama Marčėno esė, yra viena ryškiausių egzistencijos įgriuvų.

"Mirties avilių dūzgimo tyla - štai ką reikėtų kontempliuoti", - rašė poetas, kurio "Sakinius" galima skaityti ir kaip kultūrinį įžymių asmenybių netekčių metraštį. Filosofė prabilo ir apie senatvę, Aidui parašius, kad daugelis žmonių jo nebeatpažįsta. Neatpažįsta - ir mat juos galai, tik lieka įspūdis, "lyg jie eitų kiaurai mane". Eseistas žiauriu žvilgsniu stebi, kai baseine susiraukšlėjusioje senutėje atpažįsta gražuolės kūną, kuris kažkada taip žavėjo. Autorius nedramatizuoja: "Linksma ar liūdna? Nei taip, nei anaip. Tiesiog taip yra. (...) Ir nors žmogiškasis egocentrizmas sakytų, kad esame pajėgūs valdyti laiką, tačiau esame tiktai tai, kas esame."

FILOSOFĖ. " Jo poezija persipynusi su filosofinėmis įžvalgomis", - sakė Jūratė Baranova apie naują A. Marčėno knygą "Sakiniai"

Pasižvalgymai ir įžvalgos

Filosofė, vis cituodama esė, sakė, kad būtų įdomu išgirsti, kaip Aidas vaikšto pajūriu ir kalbasi su Vytautu Blože, kai jie kalbėjosi ne apie kūrybą, bet buvo bandoma sugauti unikalų šio asmens paradoksalumą, balansuojantį ties beprotybe.

"Bložė yra unikali asmenybė, mano parašymai yra patirtis su juo, anekdotai iš bendravimo. Manau, kad tai yra vienas didžiausių mūsų poetų metafizikų: poetas - melagis, apsišaukėlis, gudruolis, pleibojus, į kurį nusileisdavo šventoji dvasia", - sakė Aidas, priminęs, kad Bložė Klaipėdoje turėjo butą, o jis čia studijavo režisūrą. Aidas sakė čia pasigesdavęs kalvų, kaip klaipėdietis literatūros grandas Gintaras Grajauskas Vilniuje pasigesdavęs lygumų.

Filosofė pažymėjo, kad vienoje esė autorius lygina Sigitą Gedą ir Pikaso. Kaip tai įmanoma?

"Sigitas buvo susižavėjęs Pikaso, kuris buvo sukūręs paveikslų ciklą "Minotauras". Aš poetą laikau chtoniniu minotauru, apie kurį kitas autorius rašė, kad Geda ne giedojo, o baubė kaip jautis", - sakė A. Marčėnas. Jis prisiminė ir paskutinę Gedos gyvenimo dieną, kai jis vakarienei - simboliška - parsinešė žuvį. Geda kildindavęs save iš švedų bajorų, beje ir švedų žodis "geda" išvertus reiškia "lydeką". Sakė, jog geras poetas niekada nebus patenkintas savo poezija, todėl tikro poeto mirtis dažnai tampa eilėraščiu, kurį jis rašė visą gyvenimą. Šiuo metu garsėjanti rašytoja Lena Eltang rašė, jog kūryboje meilė ir mirtis yra tikrumo ženklas.

Paklaustas, koks poezijos santykis su kritika, Aidas atsakė, jog literatūros mokslininkai nelenda į viešumą, ir vienintelė jo kritikė, jautusi savo misiją, yra Viktorija Daujotytė. Jis sakė, kad kitų poetų įtakos jam yra ne verbalinės, tai - nuostabą keliančios bendros vibracijos, laikysena, eisena, plikė...

Kas poetui yra sapnai? Jis atsakė, jog pasaulį poetai dažnai mato kaip sapną, jiems svarbios ribinės būsenos. Paprašytas pasakyti nuomonę apie poezijos ir filosofijos santykį, Marčėnas sakė, jog filosofai nešioja akmenį smegenyse. Perfrazavo senovės filosofą, sakiusį: "Aš žinau, kad nieko nežinau" į "Aš nežinau, kad viską žinau." Sakė, jog poetinis mąstymas yra "išrasti Ameriką ir atrasti dviratį". O šiaip filosofas Nyčė buvo pusiau poetas.

Vakarui baigiantis dar poetas paskaitė daugiau savo eilių, iš kurių frazių, metaforų buvo galima atpažinti, apie kurį poetą jis rašė. Gi pokalbio pradžioje Aidas sakė, jog viena televizija skirs 10 minučių jo skaitysiančioms eilėms, ironizuodamas, jog neskyrusi dėmesio didiesiems - Justinui Marcinkevičiui, Jonui Strielkūnui ir kitiems, dabar ji atsigręžia į vidutinius ir mažus poetus.