Mėgėjų teatro sambūris. 1899-1940 m.

Daugelis žmonių, besidominčių teatro istorija, puikiai žino vieną faktą - 1899 m. vasarą Palangoje buvo parodytas pirmasis viešas spektaklis - Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Nuo tos atmintinos datos mus skiria metų virtinė (115 metų), ženklinanti lietuviško viešo teatro pradžią. Manau, kad daugeliui žmonių bus įdomu prisiminti fragmentiškai kaip Lietuvoje vystėsi, plėtėsi mėgėjų teatro sąjūdis iki 1940 metų, kokius sunkumus teko įveikti ir džiaugtis kūryba, pasiektais laimėjimais ir kt.

Teatro istorijos tyrinėtojai rašo, kad mėgėjų teatro veiklos ištakos siekia XVI a., kai į Lietuvą atsikėlė jėzuitai. Jie Vilniuje, Kražiuose ir kituose miestuose steigė vienuolynus, mokyklas. Buvo kūrybingi kultūros baruose. Vienuolių pastangomis pirmieji teatro elementai buvo panaudoti bažnyčiose per pamaldas ar apeigas kaip priemonė stiprinti parapijiečių tikėjimą. Pavyzdžiui, per Dievo Kūno garbinimo iškilmes buvo rengiamos puošnios eitynės centrinėmis miesto gatvėmis. Jos išliko nepamirštos iki mūsų dienų.

Metams bėgant teatralizuoti, uždari teatro renginiai, šventės vyko Lietuvos dvaruose. Pavyzdžiui, 1887 m. vasarą Vyžuonėlių dvare (Utena), švenčiant dvarininko dukters 27-ąjį gimtadienį, buvo surengta šventinė popietė, kurioje vaidino personažai - meška su vedliu, žydas, meistras su sviestmuše ir katinas ilga šiaudine uodega. Katinas buvo judrus, visus šventės svečius čaižė uodega, o „nuskriaustieji“ siekė ją nutraukti... bet jiems to padaryti nesisekė. Šventė tęsėsi. Visi šoko, dainavo. Vaišinosi obuoliais, pyragais, ledinukais ir gėrimais. (Toliau bus pateikiami pavyzdžiai iš Panevėžio apskrities - aut. past.)

Dėl griežtos carinės cenzūros spektakliai lietuvių kalba buvo vaidinami toli nuo didžiųjų miestų centrų - ūkininkų trobose, klėtyse. Juos rengė vasaros atostogų metu sugrįžę studentai iš Rusijos miestų. Viešas lietuviškas vaidinimas buvo tik svajonė.

Tačiau XX a. pradžioje atsirado pragiedrulių, galimybė išsivaduoti iš carizmo gniaužtų, būti savo šalies šeimininkais. Didelis istorinis laimėjimas - lietuviškos spaudos atgavimas 1904 m. 1906-1907 m. buvo suteikta teisė iš Rusijos grįžti mokytojams į savo kraštą. Mokytojai įsitraukė į švietimo ir kultūros veiklą. Jie buvo spektaklių organizatoriai, režisieriai ir lietuviškų pjesių kūrėjai.

XIX a. pabaigoje didelį postūmį lietuvių teatrinei veiklai padarė atgarsiai iš Peterburgo, kur 1892 m. mėgėjų teatro vaidintojai buvo pastatę komediją „Amerika pirtyje“ ir 1894-1895 m. - Gužučio „Kauno pilies išgriovimą“, J.Blizinskio komediją „Žentas dėl parodos“. Peterburgo lietuviai ragino šias ir kitas pjeses statyti Lietuvoje. Siuntė vaidinimus į Lietuvą. Minėtas ir kitas pjeses vaidinti Lietuvoje buvo leista, nes jos buvo cenzūros įvertintos ir antspauduotos. Tad tuo metu Vilniuje, Kaune, Rygoje, Jurbarke, Raseiniuose ir kituose miesteliuose buvo statomos tos pačios pjesės (spaudoje buvo skelbiama, kokiomis sąlygomis galima įsigyti dramaturgijos veikalų). Dėl to sparčiai ėmė kurtis mėgėjų vaidintojų kuopos.

Tačiau Lietuvoje viešai vaidinti lietuvių kalba naujai parašytas ar išverstas iš kitų kalbų pjeses buvo draudžiama. Teatro istorikas V.Maknys rašo, kad vieninteliame carinės Rusijos imperijos krašte, Lietuvoje, buvo uždrausta vaidinti gimtąja kalba (nuo 1890 m., str.84). Tad teatrų režisieriams teko prašyti iš gubernatūros leidimų. Leidimus Peterburge išduodavo cenzorius Eduardas Volteris (1856-1941 m.), Peterburgo universiteto dėstytojas, kuris su lietuvių bendruomene palaikė glaudžius ir draugiškus ryšius. E.Volterio pastangomis Peterburge buvo sudaryta didelė scenos veikalų biblioteka.

Gausių ir organizuotų vaidintojų kuopų nariai, pažangūs ir kūrybingi bažnyčių klebonai rūpinosi turėti miestelio centre savo parapinius namus. Pavyzdžiui, vieni iš pirmųjų Lietuvoje, 1907 m., Utenoje buvo pastatyti dideli parapijos, arba Liaudies, namai su sale susirinkimams, vaidinimams. Kiti šaltiniai nurodo 1911 m. Buvo suvaidinta kunigo Prano Turausko misterija „Betliejus“. Namų statyba kainavo daugiau kaip 9000 rublių. Liaudies namų steigimu, jų išlaikymu rūpinosi kunigas J.Švagždys, vėliau - kunigas P.Turauskas, kunigas A.Švotelis. Teatrologas V.Maknys rašo, kad uteniškiai vaidintojai iki Pirmojo pasaulinio karo turėjo gana sudėtingą teatro repertuarą, gautą iš Peterburgo lietuvių bendruomenės. Liaudies namuose veikė 80 asmenų choras, vadovaujamas vargonininko Banio. Tad neatsitiktinai 1911 m. liepą Utenoje buvo laukiama J.Vaičkaus „Skrajojančio teatro“ pasirodymo. (Tenka priminti, kad 1905 m. birželį J.Vaičkus Mažeikiuose surengė pirmą viešą vakarą. Buvo suvaidintas G.Petkevičaitės-Bitės ir Žemaitės spektaklis „Velnias spąstuose“. Šis spektaklis 1901 m. buvo suvaidintas Vilniuje dr. A.Vileišio bute).

Tyrinėdama Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Retų spaudinių kartoteką netikėtai suradau 1913 m. Utenos žemės ūkio draugijos pirmininko, Liaudies namų jaunimo ratelio nario Prano Dičiaus rašytą laišką draugužiui. (Pavardė nenurodyta. NMMB RS, F.123-454, Jurgis Bukėnas. 1913 10 26.) Laiške rašoma apie Utenos Liaudies namų teatrinę veiklą. Bičiuliui atsako į rūpimus klausimus. Prašo atvykti į Uteną ir iš arčiau susipažinti su teatro kuopos veikla ir uteniškiais. Rašo, kad „pasigirti neturiu kuo, bet, manau, daug naujo pamatytumei uteniškių veikime, ypač prie dabartinio boikoto kunigų, su jų pasekėjų būriu“. Nurodo savo adresą: „Krautuvė „Vilija“, Kražių gatvė“.

Galima lengvai atsekti „draugužio“ klausimus pagal P.Dičiaus išsiųstus atsakymus:

1. Vakarus taisome Liaudies name. Prašymus duodame gubernatoriui. Po prašymais pasirašome kartais aš ir p. vaistininkas Lukoševičius. Kartais po vieną ir bet kuris. Seniau pasirašydavo kunigas J.Švagždys.

2. Prašymus gubernatoriui reikia siųsti po vieną egzempliorių.

3. Kada vaidinsite, reikia aiškiai nurodyti - datą, dieną ir vietą.

4. Rašyti, kas atsako už tvarką.

5. Pateikti vaidintojų sąrašą, nurodant jų vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, atliekamą vaidmenį.

6. Siunčiant reikia užklijuoti pašto ženklą už 1 v. 50 kap.

7. Atvažiuokite į Uteną lapkričio 17 d. (1913 m.). Bus vaidinamas spektaklis Vydūno „Ne sau žmonės“.

8. Dainuos sklandus choras, gros tam renginiui specialiai išmokytas balalaikų orkestras. Būkite. Lauksime.

Mėgėjų teatro veiklą, pražydusią vaiskia žaluma, nutraukė 1914 m. prasidėjęs Pasaulinis karas. Dauguma inteligentų, moksleivių pasitraukė į Rusiją. Lietuvos profesionalus ir Mėgėjų teatras atgimė tik po 1918 m. vasario 16-osios akto. Kultūrinis gyvenimas atgijo miesteliuose, kaimuose. Pavyzdžiui, Panevėžio vyskupijos vyskupas Kazimieras Paltarokas ragino kunigus steigti prie bažnyčių parapijos namus su sale, biblioteka. Prašė telkti jaunimą į pavasarininkų, ateitininkų, skautų organizacijas, rengti vaidinimus ir kt. Kaip to rezultatas skleidėsi kūrybingas saviveiklininkų, teatro mėgėjų kuopų, rašančių pjeses ir statančių spektaklius režisierių, tarp jų ir kunigų dramaturgų būrelis. Aktorius Stasys Pilka rašo, kad Lietuvoje pasklido sodžiaus teatras, kurio misija, be pramogos tikslų, tapo ir rimto Tautos auklėjimo pobūdžio, kultūros skiepijimo priemonių visuma. Spektaklių režisieriams buvo iškelta užduotis: rinkti veikalus ir statyti tokius spektaklius, kurie turį vieną ar kitą aukštą idėją, kurie auklėja žmones. Iškilo problema, kur tokių veikalų gauti? Pavyzdžiui, 1927 m. sausio-vasario mėn. Utenos mėgėjų teatro kuopos pirmininkas Liudas Urbanavičius (Taikos teisėjo raštinė) valdybos vardu rašo du laiškus Kauno valstybinio teatro valdybai (teatro direktorius Antanas Sutkus) prašydamas atsiųsti „privačiai organizacijai“ vaidinimų, suteikti patarimų meno srityje. Prašo ir kitų patarimų. Pavyzdžiui: 1. Koks turi būti kuopos žetonas (ženklas), vėliava? 2. Gal yra žinoma Lietuvoje panaši organizacija (kuopa), iš kurios būtų galima gauti vėliavos, ženklo pavyzdį, kuris tiktų visoms teatro kuopoms? (VUB RS. F.1 - F MĄŪĘ, L.263)

1927 01 24 laiške Liudas Urbanavičius rašo, kad Utenos vaidintojai turi savo kuopos įstatus ir laikosi iškelto tikslo: „Kelti ir remti lietuvių Tautos meną visuomenėje“. Pagal įstatų 9 straipsnį turi savo vėliavą tamsiai žalios spalvos su žetonu ir šūkiu „Menas-Tautos siela“. Turi teatro kuopa savo žetoną ir antspaudą. Kauniškiams primena, kad vykdami gastrolių į Uteną turi iš anksto kuopai pranešti ir suderinti datą ir laiką, kad salė nebūtų užimta, nes tuo metu gali vaidinti uteniškiai. Be to, būtų laiko tinkamai pasiruošti Kauno vaidintojų sutikimui, būtų paruoštas reikalingas inventorius, dekoracijos, kurių jau turi įsigiję.

Iki 1940 m. Utenos teatro mėgėjų kuopa pastatė 18 dramos spektaklių, jų režisierius buvo Utenos miesto burmistras Juozas Bartašius. Vaidinimus parinkdavo Liudas Urbanavičius-Urbonaitis. Buvo pastatyti spektakliai: P.Vaičiūno „Patriotai“, V.Mykolaičio-Putino „Valdovas“, kraštiečio kunigo K.Čiplio-Vijūno komedijos ir kt. (pastarojo autoriaus pjeses nuo 1997 m. visoje Lietuvoje stato mėgėjų teatrai).

Tenka priminti, kad iki 1940 m. Lietuvos miestelių ir bažnytkaimių jaunimas, inteligentai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Įvairaus amžiaus žmonės vaidino, giedojo bažnyčių chore, buvo aktyvūs pavasarininkų, ateitininkų organizacijų nariai. Kad sodžiuje tinkamai būtų režisuotas spektaklis, gerai savo vaidmenis išjaustų vaidintojai, kad tinkamai būtų paruošta salė ir kt., 1924 m. Šiauliuose buvo išleista knyga „Sodžiaus teatras. Patarimai sodžiaus vaidintojams“. Autorius Brundalas (Petras Tarulis).

Balys Sruoga rašė, kad mėgėjų teatro vakarai savo reikšme mūsų Tautos atgimimui galėtų varžytis su rašytąja literatūra.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“