"Mano paveikslo nepriimtų jokia bažnyčia"

"Publikos skonį aš žinau, bet man atsibodo daryti tai, kas jai patinka, tai jubiliejinėje mano darbų parodoje, lapkritį vyksiančioje Parodų rūmuose, bus "blogi" darbai, ne miesčioniški", - sakė L. Natalevičius. "Klaipėdos" galerijoje pristatytų darbų parodai dailininkas nepanoro suteikti pavadinimo, nes vėl reikėtų kartotis, iš esmės jo darbų ciklas vėl vadintųsi žodžių lydiniu "Pradžiapabaiga". Susitikome jo studijoje, kurioje paveikslai kabėjo ant aukštalubio kambario sienų, arba stūksojo tarp lėkščių, peleninės, pradėtų skusti bulvių ir nenuspėjamos paskirties rakandų. Regis, šioje studijoje laiko erdvės prasiskiria, ir įspįsta blausi praėjusių kūrybos dešimtmečių švieselė, ant molberto plazda ryškėjantys tapomų šventųjų siluetai, o dažnai įsivyraujančioje tyloje girdi ne laikrodžio, bet dailininko širdies dūžius. Liudvikas retai išeina iš šių savo namų, nes čia jaučiasi savas tarp savų: tarp pavidalų, figūrų, kurios ateina neatsiklausiusios leidimo.

Garsus dailininkas Vasilijus Kandinskis sakė, jog tuščia drobė yra gyvas stebuklas, daug gražesnė už kai kuriuos paveikslus. Kaip kyla vizijos, kai stovite priešais švarią drobę?

Diletantai šneka apie kosmosą, astralus, o profesionalui svarbi kompozicija, struktūra, geometrija, kad paveikslas "nebėgtų" į šonus, kad nebūtų klaidų. Skaičiau knygutę apie garsiausius pasaulio meno kūrinių kolekcininkus, tai vienas milijardierius pasakė: "Aš renku meną, o dirbu visa kita." O kaip ten kas kita randasi, aš pats nežinau. Tie, kurie dirba pragmatiškai, žino, ką daro. Gali paaiškinti, kad jam, tapiusiam peizažą, patiko vienas ar kitas motyvas, patiko asmuo, žmogaus veidas.

Bet tikriausiai turite kelrodę žvaigždę? Jūsų drobes žinovai vadina sakraliomis.

Šnekėjau su kunigu, su teologu, su profesoriumi, na, taip - į tą pusę, bet tai nėra absoliučiai bažnytinis menas. Jokia bažnyčia mano paveikslo nepriims. Čia yra skirtumas, riba, siužetas gali slysti.

Tuomet kam skirti jūsų paveikslai?

Grynai man! Tikrai niekad negalvoju apie žmones. Čia kiti šneka, kad mano paveikslai - dėl moters, dėl meilės. Ką tai man duoda? Dieve mano, liaudiškai šnekant - "kaifą", pasitenkinimą. Aš galiu iškankinti kokį paveikslą, bet jis man nepatinks, jeigu neįvyko. Kai šnekėjau su vienu švedu, jis pasakė, kad rašytojo Ingmaro Bergmano neįmanoma išversti į anglų kalbą. Ir jeigu negaliu padaryti tokio paveikslo, kuris man patinka, pasakysiu per daug įžūliai: man nusispjaut į kitų žmonių nuomonę. Jeigu vis dėlto pavyksta iškankinti tą paveikslą iki tokio lygio, kuris man patinka, galiu visą savaitę būti laimingas. O paskui ir žmonės užsikabina už to paveikslo.

Dabartinėje parodoje tariuosi matanti ryškesnių spalvų, ekspresyvesnių potėpių, galinti iš žmonių pavidalų atpažinti, kur vyras, kur moteris. Ką pagaliau reiškia žmonių galvos, gal tai sielos "persikūnijimai"?

Gal jubiliejinėje parodoje ir bus galima tai atpažinti. Ryškesnės spalvos? Apie paskutiniuosius mano darbus sūnus pasakė: "Tėvai, tu visai jau pasidarei juodas". Dalykas tas, kad išprovokavusi parodai, jai darbus atrinko galerininkė, tokius, kokių publikos nomenklatūrai reikia.

Man patinka figūros, o jeigu tapau be jokių detalių, lieka galvos. Neteikiu tokios didelės reikšmės kitiems dalykams, kaip kompozicijai. Tai ar ten bus penkiolika galvų, ar viena, nesvarbu. Santechnikas juk negalvoja, kaip vamzdžiais tekės vanduo, jis žino, kaip prisukti "šriūbelius".

Mes, žiūrovai, juk juntame iš jūsų drobių sklindant dvasią, tai kodėl jūs nekalbate apie ją?

Na, tai dvasia yra savaime kaip savaiminė liepsna. Jeigu dar konkrečiau, aš pradedu paveikslą ir kai dirbu, yra gryna profesinė mechanika, o kai užbaiginėju, pamatau, kad ne tu jį konstruoji, o jis tave, - va tada ir randasi rezultatas.

Sutinkate, kad jūsų darbai yra priešprieša masinio vartojimo menui?

Būtent apie tai ir šneku, kad žinau tam tikrų sferų žmonių skonį, bet man atsibodo tai daryti.

Nematome jūsų kitų menininkų parodose, retai sutinkame gatvėje. Esate vienišius, vienuma - būtina kūrybos sąlyga?

Dabar jau taip, ir tai nėra dirbtina, kažkaip savaime išeina. Ir būna, kad išlendu į žmones, va nuėjau į svečius, ir mano draugas supyko, kad aš kažką ne taip šneku.

Esate jautrus, įžeidus? Ir kodėl nenorite pripažinti, kad savo paveikslais kalbatės su kitais žmonėmis?

Ne, ne. Kaip tik mano pažįstami yra jautrūs. Aš tai kaip Hitleris, per daug sentimentalus, jis juk glostė vaikučiams galvas, o kas iš to išėjo?

Atvirai šnekant, nenoriu parodų. Žmonės per paveikslus savaime turi kontaktą su manimi, nereiškia - bendrystę. Ir man to nereikia. Man reikia kokybės. Sutikau vokietę mokytoją, ji įsimylėjus mano meną, provokavo: "Prisipažinkit, Liudvikai, juk malonu, kai žmonės sako komplimentus." Aš nesu išsigimėlis, kad man patiktų, jog žmonės mane laiko visišku nieku.

Esate tapęs ne tik aliejiniais dažais, bet ir suodžiais. Kodėl?

Žmonės galvojo, kad iš "ubagystės". Ne, dažų aš turiu penkiasdešimčiai metų į priekį. Bet pavargau nuo visko. Nuvažiavau į atokią sodybą, kur nebuvo net telefono ryšio, ir man egzistavo tik ežeras, tyla, miškas, žuvys ir šienas. Po kokių keturių dienų pajutau baisų netekties jausmą, lyg narkomanui kaulus laužė noras tapyti. O krosnis ten buvo, ir suodžiai. Ant popieriaus suodžiais piešiau figūras, radęs lipalo ir buteliukų su dažų likučiais. Ir tai buvo prisikėlimas.

Esate kažkada sakęs, kad dailininkas - tai vaikas, kuriam du šimtai metų. Paaiškinkite.

Kiek mačiau mažų vaikų, visi jie - menininkai. Tai prigimties, gamtos duota. Kai paauga iki kokių dešimties metų, juose dailininkas numiršta. Gal kartu su nuostaba ir naivumu. O aš negi būsiu ūkininkas ar pramonininkas, dirbu tai, ką moku, ir patirtis, nuovargis, nihilizmas neužgožia mane ištinkančios nuostabos. Yra trys kertiniai klausimai: kas, kur, kodėl? Į pirmuosius du atsakymą gali rasti internete, o į tą "kodėl su tavimi, menu ir pasauliu visa vyksta", niekur nerasi, kol gyvas.