Lietuvos šviesa - Klaipėdoje

Ar nepamiršome, kad dar visai neseniai mokymo įstaigos buvo krikštijamos ir pavadinamos garbingu deivės Šviesos vardu? Daug kas buvo vadinama "šviesa", ir tai švietė - pats sumanymas, pats vardas. Antai ir profesiniai moksleivių rateliai, ir universiteto ansambliai, ir sporto klubai, vis - "Šviesa". Niekam nebuvo gėda stoti po tokio vardo vėliava, ir be jokių išlygų. O dabar? Mes vis dar turime Švietimo ir mokslo ministeriją, tačiau ar ji skleidžia šviesą? Šviesą skleisti gali tik mokyklos ir universitetai, o ministerija? Ji privalo tiems židiniams padėti, pati ji nešviečia. Dabar mes dėkojame dievams, jeigu ministerija netrukdo to daryti. Nes ją siaučia reformos, kurios reiškia vieną: "Sugriauk nacionalinę švietimo sistemą, padaryt ją globaliniu pereinamuoju kiemu."

Laimė, nepaisant visų finansinių bėdų ir pasaulio perėjūnų ideologijos (reformatoriai vis agresyviau reikalauja Lietuvos švietimą paversti paslauga) - Šviesa tebešviečia. Lietuvoje dar ne viskas sugriauta. Nes kol Lietuvoje yra mokytojas ir dėstytojas, ji turi pirminį žinių šaltinį - žynį. Taip ir yra: mokytojas pas mus kaip buvo, taip ir lieka žynys. Kurio akys šviečia net tamsoje. Lietuvos pedagogas jau antrą šimtmetį buvo ne tiek žinių rezervuaras, kiek gyvenimo būdo pavyzdys. Ir toks jis turi likti, kad išliktų Lietuva.

SENASIS. Pedagoginio instituto pastatas iš pradžių buvo numatytas skirti Mokytojų seminarijai.

Su vokiško erelio ženklu

Ar žino, ar įsisąmoninę klaipėdiečiai, kad Lietuvos aukštojo pedagoginio mokslo sėkla pasėta ir sudygusi Klaipėdoje? Taip, namuose šalia geležinkelio stoties, gražiajame trijų aukštų pastate, kuris kitados stojo savo tamsiai raudonu stotu Stoties gatvėje (dabar S. Nėries). Tas namas, kildamas dar 1908 metais, jau buvo skirtas Šviesos reikalams - vokiečių mokytojų seminarijai. Istorijos žinovas, šviesaus atminimo (neseniai žuvęs) Albertas Juška sakė:

"Tvirtinta, kad tai moderniausia, patogiausia darbui seminarija visoje Vokietijoje." Štai kaip. Ne veltui seminarija karališku vardu pavadinta, tai liudija šiandien restauruotas užrašas ant fasado.

Tačiau su vokiečiais netrukus teko susiremti kovose dėl kultūros - jau 1923 metais. Nelengva buvo kova, nes tik 1935 metais nutarta įtvirtinti lietuvybę. Galvojant ne tik apie Klaipėdą, bet ir apie visą Lietuvą Laikinosios sostinės Kaune valdžia nusprendė pradėti valstybės švietimo reformą būtent čia. Mokytojų švietimo įstaiga įkurta gražiajame Stoties gatvės pastate, o Respublikos prezidento aktu Nr. 430 "Klaipėdos aukštojo pedagoginio instituto" direktoriumi paskirtas Vytautas Soblys. Reformos imtasi rimtai, pradedant direktoriaus paskyrimu, parenkant tinkamą. Tai buvo ne šiaip sau valdininkas, o mokslingas vyras, baigęs filosofijos ir psichologijos mokslus Berlyno, Tulūzos ir Paryžiaus (Sorbonos) universitetuose. Rūpėjo Lietuvos valdžiai švietimas, oi kaip rūpėjo! Šviesi turėjo būti mūsų tėvynė.

SIMBOLIS. Ant instituto fasado yra išlikęs sovietmečiu užlipdytas vokiškas mokytojų seminarijos simbolis - erelis.

Nors ką kalbėti - sunku buvo. Nes tais pačiais metais, 1935 metų balandį, Kaunas jau buvo patyręs pirmą pralaimėjimą: turėjo atšaukti krašto lietuvinimą sparčiai variusį gubernatorių Joną Navaką ir pakeisti jį nuosaikesniu Vladu Kurkausku. Konfrontacija su Hitlerio Vokietija stiprėjo, vokietinimo politiką vykdanti krašto direktorija priešinosi. Kur matyta: lietuviškąjį "Klaipėdos aukštąjį pedagoginį institutą" savivaldybė įsileido tik į trečiąjį pastato aukštą. Pirmajame ir antrajame tebeveikė vokiškos švietimo institucijos.

Lietuviškas aukštas buvo įrengtas labai gražiai, funkcionaliai aptaisytas (Šiauliuose užsakyti baldai puošė erdvias auditorijas). Imatrikuliacijos akte rugsėjo 18 dieną švietimo viceministras Kazimieras Masiliūnas pasakė: "Įkurdama pirmąjį Pedagoginį institutą... Pabaltijuje Lietuva stoja pirmojon vieton." Taip, stojome į pirmą vietą ne tik Lietuvoje!

STUDENTAI. Respublikos pedagoginio instituto studentai 1936 m. Pirmoje eilėje iš kairės: Antanas Triponis, Sikstas Varnelis, Vacys Lapinskas, Balys Aliulis, antroje eilėje: Vladas Rutkauskas, Antanas Milčius, Ignas Budrys.

Tačiau bemat teko mokėti didelę kainą: dėl augančio konflikto su Vokietija, kuris buvo vien dėl Klaipėdos, Lietuva negalėjo siųsti savo komandos į Berlyno olimpines žaidynes, įvykusias 1936 metais. Jau nekalbant apie tai, kad ekonomiškai vis labiau mus spaudė didysis Vakarų kaimynas.

Ir vis dėlto gera pradžia - pusė darbo: Klaipėdos institutas tapo lietuvišku šviesos židiniu pradinėms, o vėliau ir visoms Lietuvos mokykloms. Kai atėjo juodos dienos ir 1939 metais Klaipėda krito į nacistinės Vokietijos glėbį, institutas darbo nenutraukė ir per mėnesį persikėlė į Panevėžį. Po karo - vėl kėlimasis, tik tada į Vilnių. Kas nūnai nežino didžiulio namo su aukštomis kolonomis, remiančiomis dangų už Seimo rūmų? Taigi, ant Neries šlaito stovinti Lietuvos šviesuolių kalvė išaugo ant Klaipėdos grindinio.

IMATRIKULIACIJA. Respublikos pedagoginio instituto 1937 m. studentų imatrikuliacija. Tais metais institutas dirbo sunkiomis sąlygomis: nacionalsocialistų smogikai padegė biblioteką, mušdavo gatvėse pasirodžiusius studentus, autonominė valdžia į krašto mokyklas nepriimdavo dirbti absolventų. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvų nuotr.

Sugrįžimas

Laimė, grįžo šviesuoliai į Klaipėdą - kaip negrįš. 1990 metais miestui žengus istorinį žingsnį, įsikūrus universitetą, atkurta ir Šviesos kalvė. Universiteto Pedagogikos fakultetas (PF) įžengė į tą patį didingą pastatą Stoties - Salomėjos Nėries gatvėje.

Dabar PF nuolat studijuoja per 800 studentų - nei daug, nei mažai. Studentų "bado" laikais - gana daug. Kita vertus, daugiau nei penkios programos yra gavusios aukščiausią - valstybinę šešerių metų akreditaciją, o to pasiekti labai nelengva. Be to, kas gauta, regis, bus dar daugiau. Apie programų akreditavimą trejiems metams dažniausiai nė nesigiriama - tai būtinas PF darbo ženklas.

O kaip mokomasi? Su vėjeliu: daugiau nei pusės studentų darbai ir triūsas vertinami be priekaištų - jie gauna valstybės stipendijas. Žodžiu, būsimieji pedagogai šaunūs. Ir tokių šaunuolių per ketvirtį mūsų istorijos amžiaus išėjo pro istorinio pastato duris į gyvenimą kone pusė divizijos - apie 5000 absolventų.

ŠVIESUOLIS. Vytautas Soblys. 1935-1937 m. buvo Respublikos pedagoginio instituto Klaipėdoje direktorius.

Klaipėdos universiteto pedagogai, veiklą įbangavę Lietuvoje, jau varo savas vagas. Ir ne vien mokyklose. Antai Nidos meras Darius Jasaitis arba Gražina Aurylienė, Klaipėdos vaiko teisių apsaugos tarnybos vyriausioji žynė - vargu ar jiedu būtų tapę tuo, kuo tapo, jeigu ne Pedagogikos fakultete įgyta gyvenimo išminties užuomazga. O pulkininkas Romualdas Moldaris? Jis iš PF išėjo ir tapo LR Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų vadu. Pedagogika ir psichologija nepakenkė. Kiek daug yra pasižymėjusių Pedagogikos fakulteto absolventų, valstybės tarnautojų, visuomenės veikėjų: Sigitas Šveikauskas, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas, Alvydas Šiuparis, pulkininkas, buvęs Čangčerano provincijos Afganistane atkūrimo grupės vadas, Lietuvos karinės žvalgybos vadovas, Birutė Banevičienė, LR švietimo ir mokslo ministerijos atstovė Vakarų regionui, Dalia Bielskytė, onkohematologinių ligonių bendrijos "Kraujas" Klaipėdos skyriaus įkūrėja, bendrijos pirmininkė, poetė, fotografė, renginių organizatorė. Ir sportininkai - Lina Grinčikaitė, Lietuvos sporto universiteto doktorantė, Lietuvos sprinterė, Lietuvos olimpinės rinktinės narė, Marius Prekevičius, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narys, Ramūnas Navardauskas, Lietuvos dviratininkas, nacionalinis čempionas Lietuvos olimpinės rinktinės narys bei kiti.

Vis daugiau Lietuvai reikia psichologų, jie nūnai užima civilizacijos kunigų vietas.

Nors laikai sunkūs, suprasti reikia: visa Lietuva sparčiai netenka jaunimo, stačia galva smunka į demografinę duobę. Pedagogų mažėja. Tad reikia nepaleisti vadžių, nesunaikinti Klaipėdos Šviesos židinio. Jis šildo visą Lietuvą.

Ir neužmirškime: šįmet aukštieji pedagogikos mokslai mini 80 metų jubiliejų. Laukia iškilmių ir Klaipėdos universitetas. Ką jau ką, bet pradžios neužgniauši. Ne kur kitur, o Klaipėdoje nušvito Lietuvos pedagogikos Šviesa.

Pasižymėję Pedagogikos fakulteto absolventai - mokslininkai: prof. dr. Rūta Marija Andriekienė, KU Tęstinių studijų instituto direktorė, Andragogikos katedros profesorė.
Prof. dr. Ligita Šimanskienė, KU SMF Regioninės politikos ir planavimo instituto direktorė.
Prof. dr. Linutė Kraujutaitytė-Juškevičienė, KU SMF Viešojo administravimo ir teisės katedros profesorė.
Prof. dr. Rasa Braslauskienė, KU Vaikystės pedagogikos katedros vedėja.
Prof. dr. Ilona Klanienė, KU Socialinės pedagogikos ir katechetikos katedros vedėja.
Prof. dr. Lilia Žukauskienė, KU Edukologijos katedros profesorė.
Doc. dr. Sigita Montvilaitė, Lietuvos edukologijos universiteto docentė.
Doc. dr. Vida Jakutienė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ryšių ir projektų prodekanė.
Doc. dr. Antanas Kairys, Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentas.
Dr. Irena Pašilytė, KU Vaikystės pedagogikos katedros lektorė.
Doc. dr. Sada Petružienė, KU Vaikystės pedagogikos katedros docentė.
Doc. dr. Daiva Sirtautienė, KU Komunikacijos katedros docentė.
Doc. dr . Giedrė Slušnienė, Klaipėdos valstybinės kolegijos Pradinio ugdymo katedros vedėja, docentė.
Doc. dr. Rosita Vaičiūnė, KU Komunikacijos katedros docentė.
Doc. dr. Reda Vismantienė, KU Vaikystės pedagogikos katedros docentė.
Doc. dr. Ilona Zubrickienė, KU TSI Andragogikos katedros docentė.
Dr. Asta Budreikaitė, KU Kūno kultūros katedros lektorė.