Linkėjimas miestui - būti savimi

Praėjusią savaitę "Urbanofilų" bendruomenės susitikime Klaipėdoje savo naujausią leidinį - monografiją "Miestas kaip įvykis" - pristatęs tarpdisciplininių tyrimų propaguotojas šią knygą, brandintą septynerius metus, vadina pastanga suvokti pokyčius, vykstančius gyvenamojoje erdvėje.

Pastaraisiais dešimtmečiais jų nestinga. Tomo S. Butkaus pastebėjimu, susitvarkyti su laisvosios rinkos iššūkiais bei suvaldyti finansinius srautus sekasi ne kaži kaip, miesto planavimas yra formalizuotas iki teisinių procedūrų algoritmų, o savivalda kol kas tėra realiai neveikianti deklaracija. "Vis dėlto turiu nuojautą, kad naujos urbanistinio planavimo koncepcijos pamažu tampa reikalingos, ir su "Vario burnomis" ketiname imtis šio darbo", - užsiminė pokalbininkas.

Klaipėdos skaudulys - senamiestis, kurio merdėjimas siejamas su didelės parduotuvės atsiradimu miesto centre. Kaip siūlytum gelbėti situaciją? - teiravomės Tomo S. Butkaus.

Ji išties komplikuota. Atvejai, kai didžiulis kapitalas laužo urbanistines struktūras, nėra reti. Kita vertus, idėja, kad galima suplanuoti ir pastatyti idealų miestą, yra atgyvena: miestas yra gyvas organizmas, kiekviena karta gali ir turi pastatyti savąjį - mano įsitikinimu, į planavimo procesą reikia įtraukti įvairiausias socialinės grupes. Pavyzdžiui, mokykla galėtų rūpintis kuria nors savo rajono viešąja erdve, mainais į tai įgydama teisę veikti čia savo nuožiūra. Savivaldos lygiu planavimą kuruoti galėtų vietos bendruomenės, pavyzdžiui, seniūnaitijos. Jeigu jos teritorijoje statomas prekybos centras - vadinasi, seniūnaitija turėtų gauti už suteiktą leidimą lėšų, kurias galėtų skirti savo prioritetams įgyvendinti.

Senamiestis, be kurio miestas - bevertis, yra ypatinga vieta, kurioje galioja įvairūs paveldosaugos suvaržymai. Tačiau mums, gyvenantiems šiandien, miestas reikalingas dabar. Juokauju, kad man, senam ateistui, pati mieliausia vieta yra Vilniaus senamiestis, kuriame gausu bažnyčių. Klaipėdos senamiestis tradicinio pavidalo neišsaugojo, ir parduotuvėlės, nors ir labai svarbios, jo neišgelbės: turi būti maksimaliai tiksliai atkurta senamiesčio urbanistinė struktūra, kad vizualiai patirtume jį kaip vientisą organizmą.

Tad reikia atstatyti piliavietę, sutvarkyti pėsčiųjų takus, siejančius su Anikės aikšte bei kitais kvartalais. Bažnyčią siūlyčiau atstatyti senojoje vietoje, buvusio konditerijos fabriko teritorijoje - kaip dominantę, turinčią ryšį su piliaviete. Beje, Klaipėdos senamiestis išsaugojo retenybę: vieną seniausių, XIII amžių siekiančią, urbanistinę struktūrą. Manau, verta deramai ją paakcentuoti, papildyti žaliosiomis jungtimis su takais dviratininkams bei pėstiesiems.

Pritraukti žmones į centrą padėtų arba tobulai sutvarkytas viešasis transportas, arba mašinų stovėjimo aikštelių sistema, smulkųjį verslą senamiestyje reikėtų skatinti mokestinėmis lengvatomis.

Labai vertinu mieste atsiradusius mažosios plastikos akcentus, pavyzdžiui, "Vaikystės svajonės" skulptūrą Kruizinių laivų terminale, vaiduoklio skulptūrą prie "Ryžių malūno": faktas, kad legenda po daugelio šimtų metų išniro į dienos šviesą, parodo, kad žmonėms rūpi, kur jie gyvena, kad savo aplinką jie suvokia ne kaip beorę erdvę su "supermarketais" ir pigiomis kiniškomis prekėmis... Daugiau laisvės, saviironijos, mažiau patoso tikrai nepamaišys. Nykiausia, kai pinigai eikvojami be polėkio.

Savo ruožtu prekybos centrai kupini verslo įkvėpimo, tačiau yra kritikuojami.

Taip, ir jie yra visuomenės kūrinys. Mes patys einame ir perkame, palaikydami šią sistemą: žmonėms, kurių smegenis preparuoja alinantis darbas ir buka televizija, kitko nelieka. Kokia kultūra - toks ir miestas, kuriame išdygo didžiulės atsitiktinių statinių krūvos. Tai nėra baisiausia. Didžiausia problema, kad pagrindinis vartojimo mašinos produktas yra nuolatinė stoka - prisiminkime staigų alkio pojūtį, kylantį pavalgius greito maisto restorane, ir žmogus jaučiasi nelaimingas.

Išeitį matau vieną - per edukaciją. Reikia mokyti jaunąją kartą apie civilizacijos pokyčius. O tam reikia žengti iš konservų dėžutės mentaliteto ribų, pamatyti pasaulio.

Kai suvoksime, kas ir kur mes esame, natūraliai imsimės veiksmų. Buvimas šioje erdvėje padarys savo, nes žmogus - socialinė, prisirišanti būtybė, kuri tik gyvendama konkrečioje vietoje jaučiasi visavertė. Rišamoji medžiaga - moralė, be kurios nepadarysime nieko, nesukursime nei gražaus miesto, nei sėkmingos pramonės. Miestas - mūsų dvasinio gyvenimo atspindys: jeigu nekenčiame savęs ir gyvenimo, aplink projektuojame neapykantos, pykčio ir nepasitikėjimo pasaulį.

Naujieji rajonai tebūnie eksperimentų laukas: keičiantis supratimui ilgainiui bus sugrįžta prie kompaktiško užstatymo. Tačiau apskritai Klaipėdoje kažkodėl niekada negalvota apie vietovei būdingus stiprius vėjus. Pietiniai rajonai visiškai nehumaniški - didžiulis pastatų aukštis kaupia vėjo energiją, susidaro vėjo verpetai. Aukštį reikėtų riboti, o užstatymą - tankinti.

Kalbant apie senesnius gyvenamuosius kvartalus, pavyzdžiui, Kauno gatvės, reikėtų atsižvelgti į jų atsiradimo kontekstą - masinės daugiabučių statybos tuometinio Sovietų Sąjungos vado Nikitos Chruščiovo paskatintos dėl apverktinos pokario situacijos, kai dauguma žmonių gyveno antisanitarinėmis sąlygomis. Tačiau klaida buvo planinės ekonomikos užmojis iki 2000-ųjų sukišti visus gyventojus į šiuos blokus, kuriuos verčiau reikėjo statyti 30-40 metų laikotarpiui.

Šiandien galėtų praversti renovacija, deja, prieštaringai vertinama. Yra puikių renovacijos projektų pavyzdžių: šiltos spalvos, naujos aplinkos sutvarkymo idėjos gerokai pataisytų daugelio rajonų peizažą. Pilna architektų, kurie, užuot gražinę miestą, projektuoja sandėliukus. O sakyti "nugriaukime ir pastatykime naujus" būtų naivu - žmonės pripratę prie gelžbetoninių kankorėžių komforto, daugelis už nieką nesikeltų į malkomis šildomą namelį.

Tačiau namas užmiestyje daugeliui yra įgyvendinta arba skubama įkūnyti svajonė.

Tai šuoliškos urbanizacijos išdava: per 40 metų visa nacija iš agrarinės visuomenės paversta urbanizuota. Industrinėse valstybėse šis procesas vyko šimtmečiais; miesto sociologai sako, kad tikru miestiečiu vadintinas trečiosios kartos, užaugusios mieste, atstovas. Klaipėdoje tokių nėra, Vilniuje - vos kelios šeimos, dauguma gyventojų suvažiavę iš kaimų. Todėl neretai miesto kraštovaizdyje gali pamatyti netikėtų derinių: profesinės mokyklos pastato iš stiklo ir betono kieme puikuojasi drožinėta medinė skulptūra, Žemaitijos miestų būdingas akcentas - akmenys. Tiesa, tai, kas tinka gamtinėje aplinkoje, disonuoja urbanistinėje. Tačiau lietuvis - gamtos žmogus. Ši santykį atskleidžia kad ir Lietuvos gatvėvardžiai: esu nustatęs, jog dažniausiai pasitaikantieji yra susiję su gamtos reiškiniais - Beržų, Pušų, Lauko...

Monografijos rengimas užtruko. Toks ir buvo planas ar sukliudė aplinkybės?

Turint galvoje tai, kad rašydamas taikiau į fundamentalumą, parašiau pragmatiškai greitai, - šypsosi. - Kad imsiuosi ją ruošti, supratau apsigynęs daktaro disertaciją. Ją apdorojus ir papildžius, rašymas užtruko apie metus: pradžioje prisiversdamas, o vėliau vis lengviau per dieną parašydavau bent po du lapus. Labai pravertė tai, kad lankiausi 34 valstybėse ir 130 miestų - ne viską galėjau naudoti knygoje, bet regimoji atmintis buvo puiki paspirtis.

Sieki mokslininko karjeros, kitokių dalykų?

Oi ne. Čia pragmatika ir baigiasi. Universiteto žmonės man prikaišiojo, esą mano požiūris į mokslą nesuvokiamas, argi galima derinti urbanistikos, sociologijos bei kultūros sąvokas ir nagrinėti prekybos centrų problemas?! O man atrodo, kad urbanistikos, kuri Lietuvoje atsieta nuo realaus miestų formavimosi proceso, aklavietė - tyrinėti plytų rišamąjį skiedinį. Mano tikslas buvo atlikti studiją, susivokti beprotiškame pasaulyje, kas, kaip ir kodėl vyksta. Ir svarbiausia išvada - linkėčiau tiek kiekvienam iš mūsų, tiek Klaipėdai ir kitiems miestams išdrįsti būti savimi.

SIŪLYMAI. XIII a. struktūrą išsaugojęs Klaipėdos senamiestis, Tomo S. Butkaus nuomone, galėtų būti gaivinamas atkuriant autentiškus akcentus, tobulinant susisiekimo sistemą ir taikant mokestines lengvatas verslui.