"Mano moto: pirma žmogus, paskui - dailininkas"

26-erių metų menininkas iš Šiaulių Martynas Gaubas didžiuojasi, jog gali leisti sau prabangą kurti meną parodoms ir gyventi iš dailės amato. Originliai kuriantis ir originaliai mąstantis jaunuolis šiuo metu pristato savo darbus pristato Klaipėdoje, Baroti galerijoje.

Šiaulių universitete baigei dizaino studijas. Kaip atsitiko, kad pasukai į tapybą, skulptūrą?

Niekada nesižavėjau dizainu, bet Šiauliuose šios specialybės studijų reikalavimai aukštesni nei dailės-darbų specialybės. Tačiau parengimas orientuotas į Šiaulių rinką. Baigęs dizaino studijas gali dirbti baldų gamybos įmonėje dizaineriu.

Esu suprojektavęs keletą interjerų, tačiau visada norėjau kurti ką nors individualaus. Dėl to truputį kariaudavau su dėstytojais, kai jie liepdavo suprojektuoti kokį baldą - sukurdavau kokį rokoko stiliaus stalą.

Tau 26-eri metai. Nuo 2000-ųjų jau sudalyvavai 14 grupinių parodų, surengei 2 personalines grafikos parodas, 4 - skulptūros bei 2 tapybos. Iš kur toks kūrybingumas?

Iš viso esu sukūręs daugiau kaip 500 skulptūrų. Tapytų paveikslų neskaičiuoju. Gal šiek tiek mažiau.

Minčių man netrūksta. Vos užbaigiu vieną darbą jau kyla daugybė idėjų kitiems kūriniams. Dabar jau kokias keturias parodas į priekį esu numatęs, eskizų prisipiešęs ir negaliu nurimti, reikia man padaryti tuos darbus. Negaliu nedirbti. Vos prabudęs save graužiu, kad dar guliu lovoje, o ne dirbu.

Dabar dar dirbu Šiauliuose "Laiptų" galerijoje, tai savo kūryba užsiimu, kai turiu laisvo laiko.

Dirbi priešokiais? Tavo darbai, ypač skulptūros, atrodo reikalauja susikaupimo, kruopštumo.

Taip, skulptūroms reikia daugiau laiko. O paveikslą nutapau beveik vienu atsikvėpimu, per kokias trejetą valandų Man patinka neužkankinti darbo, tik užfiksuoti emociją. Kitą dieną dar truputį tonus papildau.

Minėjai, kad jau esi suplanavęs keletą parodų į priekį. Rengi parodas pagal iš anksto numatytą koncepciją?

Stengiuosi, kad darbai stilistiškai ar kompoziciškai jungtųsi į visumą, taikau prie aplinkos. Pavyzdžiui, šiai parodai paveikslus atrinkau pagal formatus. Daugelyje paveikslų personažai netelpa, nukirstos jų galūnės.

Kodėl tavo vaizduojami žmonės fiziškai nepatrauklūs: seni, stori, sudribę...

Paveikslai, kuriuos tapau pardavimui - kitokie. Nutapau angelą, drugelį, katiną, dar dirbtinai pasaldinu kokiomis detalėmis. Tokius žmonės perka. Bet aš ant jų meno kūriniais nelaikau, net nepasirašau. O kurdamas darbą parodai sąmoningai siekiu, kad jo niekas nepirktų, pridedu detalių, kurios trukdytų "priimti" kūrinį. Man patinka taip žaisti, linksmai, su ironija į viską žiūrėti. Negaliu atsistebėti, kodėl žmonės kartais nuperka kai kuriuos mano parodinius darbus. Vis galvoju, ką ne taip padariau (juokiasi).

Ar tai reiškia, kad savo kūryba, kurią eksponuoji parodose, šaipaisi iš žiūrovų?

Man atrodo, kad parodos tai dailininkų pasirodymas prieš kitus dailininkus. Štai, aš galiu kurti tai ką noriu, nepaisydamas kad to niekas neperka. Juk menas - tai prabangos dalykas, jį kurti brangiai kainuoja ir laiko daug užima.

Manai, kad kurti tai, ką nori ir iš to gyventi neįmanoma?

Įmanoma. Yra tokių autorių, kurių kūriniai yra meniškai stiprūs ir parduodami. Pavyzdžiui Šarūnas Sauka leidžia sau kūryboje tyčiotis iš žmonių, daryti tai, kas neperkama. O žmonės kaip tik dėl to jo darbus perka. Paradoksas.

Kurdamas skulptūras naudoji sendinimo technologijas. Kodėl?

Man atrodo, kad senas daiktas, antikvarinis baldas turi dvasią, gyvenimo istoriją, kurios neturi naujas.

Aš džiaugiuosi, kai iš parodos į parodą vežamiems kūriniams kas nors nutinka, kai juos įrėžia, ar kampą kokį nudaužia. Tada jie pradeda gyventi savo gyvenimą ir yra gyvesni nei ką tik užtepti.

Kaip tavo meną priima šiauliečiai?

Gerai, jau priprato. Atsimenu kai dėstytojams atnešdavau kokių nuogalių pripiešęs, jie sakydavo: "Jeigu kas nors kitas atneštų - nesuprasčiau, bet tau - galima".

Kodėl?

Mano moto: pirmiau žmogus, paskui dailininkas. Tuo vadovaujuosi. Manau, kad sėkmė nuo paties žmogaus priklauso. Jei tavo aura gera, esi nuoširdus - žmonės tave priima.

Kodėl dauguma tavo veikėjų - nuogi?

Nuogą žmogų pavaizduoti sudėtingiau. Gali parodyti anatomijos suvokimą. Man labai patinka nuogo kūno detalės, visokios raukšlikės. O svarbiausia, žmogaus nuogumas atskleidžia jo netobulumą. Vaizduoju paprastus žmones. Man svarbu, kas jų viduje, o ne išorėje. Juk artimiausi, geriausi žmonės nėra tobuli. Bobutė, kuri kepa blynus kiekvieną rytą man tokia gera, paprasta, nors jos kūnas nėra tobulas. O tobulą kūną turinti gražuolė - šalta ir nepasiekiama.

Man patinka šis negražaus ir gero mišinys.

Ar močiutė iš teisų pačiam rytais kepa blynus?

Ne, dabar mama arba žmona kepa.

Jurga PETRONYTĖ