L.Kalpokaitė: "Yra dalykų, už kuriuos imti pinigų negalima"

L.Kalpokaitė: "Yra dalykų, už kuriuos imti pinigų negalima"

"Kiek uždirbau už tą vaidmenį? Oi, buvau labai apdovanota: jau kai pasibaigus filmavimo dienai lipau į automobilį, mane apkrovė sūriais, duona, vynu! Ir staiga režisierius man tiesia tokią vieną kupiūrą... Sakau, klausyk, žmogau. Tau pinigai labai reikalingi. Pasilik. Juk tikrai, yra dalykų, už kuriuos pinigų imti negalima. Ir tą žiemišką vakarą iš Rokiškio taip mane su tomis vaišėmis ir parvežė namo. O dabar jau laukiu premjeros".

Taip pokalbį apie naujausią lietuvišką kino filmą pradeda aktorė Larisa Kalpokaitė. Režisierius Justinas Krisiūnas juokiasi: „Tikrai, baronkom Larisą apkabinom, gryna tiesa!“ Jo filme „Emigrantai“ žymi ir patyrusi aktorė vaidina isterišką globėją.

Taip paprastai ir sukrenta šio interviu planas: apie menininko kelio pradžią, apie emigraciją ir apie vaikus su (ne)gerais globėjais.

- Filmo šūkis - „Aš tavęs niekada nepamiršiu“. „Emigracija palies kiekvieną šeimą ir kiekvieną širdį“, - įsitikinęs režisierius ir scenarijaus autorius Justinas Krisiūnas. Jis filmą sukūrė savo lėšomis ir jį parėmusių namiškių, partnerių, Rokiškio verslo atstovų pagalba. Jau išleisti beveik 200 tūkst. litų. Kodėl dirbote tik už kelionę pirmyn atgal ir už riestainius?

- Pati žinau, kaip nežmoniškai sunku yra pradedančiajam. Tai beveik neįmanoma - nei morališkai, nei materialiai. Sutikau padėti Justinui nedvejodama. Tik paprašiau, kad nuvežtų į Rokiškį ir atgal, - kelias sunkus, žiema, pačiai vairuoti būtų per sudėtinga. Žinojau, kad jaunas vyras už savo pinigus užkūrė visą šitą reikalą. Kaip galėjau neparemti? Juolab kad ir vaidmuo man svarbus. Kaip sakau, ne už viską gali imti tuos pinigus. Jei ir mes neparemsime, tai kas tada jauną kuriantį žmogų paskatins?

- Vaidinate rėkaujančią, ant sofos prie televizoriaus traškučius kemšančią ponią, kuri neprisišaukia savo globotinio (tas vonioje tuo metu atranda suaugusiųjų žaidimėlius). Ir graudu, ir juokinga į jus tokią žiūrėti. Ką jums reiškia šis vaidmuo?

- Štai į filmo premjerą atvykti ir negalėsiu. Abu su vyru važiuosime, kaip ir kasmet, pas psichinę negalią turinčius vaikus globos namuose. Taip elgiamės kasmet. Ten minima Teatro diena ir mes važiuojame visi kartu jos minėti. Taigi ne iš filmų ar knygų žinau, kaip ir kuo gyvi tokie palikti vaikai. Turiu prisipažinti, kad nepažįstu nė vieno globėjo, bet esu girdėjusi šimtus pačių vaikų istorijų: vienas berniukas, įkinkytas kaip mulas, dirbo lauko darbus ir galiausiai nuo tokių globėjų pabėgo, sako, kad nė už jokius pinigus atgal „namo“ negrįš. Kita mergaitė pasikorė, žinau. Jų dalia man labai suprantama. Tai ir vaidinu tokią „globėją“.

- Filmas, regis, labai romantiškas, sakytum, net banalus pasakojamos istorijos prasme. Tačiau čia netrūksta ir aštrių kampų: ašarų, pasitrankymų į sieną, rėkimo. Taip režisierius sako: atsibuskit, jaunų žmonių likimai laužomi čia ir dabar. Ar jums teko patirti širdies skausmą dėl emigracijos?

- Mano sūnėnas kurį laiką dirbo Airijoje. Ir aš suprantu žmones, kurie išvyksta. Nekaltinu jų, nesmerkiu, neteisiu. Jei būčiau jauna, stipri, sveika ir neturėčiau galimybės dirbti savo šalyje, su savais draugais ir šeima šalia, tikriausiai neištverčiau. Tragedija tai. Tai pačių išvažiavusių žmonių tragedija, o ne laimė, kad jiems tenka palikti savo kraštą.

- Ir baigusi kadenciją Vyriausybė, ir šiandieninė daug veikia šia kryptimi. Yra kuriami planai, kaip susigrąžinti emigrantus, kaip situaciją taisyti, kaip motyvuoti likusius...

- Panevėžys jau nebeteko didmiesčio vardo. Šalyje nėra nei maro, nei karo, o žmonių irgi nėra. Ar tai ne siaubas? Prezidentė sako, kad mes labai greitai po krizės atsigavome, bet aš galiu tik klausti - kaip atsigavome?! Kur čia mes atsigavome?! Jaunimas negali įsigyti būsto, planuotis darbų, išmaitinti šeimų. Tai apie kokias šviesias spalvas mes kalbame, sakykit? Matau pensininkus, susibūrusius prie nukainotų produktų, ir noriu verkti. O juos išlaikyti vėlgi užkrauta jaunų žmonių pečiams. Aš nekalbu apie skalsią duoną su sviestu, bet sutikime, kad ir pačiai duonai uždirbti sąlygos Lietuvoje varganos. Juk ir mes, aktoriai, varganus atlygius priversti skelti dar per pusę - dėl tų milžiniškų mokesčių. Grašius, ir tuos, atiduodame. Aš pati per pastaruosius dešimt metų atostogų neturėjau.

- Ar manote, kad tokia iniciatyva - savanoriškai sukurtas filmas „Emigrantai“ - ką nors pakeis?

- O kas gi turi ką nors daryti?

Trumpai apie Filmą

Filmas „Emigrantai“ - tai trapus, jautrus, tačiau kartu ambicingas ir drąsus Rokiškio jaunimo debiutas kino pasaulyje, kurio premjera ir didžiuosiuose, ir mažuose Lietuvos kino teatruose - Vilniaus kino teatre „Multikino“ jau kovo 26 d. ir balandžio 5 d. visoje Lietuvoje ir užsienyje.

Kino juostoje filmavosi Larisa Kalpokaitė, Džiugas Siaurusaitis, Inga Norkutė-Žvinienė, Aurimas Žvinys. Jį filmavo operatorius Marius Komičius, garso režisieriais dirbo Giedrius Aleknavičius ir Julius Navagrudskas. Pagrindinius ir gausybę kitų vaidmenų atlieka Rokiškio liaudies teatro aktoriai ir Rokiškio jaunimo teatro aktoriai paaugliai Dovilė Butėnaitė, Karolis Leitonas, Simona Vaičiulėnaitė, Mantas Meškuotis, Neringa Sukauskaitė, Kęstutis Čeplinskas, Rokas Turkevičius, Karolina Bimbaitė, Saulius Jasiulevičius, Marytė Vaitkevičiūtė, Matas Valiulis, Agnė Kastanauskaitė, Paulius Viduolis, Kęstas Čeplinskas, Daiva Bimbienė, Antanas Rudokas, Oskaras Guzevičius. Filmo prodiuserė Vaida Kanopaitė.

Justinas Krisiūnas - trisdešimtmetis režisierius, kuris, pats nežinodamas, „kas iš viso to išeis“, subūrė Rokiškio jaunimą, pasikvietė Rokiškio Jaunimo teatro aktorius, taip pat ir su menu visai nesusijusius žmones, ir visus metus „darė kiną“. Ir galiausiai pamatė, kad sukūrė ne tik kiną, bet ir visą deklaraciją apie emigracijos laužomus likimus. Kino filmas „Emigrantai“ yra tarsi protestas prieš tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, kur emigracijos problema liečia kiekvieną šeimą. Filme per ironiją ir sveiką humorą atskleidžiama skaudi šeimos tragedija. Jauna, perspektyvi mergina Monika planuoja savo dizainerės karjerą pradėti gimtinėje. Jos svajonėms pildytis padeda jos vaikinas Linas, kuris paliktas gyventi su močiute, nes tėvai jau trejus metus yra emigravę į Angliją. Monikos sesuo Ugnė įsitikinusi, kad tik užsienyje gali susikurti tobulą pinigais persmelktą gyvenimą („šopingai, pilingai, jachtos, atostogos...“). Tačiau mergaičių tėvas rašytojas, praradęs darbą ir nusivylęs valstybe, gauna gerą pasiūlymą dirbti vieno dienraščio redaktoriumi Londone. Šeima turi kraustytis gyventi į Didžiąją Britaniją, o tai skausmingai ir lemtingai paveikia Monikos ir Lino likimus. Ta vasara širdyse palieka randus visam gyvenimui.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder