Lietuvoje trūksta intelektualinės atsvaros kičui.

Nuolat keliaujantis iš vienos šalies į kitą, iš vieno universiteto į kitą klaipėdiškis filosofas, profesorius Leonidas Donskis su žmona Jolanta vasaros atostogas stengiasi praleisti gimtajame mieste. Iš laiko ir atstumo perspektyvos geriau matyti Klaipėdos kultūrinio gyvenimo pokyčiai. Aštrus filosofo protas juos vertina kritiškiau, platesniame pasaulinės kultūros kontekste. Tad interviu su L. Donskiu apie Klaipėdos kultūrinę situaciją ir džiazą, apie masinę kultūrą, spaudą, lietuviškąjį identitetą ir neapykantą...

- Grįžęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų jau spėjote pabuvoti ne viename Klaipėdos jubiliejui skirtame renginyje, pamatyti šiandieninį miesto kultūrinio gyvenimo spektrą. Kas jums patinka ir ko pasigendate šiandien Klaipėdos kultūrinio ir intelektualinio gyvenimo panoramoje?

- Gana sunku kalbėti apie gimtojo miesto kultūrinį gyvenimą, kai gyvenu jį labai fragmentiškai ir dažniausiai vasaromis. Tikrai, matyt, esu praradęs Klaipėdos kultūrinio gyvenimo pojūtį. Tad vasaromis stengiuosi atstatyti bent savo paties sąlytį su šiuo miestu.
Bijau pasirodyti tendencingas, tačiau turiu savo prisirišimų, kurie formuoja galbūt vienpusį Klaipėdos kultūrinio gyvenimo vaizdą. Pirmiausia aš esu "Kurpių" žmogus. Su Jolanta nuolat lankomės ten vykstančiuose džiazo vakaruose, susitinkame su draugais. Džiazas man kol kas pats patraukliausias dalykas Klaipėdoje. Labai džiaugiuosi praėjusį savaitgalį vykusiu IX Klaipėdos pilies džiazo festivaliu. Sunku įsivaizduoti geriau pavykusią džiazo šventę. Tos dienos, kurias praleidau Teatro aikštėje, buvo nuostabios. Niekada net susapnavęs nebūčiau, kad Klaipėdoje išgirsiu Tutsą Tylemansą. Jo klausydamasis pajutau, jog tą akimirką aš buvau tikrai laimingas. Šalia pasaulinio garso žvaigždžių puikiai skambėjo ir Klaipėdos džiazo atlikėjai. Šis festivalis, ypač "jam session", parodė, koks aukštas yra Klaipėdos džiazo mokyklos lygis - klaipėdiečiai drąsiai gali groti su pasaulio džiazo asais.
Taip pat džiaugiuosi, jog šventė vyko labai civilizuotai. Anksčiau Lietuvoje pastebėdavau daug dalykų, kurie gadina kultūrinius, ypač masinius muzikinius, renginius. Jusdavau ore tvyrančią agresiją, nenuspėjamumą. IX Klaipėdos pilies džiazo festivalyje to nebuvo.
Man buvo nepaprastai smagu matyti džiazu besidžiaugiančius jaunus žmones. Visada galvojau, kad džiazas yra pernelyg rafinuota ir gera muzika miniai. Matant, kaip jaunimas džiaugėsi tikrai avangardiniu, tokiu kaip Mailzo Deiviso, džiazu, galima daryti išvadą, kad Klaipėdoje vyksta kažkas reikšmingo žmonių skonio kitimo sferoje, estetinės orientacijos srityje. Čia jau yra sluoksnis žmonių, kurie iš tiesų prisirišo prie gerų dalykų. Festivalio metu tai tampa matoma, tačiau džiazas čia gyvas nuolat - "Kurpių", Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo katedros žmonių dėka. Klausydamas būrio jaunų Klaipėdos džiazo atlikėjų, matau, jog džiazas ne tik gyvas, bet ir turi tęstinumą.
Man atrodo, kad pagrindinis kultūros žmonių tikslas yra tapti matomiems, žinomiems ir formuoti žmonių skonį. Lygiai taip, kaip geras profesorius visada suformuoja savo auditoriją.
Klaipėdoje yra žmonių, kurie tapo matomi, kurie turi savo auditoriją ir tai, mano manymu, bene didžiausiais Klaipėdos kultūros laimėjimas. Džiaugiuosi, kad čia reiškiasi tokie žmonės, kaip Benas Šarka, Gintaras Grajauskas. Todėl, kad jie ne tik kuria, bet ir formuoja specifinę, savo, auditoriją - jaunų, inteligentiškų žmonių sluoksnį. Teneužsigauna vyresnės kartos menininkai, bet šiuo metu Klaipėda asocijuojasi būtent su šiomis asmenybėmis. Dar paminėčiau Klaipėdos dailininkus, Baroti galerijos žmones.
Man Klaipėdoje trūksta jaunatviškų renginių, kurie formuotų kritiško, smalsaus ir intelektualiai atviro kalbėjimo zoną. Aš būčiau laimingas matydamas tokius pat aistringus kaip džiazo festivalis jaunimo organizuojamus literatūrinius vakarus, diskusijų klubus, intelektualinius renginius.
Prisimenu, 1997 m., kai aš dėsčiau Klaipėdoje, mano studentai, tuometiniai politologai, buvo įsteigę Liberalios minties diskusijų klubą, kuris buvo tapęs reiškiniu Klaipėdos gyvenime. Jie organizavo daugybę seminarų, kvietė garsius išeivijos kultūros veikėjus V. Kavolį, A. Mickūną, A. Štromą. Bet po to, kai ta karta, kurią aš prisimenu su didele nostalgija, baigė studijas, ši puiki iniciatyva priblėso, nutrūko jos tęstinumas.
Man atrodo, kad apskritai Lietuvos gyvenime kol kas yra neproporcingai daug kičo, masinės kultūros - lėkštų, banalių, neskoningų dalykų, kuriems trūksta atsvaros - pirmiausia aukštos prabos intelektualinės kultūros.

- Egzistuoja stereotipas, jog masinės, popkultūros lopšys yra Amerika. Norite pasakyti, jog tai - mitas?

- Amerika yra didžiulė šalis, joje yra visko. Taip pat ir daug aukštos kultūros. Amerikoje egzistuoja labai rafinuotos kultūros salelės universitetuose, didžiuosiuose kultūros centruose. Jei gyveni akademinėje sferoje, masinė kultūra tarsi neegzistuoja. Ir studentai, ir profesoriai ten labai apsaugoti, niekas nesiskverbia į jų sielas, niekas jų netraumuoja amoraliais gyvenimo ar meno pavyzdžiais. Todėl nesutikčiau su nuomone, kad JAV yra apimta kičo. Mano nuomone, šis stereotipas - įaudrintos europiečių vaizduotės padarinys.
Kadangi esu aistringas europietis, man labai nemalonu konstatuoti, bet, deja, kičas labai gerai limpa Europoje. Paradoksalu, tačiau ypač kritiška holivudinei kultūrai šalis Prancūzija yra ir viena iš didžiausių Holivudo produkcijos importuotojų bei greičiausių skleidėjų.
Liūdna, tačiau mes patys įsivežame tuos masinės kultūros dalykus, užveisiame industriją, o po to demonizuojame Ameriką, kaltiname ją pasaulio bukinimu, kvailinimu ir pan.

- Kokias Amerikos meno sritis išskirtumėte kaip prioritetines?

- Kai mes kalbame apie literatūrą, pripažįstame, kad didžioji literatūra yra rusų, prancūzų, anglų. Į šią didžiųjų kategoriją patenka ir amerikiečių literatūra. Ir XIX, ir XX amžiaus Amerikos literatūra yra neatskiriama pasaulinės literatūros aukso fondo dalis. Ar įmanoma įsivaizduoti pasaulinę literatūrą be K. Voneguto, Dž. Londono, E. Hemingvėjaus, V. Folknerio ir kt.?
Taip pat išskirčiau nekomercinį Amerikos kiną, nepaprastai aukšto lygio Amerikos vaizduojamąjį meną, rafinuotą akademinį gyvenimą ir intelektualiąją žurnalistiką.
Labai kategoriškai galiu pasakyti, kad nėra pasaulyje, įskaitant ir Didžiąją Britaniją, geresnės knygų apžvalgai skirtos lektūros už amerikietiškąją. "The New York Review of Books" - geriausias pasaulyje knygų apžvalgoms ir recenzijom skirtas leidinys. Nedaug nuo jo atsilieka "The Boston Review of Books", nepaprastai geri didžiųjų dienraščių kultūriniai priedai. Intelektualioji žurnalistika Amerikoje pasiekusi stulbinančiai aukštą lygį.

- O bulvarinė spauda?

- Nereikia painioti didžiosios Amerikos spaudos su "tabloidais", kitaip sakant, bulvarine spauda, kuri ten kaip ir neegzistuoja. Tai, kas Lietuvoje yra tapę neatskiriama gyvenimo dalimi nuo ryto iki vakaro, t.y. informacija apie Britni Spyrs arba apie tai, kaip ja nusivylė jos berniukas - Amerikos spaudoje neegzistuoja. Norint tai sužinoti reikia ieškoti "tabloidų", kurie pardavinėjami ne spaudos skyriuose, o supermarketuose kartu su maistu. Amerika yra Amerika.
Paradoksalu, bet man Amerikoje paprasčiau išvengti sąlyčio su masine kultūra nei Lietuvoje. Mes demonizuojame ir sukarikatūriname Ameriką. Mėgindami tai daryti išduodame savo silpnybes. Geriau patys pagalvotume apie stiprią ne tik tiriamąją, bet ir intelektualinę žurnalistiką, apie tokias viešas diskusijas, kokias organizuoja daugelis Amerikos universitetų. O kai mėginame užkamšyti savo provincialumą paranojišku Amerikos įtarinėjimu - rezultatai gana juokingi.

- Knyga, kurią šiuo metu rengiate spaudai, vadinasi "Neapykantos formos". Kas pastūmėjo imtis tokios temos?

- Aš jau seniai domėjausi vaizduotės problema. Mane domina ne tiek estetinė, kiek moralinė vaizduotė. Blogio ir gėrio sampratos, jų vaizdiniai ir įvaizdžiai, lydintys mus su literatūra, pasakojimais, filosofijos veikalais. Mane domina, kaip gėrį ir blogį suvokė XIX a. žmonės ir kaip jį suvokiam mes. Moralinei vaizduotei skirta mano pirmoji knyga anglų kalba "Nejaugi tai ideologijos ir utopijos pabaiga?". Jai iš dalies skirta ir antroji mano knyga "Tapatybė ir laisvė" apie mano draugus ir įkvėpėjus V. Kavolį, A. Štromą ir T. Venclovą O prie neapykantos temos priartėjau laipsniškai. Mane domina demonizacijos klausimas. Kodėl mes blogio ištakų kartais pradedame ieškoti žmonėse, kurie skiriasi nuo mūsų, kurie kitaip atrodo, išpažįsta kitą tikėjimą, priklauso kitai kultūrai, kurių mes nepažįstame? Kaip gimsta neapykanta, koks jos santykis su faktais, žinojimu, vaizduote? Kokias intelektualines formas ji įgyja, kaip teorijos - rafinuoto žinojimo sfera, gali ją išreikšti? Apie tai bus trečioji knyga.

- Visos trys knygos parašytos anglų kalba, paskaitas skaitote taip pat angliškai. Ar nuolat vartodamas svetimą kalbą neprarandata lietuvio identiteto?

- Manau, kad ne. Nors dabar turbūt patirčiau keistą jausmą, jei reikėtų rašyti ilgą tekstą lietuvių kalba. Išties egzistuoja šioks toks susvetimėjimo efektas, bet ne su kalba. Lietuvių kalba yra mano gimtoji kalba, ji yra per daug giliai manyje, kad pajusčiau kokį nors korozijos procesą. Būtų juokinga, jei pradėčiau staiga kalbėti su akcentu.
Bet yra kita problema - susvetimėjimo efektas kyla, kai ilgą laiką svetimą kalbą vartoji rašydamas profesinius tekstus. Angliškai tampa lengviau artikuliuoti teorinę problematiką ir sunku atrasti tinkamus lietuviškus atitikmenis. Kiekviena kalba turi savo ypatingą semantinę, t.y. reikšmių, struktūrą, savo jautrumą. Yra lietuviškų žodžių, kurie yra nepaprastai plastiški ir jautriai fiksuoja žmogaus patirties aspektus. Ir priešingai, yra lietuviškų žodžių, kurie nepakankamai tiksliai "sučiumpa" angliškų terminų reikšmę. Tačiau tai jau - kūrybiniai niuansai. Be jokios abejonės, nepatirčiau jokių problemų nei skaitydamas, nei rašydamas lietuvišką tekstą. Tačiau taip jau susiklostė, kad šiuo metu savo darbus skiriu tarptautinei auditorijai, tad, mano manymu, visiškai logiška, kad vartoju anglų kalbą.

- Ačiū už pokalbį.