"Man patinka pasakoti apie žmogaus gyvenimo būdą"

Kaipsyk Bulgarijoje ši meilės emigrantė pasidavė jaunystės svajonei - tapyti aliejumi, lieti akvarelę. Iš pradžių galvojusi realistine maniera tapyti tik peizažus, vėliau pabandė natiurmortą. Pripažintos menininkės darbai buvo eksponuojami Paryžiuje, Makedonijoje bei daugelyje kitų šalių, ir glūdi asmeninėse kolekcijose Olandijoje, Japonijoje, Ispanijoje, Egipte. Iš jos natiurmorto gali nuspėti, kam praėjusių epochų žmonės naudojo tam tikrus daiktus, rakandus, indus, kurių daugumą dabar atrasi tik muziejuose. Irenos paveiksluose dažnai atrasi išminties mokančių biblinių citatų.

Paklausiau Irenos, kaip jai patinka, kai jos drobėse žiūrovai randa panašumų į olandiškuosius natiurmortus.

"Netyčia taip išėjo, kad mane lygina su tais mažaisiais olandais. Man tiesiog patinka tos spalvos, jos traukia. Aš pradedu tapyti paveikslą šviesų, bandau nutapyti melsvą ir violetinį, ir man vis kažkas negerai, kol pasineriu į savas spalvas, ir tapau daugybę sluoksnių, kol paveikslas tampa toks, koks turi būti - kaip senųjų dailės meistrų. Man neužtenka pastelinių spalvų, aš mėgstu, kad paveikslas persišviestų, klasikinę renesanso techniką, tuomet jis įgauna kilnumo. Jeigu imčiausi tik vieno potėpio, šito spalvų gilumo niekaip neišgaučiau",- sakė dailininkė.

Pasak jos, pusė gyvenimo, praleisto Bulgarijoje, nori nenori paliko savo žymę. Ji sako, kad važinėdama po pasaulį tapo laisvesnė, nebe tokia susikausčiusi, kokia buvo jaunystėje. Bulgarus ne taip labai jaudina visokios normos, ribos ir taisyklės, iš pradžių net erzina tas jų laisvumas, vėliau tampi toks, kaip ir jie, susilieji į vienį. O tapyba, sakė, ateinanti iš kažkur kitur, pati negalinti pasakyti, iš kur.

"Natiurmortą atradau netikėtai, netyčia. Vos pabandžiau, man taip patiko, kad mokiausi, kokius dažus, kokį gruntą naudoti. Per tuos ieškojimus praėjau gyvenimo mokyklą. Telšių taikomosios dailės technikume mokėmės piešimo, kompozicijos, grafikos ir skulptūros, bet save atrandi vėliau. Praeina nerūpestinga jaunystė ir pradedi rimtai dirbti. Kai gaunu pinigų, pirmiausiai nusiperku drobių ir dažų, o neišleidžiu drabužiams ar dar kam nors. Paveikslas veja paveikslą, paroda - parodą, taip ir keliauji", - atviravo Irena Lutinskaitė.

O keliauja autorė ir savo vaikystės, prabėgusios Šilutės rajono Pakalnės kaime, takais, iškylant marių kranto regėjimams Ventės rage, Mingėje. Dailininkę traukia įdomios žmonių gyvenimo istorijos, jos ir įkvepia kurti naujas drobes. Neišvengiamai jos drobėse randasi seniai užmiršti, antika kvepiantys daiktai, seni žemėlapiai, rankraščiai, jūreivių kompasai, smėlio laikrodžiai. Autorė sako, jog seni daiktai jai kelia šiltus jausmus, atveria nuoširdžiam bendravimui.