"Man patinka atrasti žmogaus grožį"

Jau tampa tradicija, klaipėdietė fotografė Skaistė Zabielaitė sukviečia miestelėnus į savo fotografijų parodą šv. Valentino dieną. Pernai "Navalio" galerijoje, eksponuodama moterų portretus, ji suteikė galimybę "paganyti akis" vyrams, o šiemet kviečia pasisemti vyriškos energijos parodoje "14 Valentinų".

Tikri Valentinai? 14? Kur jų tiek atradote?

Mano parodos herojai neturi Valentinų vardų, tačiau išsiskiria akių spindesiu. Tai įvairaus amžiaus, skirtingų tipažų, profesijų vyriškiai, kurie skleidžia meilę, vidinį grožį.

Meilės diena asocijuojasi su erotika. Tai bus vyrų aktų paroda?

Ne. Visi Valentinai su drabužiais (juokiasi). Valentino dienos nuotaiką kuria visai kiti akcentai - pavyzdžiui, raudoni sparnai. Tai vyrų portretų paroda. Lyg ir nieko ypatingo. Norėjau atskleisti grožį paprastume. Norėjau, kad ši paroda būtų graži, maloni akiai ir tam tikras akibrokštas visuomenei, nes tokios parodos dar nebuvo. O man visada norisi padaryti tai, ko niekas dar nedarė.

Iki šiol fotografuodavote daugiausiai moteris, vaikus. Kuo skiriasi moters ir vyro fotosesija?

text>Visada galvojau, kad moterį fotografuoti įdomiau nei vyrą. Moterį fotografuoju ilgai. Pirmiausia padažau, pasikalbu, noriu, kad ją pagautų įkvėpimas. Moterį fotografuojant svarbu, kad jos akys žibėtų, kad kūnas iki pirštų galiukų liudytų pasitikėjimą savimi.

Vyrą reikia fotografuoti labai greitai. Reikia gerai iš anksto apgalvoti ir žinoti, kaip jį aprengti, kurioje vietoje pastatyti ir fotografuoti ne ilgiau kaip 15 minučių. Jei vyrą užgaišinsi ilgiau - jis pradės nervintis, kad jam dega darbas ir panašiai.

Valentinų fotosesijai pasirinkau šaltąjį metų periodą. Šaltas oras asocijuojasi stiprybe ir pabrėžia vyriškumą. Visiems herojams iš anksto numačiau dieną ir valandą, kad bus fotografuojama, nesvarbu, koks bus oras.

Buvo visko: rūko, lietaus, sniego. Vis tiek fotografavau. Ši paroda man pačiai buvo eksperimentas ir iššūkis.

Valentinų fotografijos retro stiliaus. Kodėl?

Pati šv. Valentino diena man asocijuojasi su senoviniais atvirukais, su senovinių nuotraukų albumu. Norėjau padaryti kažką panašaus. Todėl pasirinkau sepiją ir kiekvienoje nuotraukoje kompiuteriu įkomponavau tam tikrus raudonus akcentus.

Visos fotografijos parodoje bus atspaustos ant drobės ir pakabintos ant raudonų kaspinų. Rengiant parodą man labai svarbu jos stilistinis vientisumas bei originalus pateikimas.

Fotografijų, įrėmintų stiklais ir pridengtų popieriumi, mes jau esame prisižiūrėję labai daug. Man svarbu estetika.

Žinau, kad šiuo metu rengi ne tik šią, jau penktąją personalinę parodą, bet ir fotoleidinį. Kas tai bus?

Iš tiesų rengiu spaudai knygą. Tai bus vestuvinių fotografijų knyga su mano žodiniais pamąstymais. Neseniai teko truputį pasitobulinti tarptautiniame fotografų seminare. Ten buvo pristatomos ir įvairios fotografijops naujienos. Naujausia tendencija Vakaruose - nedaryti popierių fotografijų albumų, kokie įprasti pas mus. Ten fotografai tik fotografuoja, o specializuotos leidyklos leidžia vestuvių knygas jauniesiems, jų tėvams, mažas knygeles svečiams.

Rinktinių mano vestuvių fotografijų knyga turėtų pasirodyti balandžio mėnesį. Jau daug metų fotografuoju vestuves ir pagalvojau, kad tai, kas sukaupta dabar yra ko gero nuoširdžiausia.

Žinoma, galima nedaryti, užsakymų pakanka, bet man norisi platesnės, įdomesnės savirealizacijos. Manau, jei jau esu fotografė - privalau tai daryti. Kitaip prapulčiau minioje.

Anksčiau man fotografija buvo hobis. Žmonės, kurie žinojo, kad man patinka fotografuoti prašydavo tai tą tai tą nufotografuoti. Dabar jau šis užsiėmimas peraugo į verslą. Klientų turiu labai daug. Užsakymai vestuvėms surašyti iki spalio mėnesio, fotosesijoms iki gegužės pabaigos. Tai iš tiesų nėra mažai. Ne kiekvienas fotografas gali tuo pasidžiaugti.

Fotografų iš tiesų labai daug, ypač įsigalėjus skaitmeninei fotografijai. Kokia jūsų sėkmės paslaptis?

Žiūriu į savo darbą su meile. Negaliu fotografuoti, kol nematau žmogaus akyse žiburio.

Manau, kad mano arkliukas yra bendravimas su žmonėmis. Kartais jaučiuosi kaip psichologė. Ateina pas mane moteris. Kol ją padažau, pasikalbu - matau, kuo ji gyvena, matau, ką fotografija gali joje atskleisti, atrasti.

Man patinka atrasti žmogaus grožį. Fotografuodama žmogų aš gaunu gerą energiją ir suteikiu modeliui pasitikėjimą savimi. Tai mane džiugina, kai žmogus pasižiūrėjęs į savo fotografiją nustemba, koks jis gražus. Man svarbi grįžtamoji reakcija.

Ką sakote žmonėms, kurie mano esantys nefotogeniški?

Sakau, kad jie tik nežino, kaip reikia elgtis prieš fotoaparatą. Per fotosesiją jie atsipalaiduoja ir atsiveria, pasijunta tarsi pozuotų kokiam žurnalo viršeliui.

Kiek daug tobulinate savo fotografijas su kompiuteriu?

Minimaliai. Mano nuomone, jei su kompiuteriu reikia daug dirbti - tai fotografija nepakankamai tobula. Man kompiuteris - pagalbininkas, padarantis fotografiją "glamour". Jau minėjau, kad man estetika labai svarbu.

Fotografija užsiimate aštuonerius metus. Kaip kito pačios požiūris, santykis į šį užsiėmimą?

Pradėjau fotografuoti moteris, nes turėjau grožio mokyklą. Ją lankė daug merginų ir mes samdydavome fotografą, jas fotografuoti. Aš nuolat fotografui aiškindavau kokiu rakursu kaip fotografuoti, kol netekęs kantrybės jis man pasakė: "Pati fotografuok".

Tada pagalvojau, o kodėl ne. Mano tėtis - fotografas, jis mane pamokytų. Ir pradėjau fotografuoti. Vėliau tos merginos pradėjo tekėti, pradėjo prašyti, kad nufotografuočiau ir jų vestuves. Pabandžiau vestuves, paskui jų vaikus, paskui - reklamas. Natūraliai susikaupia patirtis. Mokausi, tobulėju iš savo klaidų.

Keitėsi ir fototechnika ir teko persiorientuoti iš mechaninės į skaitmeninę fotografiją. Atsimenu, jog pirmojoje mano parodoje fotografijos buvo 9 X 13 cm. Tada jas įvertino kaip per gražias. Manau, kad norėjo pasakyti, jog jos saldžios, neturi meninės specifikos. Gal to ir nereikia. Toks mano stilius.

Neturite pretenzijų tapti fotomenininke?

Turėjau tokį siekį - įstoti į Fotomeno sąjungą, bet gavau labai aukštus reikalavimus. Ne kūrybinius, bet techninius. Tuomet juos įgyvendinti neturėjau lėšų. Tada pamaniau, kad man to ir nereikia.

Išsikėliau kitą siekį, kad mano fotografijas pamiltų paprasti žmonės, ne menininkai. Kas yra menas, kartais net negali suvokti. Tai labai individualu.

Beje, dabar pajūrio fotografai buriasi į asociaciją. Aš būsiu tos organizacijos nare.

Jurga PETRONYTĖ