Mažos Lietuvos istorija ne blankesnė

- Vieni svarbiausių jūsų tyrinėjimo objektų yra Sūduvos ir Užnemunės dvarai. Kalbant apie nykstančius arba jau sunykusius dvarus dažniausiai gailimasi prarasto kultūrinio palikimo, tačiau ne mažiau turėtų būti gaila, kad dingsta ir juose gyvenusių asmenybių pėdsakai. Su kokiomis garsenybėmis sietini šio krašto dvarai ir vietovės?

- Sūduvos krašto ūkinio ir kultūrinio gyvenimo centrai - dvarai - domino ir pasaulyje garsėjusius politikus. Vieni iš jų į mūsų kraštą atėjo kaip užkariautojai, kiti ūkius paveldėjo iš tėvų arba juos nusipirko. Per pastaruosius kelis šimtus metų Sūduvos dvaruose gyveno ar lankėsi trys imperatoriai, jų giminaičiai, vienas būsimas prezidentas, du Nepriklausomybės Akto signatarai, keletas tarpukario Lietuvos Seimo narių ir ministrų. Viliojo dvarai ir daugybę menininkų, poetų, muzikantų bei kitokių kūrybingos sielos asmenybių. Manoma, kad 1380 m. būsimo Šiaudiniškių dvaro teritorijoje tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir Vokiečių ordino didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės buvo sudaryta garsioji Dovydiškių sutartis. Dovydiškėse (kai kuriuose dokumentuose - Šiaudiniškės) lankėsi ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis. Kidulių dvare 1807 m. vasarą svečiavosi Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III. Kartais jo gyvenimą paįvairindavo prabangiu keltu atplaukiantis Rusijos caras Aleksandras I. 1807 m. vasarą, keliolika dienų, Kvietiškio dvare (dabar Marijampolės miesto teritorija) viešėjo Napoleono armijos maršalas Mišelis Nėjus. Po penkerių metų Vilkaviškio dvaro teritorijoje įsikūrė imperatorius Napoleonas. Garsusis prancūzas gyveno mediniame name, deja, šis nesulaukė net 1863 m. Visos kalbos apie Napoleono gyvenimą dabar stovinčiuose rūmuose yra tik neatsakingų rašeivų keliolika kartų pakartotas pramanas.

Zyplių dvaras 1806-1834 m. priklausė paskutinio Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio brolio Andžejaus vaikams, o kai kurios šios giminės relikvijos keliskart perstatytame dvare išliko iki tarpukario. Apie 1835 m. Rumokų dvarą įsigijo broliai Stanislovas ir Simonas Konarskiai, pastarasis už revoliucinių nuotaikų kurstymą 1839 m. buvo Vilniuje sušaudytas. Mockavos dvarą XIX a. viduryje valdė caro armijos generolas, Italijos kunigaikštis Aleksandras Suvorovas. 1892 m. Šūklių dvarininkų šeimoje gimė Jonas Gavronskis, vėliau jis dirbo Lenkijos diplomatu keliose valstybėse. Majoratinio Mikalinės dvaro valdytojas Nikolajus Somovas po Spalio perversmo pasitraukė į Vakarų Europą ir ėjo Rusijos vyriausybės vadovo emigracijoje pareigas. Putinų dvaras yra susijęs su Rusijos didžiojo kunigaikščio Olego Romanovo apsilankymu. Kariaudamas rusų armijoje, jis buvo priverstas kelias dienas čia slapstytis, o netrukus, sužeistas ties Pilviškiais, mirė. Tai vienintelis caro šeimos narys, žuvęs fronte per Pirmąjį pasaulinį karą.

- Tokios didelės pasaulio didžiųjų vaikštynės vyko ne tik Sūduvoje, bet ir visoje Lietuvoje. Kodėl Lietuva jiems buvo tokia patraukli?

- Susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK), sunkiai įžengiamuose Sūduvos miškuose buvo galima rengti slaptesnius pasitarimus, į kuriuos kryžiuočių riterių vadams buvo ir netoli atvykti. LDK žlugus, tik Užnemunės Lietuvoje per keliolika metų jėgą demonstravo net trijų okupantų armijos, todėl ir svečių turėjome daugiau ir įvairesnių. Už nepaklusnumą caro valdžiai čia iš Rusijos buvo atsiųsti caro kariuomenės karininkai, pradžioje - daugiausia ne rusų tautybės žmonės ir net ne stačiatikiai. Tačiau nemažai garsių žmonių Sūduvoje atsidūrė ir ne savo noru. Arba kaip okupacinės armijos kariai, arba sprukdami nuo karo baisumų. Kadangi Sūduvos krašto istorija menkiausiai tyrinėta, nėra prasmės lyginti, kurioje Lietuvos dalyje tokių garsių klajūnų būta daugiau.

- Neatsakingi istorijos metraštininkai ateičiai neretai primeta savo klaidas, kurios ilgainiui tampa aksioma. Neseniai paskelbėte išvadas, kad netoli Marijampolės atrasta senoji gyvenvietė ir piliakalnis visai nieko bendra neturi su Meškučiais, kurių vardas piliakalniams dabar priskiriamas.

- Lietuva nėra ta valstybė, kuri galėtų išlaikyti ir regionų istorikus. Sostinės istorikai kartais priima vos ne politinius sprendimus, net nepakeldami galvos nuo savo rašomojo stalo. Pokario metais garbūs archeologai, galbūt pažvelgę į kurį nors stambaus mastelio Lietuvos žemėlapį, „krikštijo“ objektus provincijose. Taip atsirado Meškučių piliakalnis. Man teko gyventi Meškučių kaime, kurį nuo piliakalnio skiria panašus atstumas kaip Vilniuje Lazdynus nuo Antakalnio. Tame ruože yra (arba buvo) įsiterpę net keli kiti kaimai. Dievai žino, kam neįtiko senas Marcinkalnio pavadinimas, kuriuo buvo vadinama atrastų piliakalnių ir gyvenviečių teritorija. Norėčiau suprasti ir gerai pažįstamus archeologus, kurie pastaraisiais metais padarė čia daug atradimų, bet nesiryžo jų įvardyti pagal tikrąją buvimo vietą.

- Galbūt tokių ir panašių klaidų, kurias sunkiai bepavyktų paneigti, galima atrasti ir daugiau?

- Nesu pesimistas, kuris ieško tik klaidų ir blogybių. Tačiau ir ieškant gerųjų faktų tenka nuolat susidurti su „copy-paste“ stiliaus netikslumais. Taip šimtus kartų pasakytas teiginys tampa net ne faktu, o dogma. Aš daugiausia domiuosi tuo, ko Lietuvos istorikai nemėgsta tyrinėti dėl archyvų bado, - Sūduvos krašto istorija. Tuoj lenkai mus šioje srityje aplenks ir savotiškai pasisavins Suvalkiją. Net pirmojo diplomuoto lietuvio istoriko Jono Totoraičio darbuose apie šį kraštą aptikau keliasdešimt klaidų, netikslumų, iškraipymų. Šį istoriką drįsčiau kritikuoti dėl to, kad jis, būdamas silpnos sveikatos, vasaromis samdė mokytus bernus ar būsimus vienuolius ir su jais leisdavosi į Zanavykų kraštą užrašinėti prisiminimų. Taip šalia iš Vatikano archyvų nurašytų sakinių atsirasdavo ir šimtamečių perpasakojimų apie kitų šimtamečių patyrimus. Ir nesuprasi, kur čia istorija, kur tautosaka... Turiu kolekcijoje tūkstančius savo krašto nuotraukų, kuriose užfiksuota urbanistikos raida iki 1940 m., todėl galiu pasakyti daugelio Sūduvos miestų ir miestelių pastatų atsiradimo datas. Kai masiškai kepamų knygų nuotraukų anotacijose pateikiamas neatsakingas turinys, negaliu tylėti ir nekritikuoti. Paradoksalu, kad apie Sūduvos krašto istoriją rašo ne istorikai, o leidyklų koridorius geriau išmanantys azartiški entuziastai.

- Sūduva užaugino ne vieną Lietuvos šviesuolį, kuriais didžiuojamės, tačiau čia užaugo ir veikėjų, susijusių su skaudžiai mūsų tautą palietusiu stalinizmu. Nustatėte, kad Marijampolėje ar šalia jos užaugo vienas žiauriausių Rusijos represinių struktūrų vykdytojų Nikolajus Ježovas. Galbūt tokių ježovų Lietuvos žemė pagimdė ir daugiau?

- Matyt, čia reikėtų pritarti ir sovietmečio istorijos metodologijoje propaguotam ryšiui tarp priešybių ar skirtingų polių. Užaugino šis pasiturintis kraštas daug Lietuvos didžiavyrių, bet čia gimė ir lietuvių, kuriais negalime nei didžiuotis, nei reklamuoti jų pavardes. Pasiteisinti galime tik tuo, kad stalinizmo architekto N.Ježovo tėvą į Lietuvą tarnauti atsiuntė okupantai. Rusų istorikai turbūt nuoširdžiai mane tikino, kad turime džiaugtis šio budelio suvalkietiškomis šaknimis, - jis suprato lietuvių kalbą ir neretai būdavo palankus pasmerktiems lietuviams, tiksliau, komunistams, nublokštiems į Rusiją. 1905 m. sausį kalbą Marijampolės miestiečiams išrėžė ir Rusijos komunistinės diktatūros veikėjas Levas Trockis, tuomet žinomas Bronšteino pavarde. Paieškojus archyvuose gal ir pavyktų surinkti gausesnę Užnemunėje pasireiškusią Kremliaus „puokštę“, bet nesinori surasti daugiau tokių ježovų...

- Nemažai istorijos paslapčių slepia kapinės. Kartais jose užkastos net sensacijos. Jūsų dėka Lietuvos ir net Rusijos žurnalistai paskleidė žinią, kad Marijampolės kapinėse gali būti palaidotas per Antrąjį pasaulinį karą prie Vilkaviškio žuvęs dėl marksizmo idėjų galvą pametusios gražuolės prancūzų aktorės Inesos Armand ir Rusijos revoliucijos vado Vladimiro Lenino sūnus Andrejus Armandas. Ar tai gali būti tiesa?

- Manau, kad geriausia būtų turėti nors ir mažytę paslaptį negu konkretų atsakymą. Niekada netvirtinau, kad A.Armandas tikrai buvo šio tėvo sūnus, bet niekada to ir neneigiau. O jų meilės istorija tikiu, nes labai daug faktų verčia tuo tikėti. Dėl Rusijoje sąmoningai sunaikintų archyvų galbūt niekada ir nesužinosime tautų vado meilės klystkelių ir jų rezultatų. 2014 m. Marijampolėje viešėjusi JAV lietuvė ekstrasensė konstatavo, kad kapo duobėje, kur palaidotas A.Armandas, jaučia didžiulę tuštumą. Tikėtina, kad rusų pareigūnai iškasė ir išsivežė palaikus į tėvynę. Būnant muziejaus vadovu, vieną paslaptingų delegacijų man pačiam yra tekę palydėti. Kita vertus, žuvę kariai buvo sulaidoti ne atskirose duobėse, o ištisinėse perkasose, tad niekas negali tiksliai pasakyti, kur buvo paguldytas kapitono A.Armando kūnas. Marijampolės kapinėse ilsisi ir kitų ne vietinės reikšmės žmonių palaikai. Čia palaidotas Anglijos karaliaus Jurgio IV nesantuokinis sūnus Viktoras Nordas, vienas Estijos tautinio atgimimo patriarchų Karlas Šteinbergas. Ąžuolų Būdos kapinės priglaudė buvusios carinės Rusijos gubernatorių, Didžiųjų Zariškių dvarininką Dominiką Lisickį. Paminėjau tik kelias įspūdingesnių biografijų asmenybes. Geriausia tai būtų perskaityti knygose, tačiau nesu leidėjas. Tegul rankraščiai dulka stalčiuose iki tų laikų, kai Lietuvoje atsiras įžvalgesnių žmonių, matančių tokiose knygose ne vien materialinę prasmę.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“