M. Pitrėnas: "Diriguoji, vadinasi, mąstai"

Festivalio atidaryme Kauno miesto simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas pasirodys su Klaipėdos kameriniu orkestru, vadovaujamu Mindaugo Bačkaus. Koncerte dalyvaus ir mušamųjų instrumentų virtuozas Pavelas Giunteris bei fleitininkas Vytenis Giknius. Programoje skambės šiuolaikinių autorių Ramintos Šerkšnytės, Mindaugo Urbaičio, Loretos Narvilaitės, Igorio Stravinskio, Emmanuelio Sejourne'o kūriniai. Juos maestro su kolektyvu šiomis dienomis repetuoja uostamiestyje.

"Įspūdžiai atvykus į Klaipėdą visada vienareikšmiškai geri. Labai myliu šį miestą nuo pat intensyvesnės savo kūrybinės veiklos pradžios. Pažintis su juo įvyko per Muzikinį teatrą, kuriame dirigavau keletą veikalų. Buvau čia neretas svečias ir nuo to laiko jaučiu sentimentus uostamiesčiui, turinčiam ypatingą aurą: menišką, jaukią, natūralią, nesumeluotą. Tai visada skatina rimčiau apgalvoti pasiūlymus čia padirbėti. Man gera čia būti", - sako M. Pitrėnas.

Kokia buvo artėjančio jūsų koncerto Klaipėdos koncertų salėje priešistorė?

Iniciatyva brendo ilgai. Su Klaipėdos kameriniu orkestru muzikuoju antrą kartą. Ilgametės mūsų pažinties su kompozitore Loreta Narvilaite (Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai. - Aut. past.) dėka, derinant planus pavyko parinkti laiką šiam koncertui. Beje, gerokai iš anksto - dėl pasirodymo sutarėme net prieš metus. Smagu, kad pavyko išsaugoti šį terminą. Atsižvelgiant į mano nemenką užimtumą, dirbant Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, tai ne visada paprasta.

Esate ir vienas iš koncerto programos sudarytojų.

Taip. Žinoma, ją išbaigė orkestro vadovybė, bet ir pats pateikiau pasiūlymų. Su M. Bačkumi pasidžiaugėme, kad išėjo nuosaikiai šiuolaikiška programa: joje skambės neeksperimentiniai šiuolaikinių kompozitorių kūriniai, taigi ne tokia muzika, kuri atitolina nuo atlikėjų klausytoją, ir po koncerto jis išeina dorai nesupratęs, ką išgirdo. Būsimo koncerto muzika - išraiškinga, emocinga, ekspresyvi. Tai kategorijos, kurios leidžia patirti salės ir scenos kontaktą. Džiaugiuosi, kad tokia energetiškai pakrauta programa suskambės pirmajame festivalio koncerte.

Gal šiuolaikinė muzika, kuri dabar klausytoją atbaido, turi pagulėti stalčiuje ir sulaukti savo valandos, kai jos skambesys bus suprantamas visiems?

Galbūt - kai žmonėse kas nors negrįžtamai pasikeis. Man rodos, muzika labiau skirta išreikšti jausmų bei emocijų sferą. Tad, kol žmogus įgalus jausti, jį visąlaik labiau jaudins muzika, kuri turi emociją, krūvį, melodiją. Beje, melodija yra sąlyginis dalykas, jos sampratą galima plėsti - ji gali būti ritminė, struktūrinė... Bet mane ir, manau, daugelį menkai paliečia muzika, plėtojanti grynai logines prasmes. Bandžiau ją suprasti, bet įsitikinau, kad man ji tolima. Ir, manau, svetima natūraliam muzikos suvokimui. Ją gali priimti muzikos žinovas, kuris supranta, kaip muzika konstruojama, kokia jos vidinė sandara. Paprastam klausytojui tokie gana abstraktūs išvedžiojimai ar analitiniai pjūviai nėra įdomūs - jį labiau traukia charizma, ekspresija, tai, kas muzikoje yra gyva, kas paliečia tavo praeitį, dabartį, kas projektuoja tavo ateitį.

Kiek repeticijų su Klaipėdos kameriniu orkestru turėsite iki koncerto?

Orkestras repetuoja nuo rugsėjo pradžios - galima sakyti, visą krepšinio čempionato laikotarpį. Tik šiandien (su M. Pitrėnu kalbėtasi šios savaitės trečiadienį. - Aut. past.) mes pradėjome bendrus susitikimus, kurie vyks apie savaitę. Lyg ir pakanka.

Kaip šiuo atveju yra su meno kūrinio brandinimu?

Jeigu tik būtų tokia galimybė... Taip, atidėjus į šalį surepetuotą kūrinį ir vėl prie jo grįžus, jis suskamba kitaip. Bet šiandien tai didelė prabanga, kuri pasitaiko retai. Kai viskas taip greitai keičiasi, net profesionaliausi Europos orkestrai rengia programas per dvi tris dienas. Milžiniški tempai, milžiniškas koncertų skaičius - muzikos industrijos smagratis taip įsisuko, jog man baisu, kad jis taps nevaldomas ir pradės leisti nekokybės purslus.

Jūsų sezonas - jau visas suplanuotas?

Absoliučiai. Neturiu nė vienos laisvos savaitės. Tiesa, jis ypatingas tuo, kad turiu keletą laisvų savaitgalių. Tai didelė dovana. Kurią, tiesa, pats sau pasidovanojau.

Stebite krepšinio batalijas?

Stebiu, bet noriu pabrėžti, kad atsiriboju nuo tos psichozės, kuri vyksta. Taip, aš žiūriu kiekvienas rungtynes, sergu, domiuosi, žinau statistiką, bet visa tai darau su šiokiu tokiu atstumu, suvokdamas, kad tai - žaidimas. Jis juk taip ir vadinasi, ar ne? Tačiau kažkodėl daugelis priima jį kaip asmeninį įvykį, kaip kažką svarbesnio nei jie patys. Man rodos, tai dėl nevisavertiškumo komplekso, kai žmonės, neturintys įvykių asmeninėje erdvėje, siekia susitapatinti su laiminčia komanda. Kažkoks bejėgiškumo požymis.

Kodėl taip įvyksta?

Sunku pasakyti - gal tai ypač ryšku, nes sportinių ar kitokių įvykių mūsų krašte nėra daug. Todėl bet kas svaresnio sužiba ir yra sureikšminama. Isterija man yra atgrasi, bet iš tiesų ji turi daug pliusų: man patinka tautos vienijimasis krepšinio dėka, kitos teigiamos aistringo domėjimosi apraiškos. Apskritai mūsų žmonės kupini nevilties, ir, matyt, griebiasi pozityvo kaip šiaudo.

Kokia jūsų pasaulėjauta?

Aš realistas. Ilgainiui išmokau būti romantiku - gyvenimas privertė, - juokiasi. - Apskritai stengiuosi viską priimti taip, kaip yra, nepulti į euforiją arba neviltį.

Kaip iš realisto pozicijų vertintumėte kitą šių dienų aktualiją - masinę emigraciją?

Man sunku prognozuoti ar komentuoti. Esu už tai, kad asmeniui būtų suteikta laisvė rinktis - ji ir yra suteikta, todėl žmonės apsigyvena ten, kur jaučiasi komfortabiliau, uždirba daugiau, arba užsitikrina tiek viena, tiek kita... Asmeniškai aš šiuo atžvilgiu esu konservatyvus: man patinka būti ir jaustis Lietuvoje ir lietuviu. Bet aš labai daug dirbu svetur: galbūt todėl, kad savam krašte ne visada būsi tuo, kuo nori būti. Labai teisingai rašoma Evangelijoje: Kristui prikaišiodavo, neva kas gero gali būti iš tavęs, dailidės sūnaus, kol paaiškėjo, kad jis - daugiau nei žmogus. Lietuvoje visi žino, kaip brendau, kaip mokiausi, prisimena mane dar vaiką. Tokiomis aplinkybėmis labai sunku priimti mane kaip mokytoją.

Tarptautinėje karjeroje galioja kitokie dėsniai?

Mane neramina vienas veiksnys, kuris labai gajus šiuolaikinėje muzikos industrijoje - sąmoningai šitaip ją vadinu. Neliteratūriškai kalbant, viskas "popsėja". Pramoginis atspalvis veržiasi į akademinę muziką ir į vadinamąjį rimtąjį meną. Skirstymas, aišku, sąlyginis - man ir geras R'n'B stilius yra rimtas; aš ir pats kuriu "popsą", taigi nespjaunu į jokį šulinį. Bet kai pamatau ribų išplovimą, žanrų samplaiką, kai operos dainininkai renkami pagal grožį, tai mane, kaip specialistą, trikdo. Į operos meną žengia režisierių kultas: atlikėją renkasi nebe dirigentas, nebe muzikantai, o režisieriai, kuriems reikia standartinių kūno matmenų ir gražaus "look'o". Šie dalykai verčia galvoti apie tai, kur viskas vieną dieną gali atsidurti... O gal viskas ir gerai, tiesiog aš kažko nesuprantu.

Kokių artėjančių darbų laukiate kaip iššūkių?

Iššūkiai dirigento laukia kiekvieną savaitę. Būna, ateini į tą patį orkestrą, su kuriuo dirbi penketą šešetą metų, vieną dieną atsipalaiduoji, ir jie pradeda lipti tau ant galvos. Taigi kiekvieną dieną turi būti lyderis, turi skleisti neginčytinas tiesas, net jeigu jomis ir netiki - svarbu, kad tikėtų muzikantai. Tai sunkus, šizofreniškas darbas.

Įdomių projektų laukia ne vienas. Latvijos operoje diriguosiu retai statomą Piotro Čaikovskio operą "Mazepa", Varšuvos didžiajame teatre - labai retai statomą Igorio Stravinskio operą "Lakštingala", Sankt Galeno teatre Šveicarijoje - Richardo Štrauso "Salomėją". Tai dideli gražūs darbai, o ir šalia jų būna daug kasdienių įvykių, kurie tikrina mane kaip profesionalą.

Ar regite save ir kaip pedagogą?

Pedagoginiu darbu užsiimu nuo 2007-ųjų: Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstau dirigavimą, bendrauju su studentais, nors, deja, ne visada jiems randu tiek laiko, kiek reikėtų. Man labai patinka ši sfera - tai savęs tikrinimas, ar dar jauti pulsą, ar jau patraukei nuo jo pirštą. Reikėtų klausti jų, bet, manau, surasti bendrą kalbą pavyksta. Dirigavimas yra mąstymas. Taigi skatinu žmones mąstyti, ne tik dėlioti rankas.

Kaip jums atrodo, ar Lietuvos kultūros politikoje menininko, kaip mąstančio žmogaus, įvaizdis yra pakankamai stiprus?

Bėda ta, kad menininkai mąsto kiek skirtingai nei funkcionieriai, nuo kurių yra priklausomi. Tie mąstymo skirtumai, ko gero, ir sukelia visas nesantaikas. Vargu ar kada nors jie bus tapatūs ar bent panašūs, bet įsiklausymo ne visada yra tiek, kiek norėtųsi. Vieni turi interesą kurti ir apsirūpinti, kiti - paskirstyti pinigus. Suderinti šias kryptis šiais laikais yra didis menas. Ir ne tik Lietuvoje. Vokietijoje girdėjau tokį pasakymą, esą jos ateitis - praeityje: viskas, kas buvo idealizuojama, jau yra įvykę, didingų laikų nebelaukiama. Visa tai perkeltina ir į meną: finansavimas karpomas, menininkų mažėja, išsilavinimo kokybė blunka - vyksta globalinis lėtas diminuendo. Nebėra gylio, nebelieka analizės, viską norima aprėpti kuo plačiau. Toks tas kontroversiškas margas pasaulis. Kas tenka mąstančiam žmogui? Jis sugeba išlaikyti pusiausvyrą ir padaryti šiokią tokią nuolaidą savo idealams, drauge išlikdamas sąžiningas jiems ir sau bei jautrus aplinkai, kas pasitaiko vis rečiau. Todėl žmonės mąstantys, jautrūs visąlaik bus ryškūs, matomi. Ir išgyvens: čia taikliai skamba geras angliškas žodis "survive" - išlikti, išbūti.

Kaip šiame kontekste suskamba festivalio "Permainų muzika" idėja?

Tokio pobūdžio renginiai man yra labai patrauklūs. Tačiau norėtųsi, kad juos įvertintų publika. Neabejoju, kad net nepratę lankytis tokiuose renginiuose žmonės neliktų nepatenkinti, atėję į vieną ar kitą koncertą. Tačiau muzikavimo-klausytojo tradicija mūsų šalyje tik formuojasi.

Sovietmečiu rengta daug koncertų, bet egzistavo ir prievolė juos lankyti, organizuoti bilietų pirkimai įmonėms. O labiausiai mėgstama buvo, tarkime, operetė. Pasikeitus santvarkai, visa ši kultūra lėtai transformuojasi į patrauklesnę formą. Be to, nesant prievolės, reikia išmokti sąmoningai priimti muziką, kas nėra paprasta.

Festivalio pavadinimas gražus vien tuo, kad yra kilęs iš muzikos kūrinio pavadinimo. Tad jis - nedirbtinis, natūralus, užduodantis gražią spalvą renginiui, kuris, mano galva, yra unikalus, nes tokią organizaciją ir idėjos sankaupą, regis, esu matęs tik čia. Apskritai Klaipėdoje ir jos Koncertų salėje yra taip jauku ir europietiška, kad atvažiuoju tarsi į užsienį, - šypsosi.