Marius Burokas: trys negalimo gyvenimo atvejai (knygų apžvalga)

Lietuvos akmenys

Donatas Petrošius „Kaip negalima gyventi“

Kaip rašytojas pasirenka vieną ar kitą žanrą? Ar tai ateina natūraliai, ar tiesiog laikui bėgant supranti, kad poeziją rašai geriau nei prozą, o gal prozai tiesiog neturi kantrybės? Kodėl kai kuriems vėliau poezijos ar prozos pasirodo per maža? Atsakymai į šiuos klausimus gali pasirodyti visai paprasti: kad ir kokia talpi gali būti poezija, kad ir kaip laisvai joje jaustumeisi (tiek rimuotoje, tiek ne), esama klausimų ir minčių, kurias geriau gvildenti proziškai, neskubant, pasiduodant pasakojimo, o ne eilių tėkmei.

Daugeliui skaitytojų D. Petrošius žinomas kaip poetas, išleidęs dvi poezijos knygas – „Iš tvermės D“ ir „Aoristas“. D. Petrošiaus poezijoje pilna smulkių biografijos (žinoma, pusiau fiktyvios) faktų, kino filmų citatų, jis – poetas „pasakorius“, poetas, natūraliai mąstantis eilėraščio eilute. Jo tekstai panašūs į upelio tėkmę: plaukia, užsikerta, stabteli, sūkuriuoja. Kas yra nors kartą klausęsis, kaip D. Petrošius skaito eilėraščius, tikriausiai niekada to nebepamirš. Jis šneka tarsi sau, murma po nosimi, nutyla, tarsi prisiminęs kažką, vėl tęsia. Atrodo, lyg prisėdai prie baro šalia seniai ten rymančio senbuvio. „Eiles rašau tam, kad įtikinčiau save, jog pasaulis yra geresnis, nei man atrodo“, – viename savo esė sako autorius.

Tos pačios pastabos apie poeziją galiotų ir D. Petrošiaus esė. Knygoje „Kaip negalima gyventi“ sudėti esė, kuriuos jis rašė nuo 2001 metų. Surinkti per dešimtmetį, atspindintys išties kūrybingą autoriaus gyvenimo etapą ir stebinantys įvairove. Esė kliudo kultūrines, literatūrines ir mokslo temas, čia įpinami faktai iš naujausių mokslų atradimų, cituojami filosofų darbai, įvairių religijų tekstai, nuklystama į autobiografinius nuotykius, ironiją, autoironiją. Iš viso to, pasak autoriaus, radosi aiškus žinojimas, kad žmonės nepasimoko nei iš savo, nei iš svetimų klaidų. Tai ir yra gyvenimo esmė ir smagumas. Klysti vėl ir vėl yra užprogramuota genuose.

D. Petrošiaus esė puikiai įsipaišo į lietuviškos esė mokyklą: faktai jo tekstuose neišnarpliojamai susipynę su fikcija, eiseistinis pasakojimas mutuoja į apsakymą, vėl išneria iš jo, trumpam virsta poetine miniatiūra, tada – taikliu pastebėjimu, vėl sugrįžta į daugmaž tradicinio esė vėžes. Autoriui nereikia ilgų įžangų ar apšilimo, skaitytojas paprastai įvesdinamas į eilinio pasakojimo ar istorijos tėkmę. Temos – pačios įvairiausios, jei nori – skaityk esė apie futbolą, nori – apie sniegą, vienatvę, kiną, turizmą, Borgesą, Miloszą, pieštukus. Viskas šioje knygoje lygu, apie viską svarstoma ramiu, šiek tiek svajingu, retkarčiais kandoku tonu. Esė nuo rimtumo gelbsti puikus, sakyčiau, angliškas (o gal vis dėlto žemaitiškas?) humoro jausmas. „Knygoms labai sveika pabūti maišuose. Įkiši maišan, palaikai mėnesį, ištrauki ir gali skaityti iš naujo. Visai kitos knygos. Kažkaip greičiau atsiduoda. Lengvesnės tampa. Kažkas jose padvesia. Turbūt didaktika ir išdidumas: kokios mes pamokomai sunkios, kokios mes brangios. Maiše visi daiktai vienodai sunkūs. Maiše visi daiktai lygūs.“ (cit. iš esė „Kaip negalima gyventi“)

D. Petrošiaus esė vaikystės prisiminimai, pasakojimai apie tėvą, gimtuosius namus puikiai dera su vaizdais iš miesto gyvenimo, miestas nenustelbia kaimo, abu jie – tos pačios asmenybės patirties dalis, iš vieno būvio organiškai pereinama į kitą. Taip ir iš pasakojimo apie sportą (beje, labai retas atvejis lietuvių literatūroje, kad kažkas gerai, pakankamai profesionaliai ir įdomiai net nepašvęstiesiems rašytų apie sportą) pereinama prie kalbos apie literatūrą, rašymą, randama bendrybių.

Kažkokios griežtos knygos struktūros lyg ir nėra, kai kurie esė (ypač tie, trumpesnieji, rašyti, matyt, tam tikra proga) neištvers išbandymo laiku, pasimirš, pasens. Kiti esė pernelyg fragmentiški, keistai trūkčiojantys, primenantys dienoraštį („Agregatinės būsenos“), ar konspektus („Sapno matavimai“).

„Kuo labiau šis mano rašymas artėja į pabaigą, tuo labiau slegia akmeninis įtarimas, kad kažką labai svarbaus praleidau“, – esė „Akmenų prieglauda“ rašo D. Petrošius. Tad, tikrai, bus dar tų pasakojimų apie sniegą, fubolą, knygas, akmenis, kiną, apie tėvą ir motiną, Miloszą ir Brodskį. Lauksim.

O aš pasakojimą apie šią knygą pabaigsiu mėgstamiausios esė pabaiga: „Mano prisiminimai apie šį pasaulį prasideda nuo 1980-ųjų rugpjūčio (kai man buvo dvidešimt mėnesių), Maskvos olimpiados, kurią su tėčiu žiūrėjome per televizorių. Kai baigėme žiūrėti, jis mane paėmė ant rankų ir išėjome mišką riešutauti. Nuo tada viską atsimenu.“

Japonijos sapnai

Haruki Murakami „Dramblys pradingsta“

Japonų rašytoją, nuolatinį pretendentą į Nobelio premiją H. Murakami lietuvių, kaip ir viso pasaulio, skaitytojai jau gali laikyti savu. Mūsų skaitytojai jį mėgsta – lietuviškai išleistos kone visos svarbiausios H. Murakami knygos: ir esė, ir romanai, vienas apsakymų rinkinys. H. Murakami – slidus autorius: vieni linkę laikyti jį puikiu, pasaulinio lygio rašytoju, kiti paniekinamai žvelgia į jį kaip į trupučiuką subtilesnį popliteratūros variantą. Abi šios grupės iš dalies teisios: ta lengvybė, kurią patiri skaitydamas jo romanus, – apgaulinga. H. Murakami yra tarsi chameleonas, sunkiai apibūdinamas, nusakomas, apčiuopiamas. Jo knygos – vadinamasis „guilty pleasure“ (slaptas malonumas“: skaitydamas trupučiuką gėdijiesi, kad skaitai tokį „lengvą“ atseit autorių, bet kartu mėgaujiesi jo sukurtu pasauliu.

„Dramblys pradingsta“ – apsakymų rinkinys, ir iš karto reikėtų paminėti, kad ši knyga autoriaus bibliografijoje anaiptol nėra nauja: į ją sudėti 1980–1991 m. parašyti apsakymai, angliškas jos vertimas pirmąkart pasirodė 1993-iaisiais.

Bet neskubėkite nusivilti. Šis rinkinys – puiki pažintis su ankstyvuoju H. Murakami, jo kūrybos ištakomis. Tarkim, pirmas rinkinio apsakymas „Prisukamas paukščiukas ir antradienio moterys“ vėliau tapo autoriaus romano „Prisukamo paukščio kronikos“ (lietuviškai išleista 2007 m.) pirmuoju skyriumi.

Prisipažinsiu, kad knyga, nors ir esu kiek pavargęs nuo produktyviojo H. Murakami, man labai patiko. Apie ką šie apsakymai? Trumpai paminėsiu keletą siužetų. Kai iš vieno miestelio aptvaro be žinios pradingsta dramblys, visas vieno žmogaus gyvenimas ima subtiliai verstis aukštyn kojomis. Vidurnaktį staiga baisų alkį pajutusi pora sėda į automobilį ir apiplėšia „McDonald`s“ restoraną. Moteris staiga susivokia nepajėgianti atsispirti mažam žaliam padarėliui, išsiraususiam kelią į jos sodą. Kankinama nemigos žmona nubunda ir, panirusi į pusiau sąmoningą būseną, išvysta prieblandos pasaulį, kuriame viskas įmanoma – netgi mirtis.

Štai apie ką jie – viskas įmanoma. Paslaptis, stebuklas, grėsmė, netikėtumas jūsų tyko tiek namuose, tiek kaimyno sode. Visų H. Murakami apsakymų esmė viena: su paprastais, eiliniais žmonėmis nutinka nepaaiškinami, paslaptingi, jų gyvenimą aukštyn kojomis apverčiantys dalykai. H. Murakami švelniai bando tikinti jus, kad normalaus pasaulio nėra, stengiasi išmušti jums iš po kojų realybės pagrindą. Ir stengiasi vien tam, kad tiek skaitytojai, tiek apsakymų herojai pažvelgtų į save ir juos supančius žmones, pasaulį kitaip, kitu kampu, suvoktų, kokie jie vieniši, liūdni, suprastų, kad jų gyvenimas, jiems patiems nepastebint, tapo rutina, mechanine veiksmų, minčių ir rūpesčių seka. Arba atvirkščiai – išmoktų vertinti tai, ką turi.

Beje, net ir siurrealistiniai H. Murakami triukai nenustelbia kitos keistumo rūšies – kasdienio japonų gyvenimo ir mąstymo keistumo. Jis keistas mūsų akims, ausims ir supratimui. Kita vertus, tų apsakymų prasmės taip paprastai neiššifruosi. Pavyzdžiui, apsakymo „TV žmogeliukai“ logika itin keista. Žmogų aplanko maži TV žmogeliukai, atneša televizorių, kuris rodo tik baltą triukšmą, niekas, išskyrus pagrindinį veikėją, kuris pabaigoje tikriausiai pats virsta TV žmogeliuku, jų nepastebi. Šis ir keletas panašių rinkinio apsakymų – japoniško mąstymo būdo ir keistenybių mėgėjams. Ir literatūrinio siurrealizmo gerbėjams.

Vienatvė, liūdesys ir skaidrus, visa it ūkas persmelkiantis keistumas – tokia šio rinkinio nuotaika. Apsakymai paprašyti lengvai, paprastai, sklandžia ir aiškia kalba.

Tiesa ir ta, kad H. Murakami apsakymų nereikėtų narstyti itin kruopščiai, analizuoti, ieškoti, kur čia šuo pakastas. Jie gražūs savo vaiduokliškumu, trapumu, anapusybe. H. Murakami kaip niekas kitas (na, nebent kitas pasąmonės šachtininkas Davidas Lynchas) sugeba įsiskverbti į mūsų smegenų patamsius ir iškelti iš ten kibirėlį skaidraus, nors ir keisto skonio vandens. Todėl atsipalaiduokime ir eikime ieškoti dramblio.

Šiaurės Korėjos tamsa

Adam Johnson „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“

Uždariausia pasaulio šalis Šiaurės Korėja ir jos unikali totalitarizmo rūšis aitrino ne vieno rašytojo fantaziją. Apie šią šalį prirašyta daug dokumentinių knygų (beveik visos jos remiasi pabėgėlių liudijimais), bet geros grožinės literatūros kol kas nebuvo. Išskyrus 2012 m. išleistą ir prestižinę Pulitzerio premiją pelniusį JAV rašytojo A. Johnsono romaną „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“. A. Johnsonas debiutavo apsakymų rinkiniu ir romanu „Parazitai kaip ir mes“, pasakojančiu apie antropologą, atkasusi indėnų kapavietę ir taip prišaukusį pasaulio pabaigą.

Romanas „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ – ambicingas kūrinys. Jis sudarytas iš dviejų dalių. Pirmojoje pasakojama apie Čiun Do – prarastos motinos, gražuolės dainininkės, kurią pasisavino šalies diktatorius, ir našlaičių darbo stovyklos prižiūrėtojo sūnų. Išmokęs kariauti požeminiuose tuneliuose, Čiun Do tampa žmonių grobiku (grobia žmones iš Japonijos pakrantės), svetimų laivų pokalbių šifruotoju, diplomatinės Šiaurės Korėjos delegacijos Teksase nariu. Antroje dalyje veiksmas vyksta prabėgus metams nuo aprašomų pirmojoje įvykių. Joje pasakojama apie Šiaurės Korėjos didvyrį vadą Ka ir jo tardytoją. Apie legendinę aktorę Sonmunę, kuri „tokia tyra, kad net nežino, kaip atrodo badaujantys žmonės“. Daugiau siužetą atskleisti būtų nuodėmė, nes A. Johnsonas meistriškai rezga pasakojimą ir pina intrigą.

Tai savotiškas nuotykių romanas, tik jo veiksmas vyksta orveliškame pasaulyje. Pats autorius interviu sakė, kad vienu metu buvo itin susidomėjęs propaganda, jos veikimo mechanizmais, o kur rasi geresnį pavyzdį nei Šiaurės Korėja? Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad autoriui pavyko apsilankyti Šiaurės Korėjoje, tad tam tikri įspūdžiai ir aprašymai romane, be jokios abejonės, yra autentiški. „Manau, kad Šiaurės Korėjoje žmonės žino, jog viskas, kas jiems sakoma, yra melas, bet jie nė nenutuokia, kaip atrodo teisybė“, – sako autorius.

A. Johnsonas – talentingas rašytojas, ir jo kuriamu pasauliu patiki iš karto. Žmonės jame gyvi, iš kūno ir kraujo, jų elgesys ir motyvacija beveik niekuo nesiskiria nuo mūsų. O tas ir baisiausia. Tiesa, aprašydamas kai kuriuos Šiaurės Korėjos gyvenimo aspektus, autorius griebiasi ir magiškojo realizmo, turbūt neatlaiko tikrovės spaudimo. Gan piktdžiugiškai atrodo ir propagandinių kalbų intarpai, kurių pabarstyta knygoje.

A. Johnsonas aprašo pasaulį, kuriame kiekvienas gali būti informatorius, šalį, kurioje vaikai įtaria tėvus, tėvai – vaikus, anūkai – senelius. Piktadarystės, melas, badas, apgaulė ir mirtis – čia kasdienybė. Šiek tiek šviesos romanui suteikia tik Čiun Do ir aktorės Sunmunės meilės istorija, bet ji taip pat nesibaigia geruoju.

Bet skaitytojui galima pažadėti tik viena: tai romanas, nuo kurio sunku atsiplėšti. Jis gerai parašytas, jame esama ne tik tamsos, bet ir humoro, meilės, užuojautos. Jis egzotiškas, jis parodo vienos paslaptingiausių šalių gyvenimo užkulisius, veikėjai jame gyvi ir įtikinami.

Tik skaitydami nepamirškite, kad tai vis dėlto romanas. Pats autorius sako, kad „gyvenimas Šiaurės Korėjoje yra nepasakomai niūrus ir tamsus. Didžiosios tos tamsos dalies aš į knygą neįsileidau. Ji buvo tokia siaubinga, kad teko ją išmesti. Negalėtumėte skaityti.“ Turint omenyje, kad autorius aprašo belaisvių stovyklą, kurioje žmonės užmėtomi akmenimis ir jiems atliekama lobotomija, tikrovę įsivaizduoti nelabai ir norisi.

Tad romanas išėjo kiek šviesesnis (nors sunku perskaičius suvokti, kur ten ta šviesa) nei tikrovė. O norintiems tikrų faktų rekomenduočiau žurnalistės Barbaros Demick knygą „Neturime ko pavydėti: Šiaurės Korėjos kasdienybė“, kurioje remiamasi per septynerius metus sukauptais pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos liudijimais.