Martynas Levickis: "Grodamas atiduodu daugiau nei turiu ir dėl to visiškai nesigailiu"

Londono Karališkojoje muzikos akademijos absolventas siekia pakeisti ne itin populiaraus akordeono įvaizdį. Panašu, kad lietuviui sekasi – prieš kelis mėnesius išleistas Martyno albumas jau pirmą pardavimo savaitę D. Britanijoje pateko į šalies topų viršūnes, o jaunas akordeonistas iš Lietuvos sulaukė išskirtinio britų žiniasklaidos dėmesio. Nepaisant to, akordeono virtuozas nepamiršta ir Lietuvos klausytojų – sausio 4 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje M. Levickis surengs koncertą „Misija tęsiasi“. Siekdamas įrodyti akordeono universalumą, atlikėjas gros žymiausius užsienio popmuzikos hitus – koncerte akordeonui paklus tokių atlikėjų kaip Lady Gaga, Katy Perry, Michaelas Jacksonas, „Linkin Park“ ir kitų, melodijos. Likus kelioms savaitėms iki nepamirštamo koncerto, M. Levickis pasakoja apie savo muzikinę misiją ir jį sužavėjusį instrumentą.

Martynai, dažnai sakote, kad norite ir siekiate pakeisti akordeono įvaizdį. Kodėl Jums tai svarbu?

Akordeonas gimė palyginus neseniai – 1829 m. Vienoje, o daugelio žmonių pasąmonėje jis išlikęs kaip senas ir nemadingas instrumentas, kartais – savotiškas pajuokos objektas. Lietuvių kultūroje akordeonas yra vienas pagrindinių vestuvių instrumentų.

Kodėl taip įvyko, nesunku atsakyti. Pirmasis akordeonas buvo gana primityvus, tačiau pats jo principas buvo toks pats kaip ir dabar – instrumentas galėjo išlaikyti ilgą, nenutrūkstamą garso liniją, turėjo melodijos ir akompanimento korpusus bei buvo patogus nešioti. Kadangi to laikotarpio kompozitoriai laikė akordeoną nepakankamai pažangiu, mažai apie jį išmanė, jis tapo gatvės, užstalių dainų ir šokių instrumentu. Kitaip tariant, akordeonas tapo paprasto žmogaus sielos instrumentu. Ilgainiui tradicijos keitėsi – 20 a. viduryje akordeonas buvo ypač populiarus.

Italijos eksporto rekorduose, akordeonų manufaktūra tuomet užėmė antrą vietą, nusileisdama tik automobilių pramonei. Net ir pasiekęs tokį populiarumą, tinkamos pagarbos kaip „normalus“ koncertinis instrumentas beveik nesulaukė. Tačiau kaip tik tuo metu ir įvyko didysis techninis atradimas – buvo sukurtas chromatinių bosų akordeonas. Šio išradimo dėka juo buvo galima groti nuo senosios klasikos kūrinių iki šiuolaikinės muzikos eksperimentų ar džiazo.

Tai ypač sudomino šiuolaikinius kompozitorius, kurie intensyviai pradėjo rašyti šiam instrumentui. Tačiau atsirado kita problema – nežinoma, nauja muzika, kurios klausymas reikalauja atidaus dėmesio, o kartais - specifinio išmanymo, nesudomino didelio klausytojų rato. Visa tai suvokdamas, dar studijų metu Londone, kur didžiąją dalį kurso repertuaro sudarė šiuolaikinės muzikos atlikimas, pradėjau ieškoti galimybių pristatyti akordeoną plačiau.

Muzikos istorijos kloduose smuikas arba fortepijonas turėjo ne vieną muzikinį herojų ar genijų, kurie sėkmingai kurdami, grodami, populiarino savo instrumentą. Akordeonas praėjusio amžiaus viduryje irgi turėjo simbolinių asmenybių, tačiau 21 a. jo populiarumas ženkliai smuko. Tad man ir yra svarbu keisti akordeono įvaizdį arba žmonių matymo kampą, skatinti susidomėjimą juo, kaip šiuolaikiniu, patraukliu, seksualiu ir mėgstamu koncertiniu instrumentu.

Kuo Jus šis instrumentas žavi?

Atrodo, kad niekada taip ir nespėjau įsigilinti, kodėl man jis patinka. Pamenu, jog vaikystėje, kai tik pradėjau groti akordeonu, man buvo labai įdomi jo mechanika, visa sudėtinga sistema viduje, klavišai, mygtukai, registrai, dumplės. Jau tuomet turėjau nenusakomą potraukį mechanikai bei automobiliams. Dabar išliko tik pomėgis automobiliams, bet apie jų mechaniką beveik nieko nenusimanau. Akordeono mechaniką išmanau geriau, tačiau imtis jo taisyti nedrįsčiau.

Žinoma, vienas pagrindinių faktorių yra garsas. Kartais žmonės galvoja, kad jie nemėgsta to „šaižaus“ akordeono garso. Aš jo irgi nemėgstu, bet jį dabar galima išgirsti vis rečiau ir rečiau. Lietuvoje visi profesionalūs atlikėjai, studentai ir mokiniai jau groja naujais, ganėtinai brangiais instrumentais, kurių garsinės savybės ne tik pamalonina klausytojo ausį, bet ir užburia.

Koncertus rengiate ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ar pastebėjote skirtumų tarp publikos?

Kiekviena publika turi savo nacionalinių ypatumų. Man lyginti Lietuvos publiką su kitų pasaulio šalių vis dar sunku, kadangi visada galiu jausti, jog klausytojų esu itin laukiamas Lietuvoje, o tai, natūralu, nulemia ir simpatijas. Užsienyje jas dažnai tenka užsitarnauti, bet juk taip tik smagiau.

Kas Jums svarbiausia, kai esate ant scenos, koncertuojate?

Svarbiausia yra ryšys su klausytoju. Juk kalbėdami su draugu norime, jog jis mūsų ne tik klausytųsi, bet ir suprastų, gal pakomentuotų, patartų. To paties ryšio reikia muzikoje – tik viskas vyksta magiškoje erdvėje, energijoje be žodžių. Koncerto metu nelengva pradžioje – kartais reikia labai pasistengti sudominti klausytoją, ji įtikinti. Kartais tik žengus pirmą žingsnį į sceną būna aišku, kad ryšys jau egzistuoja, tuomet būna labai malonu ir viskas įgauna visai kitokį emocinį, ir tuo pačiu, sakyčiau intelektualinį lygį. Tuomet visi kalbamės viena kalba toje magiškoje erdvėje. Žmonės mano pasirodymo metu įžvelgia daug dalykų. Man smagu, kad jie atranda save muzikoje, kad garsai sklindantys iš mano instrumento turi galią prisiliesti prie jų širdies ir minčių. Grodamas kartais atiduodu daugiau nei turiu ir dėl to visiškai nesigailiu.

Koncertas vadinasi „ Misija tęsiasi". Ką norite šiuo pavadinimu pasakyti?

Sausio 4 d. gyvenimas nesustoja – misija tęsiasi, ir vos tik po Naujųjų metu sutikimo kviečiu visus, pailsėjusius ir nuotaikingai nusiteikusius į lengvos, žaismingos, stilingos, nerūpestingos, atpalaiduojančios muzikos vakarą. Koncerte „Martynas Levickis: Misija tęsiasi“ skamba populiarioji muzika, žinomų pop atlikėjų dainų aranžuotės atliekamos akordeonu, pritariant gitaros, boso ir mušamųjų grupei. Šį projektą lengvai galėčiau pavadinti muzikine fiesta – jo metu leidžiu sau daugiau nei kituose pasirodymuose. O publika jo metu irgi šėlsta labiausiai!