Lietuvių kultūros veikėjų pėdsakais Šveicarijoje

Žavi ir užburia ne tik kalnai

Kas yra matęs tik mūsų kalvas ir kalnelius, tas negali suprasti, kokie ten kalnai. Užlipęs ant vidutinio Šveicarijos kalno gali pamatyti trumpą ir vasarą, ir pavasarį, ir žiemą. Giedrą dieną kalnai kaip ant delno matyti. Tie kalnai traukia paslaptingo žavesio jėga. Atrodo, kad gerai pamatęs Alpes niekada nebūsi visiškai nelaimingas... Kad ir į kurią gretimą šalį važiuotum, atrodo, riedi žemyn. Tarsi nuo Europos stogo. Visur tvarka, prabanga, švara. Tyras oras, švarūs ežerai, nesubjaurotas kraštovaizdis, ramuma, tyla ir aukštas pragyvenimo lygis - tokią idilę galime nusakyti trumpai.

Šveicarija - seniausia demokratinė respublika Europoje. Kaip politinis vienetas keturioliktame šimtmetyje susidarė iš keleto Šventosios Romos imperijos provincijų. Šios provincijos savanoriškai susijungė, kad galėtų pasipriešinti teutonų kunigaikščiams šiaurėje, karališkiems prancūzų kariuomenės būriams šalies vakaruose ir pietuose ir Austrijos-Vengrijos galybei šalies rytuose. Nuo Napoleono karų Šveicarija laikosi oficialios neutralumo politikos ne todėl, kad nedalyvavo Europos ginčuose, bet greičiau todėl, kad neutralumą suprato kaip efektyviausią būdą konfederacijai išlaikyti, kai kaunasi galingosios Europos jėgos... Kad išlaikytų ir garantuotų neutralumą, nors ir keista, reikia solidžios gynybos: šiandien Šveicarija yra geriausiai ginkluota tauta pasaulyje. Prie Jungtinių Tautų organizacijos Šveicarija prisijungė tik 2002 m., kai šis sprendimas buvo patvirtintas referendume.

Kas į šią Alpių respubliką taip viliojo lietuvių kultūros ir mokslo veikėjus? Dabar jau žinome: lietuviai Šveicarijoje senais laikais ieškojo mokslo ir pažangos, naujausiais laikais - laisvės ir žmoniškumo pajautimo, viso to, ko nebuvo mylimoje tėvynėje...

Lietuvių kultūros veikėjų pėdsakai

1904 m. rudenį, pablogėjus sveikatai, čia atsidūrė rašytojas Jonas Biliūnas. Ruduo - maloniausias metų laikas: saulė jau ne taip kaitina, dangus melsvas, o nuostabios gamtos spalvos dažnai išsilaiko iki pat gruodžio rūkų. Netrukus rašytojas pradeda studijuoti Ciuricho universitete literatūros mokslus. Rašytojas apsistoja senamiestyje, pensionate „Mėlynoji lelija“. Mažame kambarėlyje pasineria į kūrybą. Šis namas iki šiol stovi, ir tuo pačiu pavadinimu. Jame rašytojas sukūrė testamentinį eilėraštį „Kad numirsiu, mane pakaskit“. 1905 m. balandį-gegužę naujame bute universiteto gatvėje (jis taip pat išlikęs) rašytojas gyveno kartu su žmona Julija Janulaityte-Biliūniene. Pro langą matė tyvuliuojantį Ciuricho ežerą, o už jo rūkų - aptrauktą sniego Uetlibergo kalną. Lengvos kaip pūkas lekiojo mintys, kilo galvoje tolimos Tėvynės vaizdai. Jei ne ši kelionė, kitoks galėjo būti J.Biliūno parašytas garsusis „Laimės žiburys“: „Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė...“

Tarp 1905-1907 m. pavasarių Ciuricho ir Fribūro universitetuose kaip laisva klausytoja filosofijos, literatūros, pedagogikos, vokiečių ir prancūzų kalbų paskaitų klausė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana („kad paskui geriau ir protingiau galėčiau rašyti“). Išlikęs namas, kuriame rašytoja nuomojo kambariuką, visai netoli J.Biliūno gyvenamos vietos. Rašytojų bendravimas ir kaimynystė truko tik keletą savaičių. Kai pablogėjo J.Biliūno sveikata, šis buvo priverstas su žmona grįžti į Lietuvą.

Pusiaukelėje tarp Berno ir Lozanos įsikūręs katalikiškas Fribūras. Jo universitete 1918-1922 m. studijavo Vincas Mykolaitis-Putinas, gavęs Amerikos Tautos fondo stipendiją. Mokslo metais Šveicarijoje poeto sukurta poezija įgauna iš dalies alegorinį, iš dalies simbolinį pobūdį. Mokslus universitete baigė filosofijos daktaro laipsniu. Ketveri metai, praleisti Fribūre, buvo svarbūs rašytojo kūrybai ir gyvenimui. Čia jis subrendo ir kaip žmogus, ir kaip rašytojas. Humanitariniai mokslai formavo kūrybos principus ir pasaulėžiūrą. Putinui buvo artima teorija, kad menui galima pasitelkti visa, kas neprieštarauja žmogaus prigimčiai. Tikras menas yra tas, kuriame plazda gyva kūrėjo dvasia. Fribūro jėzuitų universitete studijavo Stasys Šalkauskis, Jonas Vailokaitis, Juozas Purickis, Alfonsas Nyka-Niliūnas ir kiti. Anksčiau čia veikė lietuvių studentų korporacija „Rūta“, 1913 m. pervadinta į „Lithuania“. Lietuvių korporacijos vėliava universitete saugoma iki šiol. Berne ir Lozanoje Pirmojo pasaulinio karo metais įvyko kelios lietuvių politinių veikėjų konferencijos, jose buvo gvildenami Lietuvos valstybės atkūrimo klausimai.

Centrinėje Šveicarijos dalyje gydėsi ir ilsėjosi kunigas ir poetas Jonas Mačiulis-Maironis. „Ežero skaisčios bangos liūliavo / Žaliu smaragdu; / Saulė už Alpių leidos sustingus...“ - atmename kiekvienas dar nuo mokyklinio suolo. Klausydamas Liucernos bažnyčių varpų aido, supdamasis valtyje ant Keturių kantonų ežero, žvelgdamas į snieguotą Pilato kalno viršūnę, poetas jautriai aprašo tolimą Tėvynę, jos ilgesį, jaunystės prisiminimus: „Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų, / Užmatyt negali Lietuvos; / <...> Ir tą šalį norėtų pasiekti akis, / Kur Dubysos atkrančiai žali.“

Pirmą kartą į Šveicariją poetas atvyko 1894 m., o 1907 m. užbaigė poemą „Jaunoji Lietuva“. Ilgą laiką nebuvo žinoma, kurioje vietoje buvo sukurta garsi poema. Dabar jau tapo aišku. Megenas, keturi kilometrai už Liucernos. Tereikėjo atsiversti sukurtos poemos pabaigą. Joje parašyta: „Pabaigiau Villa St. Charles Šveicarijoje 25 d. liepos 1907 m.“ Šveicarijos lietuvių pastangomis 2007 m. prie istorinės vilos koplyčios sienos pritvirtinta atminimo lenta, menanti lietuvių tautos dainiaus šioje vietoje sukurtą poemą „Jaunoji Lietuva“. Už kelių šimtų metrų - Keturių kantonų ežeras, o už jo stūkso Rigi Kulmas - didingas kalnų masyvas - poeto įkvėpimo nebylūs liudininkai. Apima pasididžiavimo jausmas - čia įamžinta poeto sukurta būsimos Lietuvos vizija.

Ieškodamas kūrybai įkvėpimo, dailininkas Petras Kalpokas Tičine, netoli Lokarno, XX a. pradžioje nusipirko sklypelį žemės, iš akmenų pats pasistatė namelį. Čia pat figų medžiai, vynuogienojai, slėnyje šniokščianti upė. Dailininkas tapė švelniai baltuojančius pavasario berželius, tamsias giraites, mažus upelius ir... ilgėjosi Tėvynės, o akyse stovėjo aukšti beržai svyruonėliai, tamsios eglės, šiaudais dengtos samanotos bakūžės...

Dailininkas Antanas Samuolis taip pat veržėsi į Lietuvą, svajojo ir tapė jos vaizdus. Tragiški A.Samuolio laiškai, rašyti 1940-1941 m., liudija beviltišką dailininko būklę: „Aišku, be pinigų čia gyventi negalėsiu, o, ko gero, tai gali patalpinti į prieglaudą, o tenai, aišku, tik mirtis...“ Dailininko motina Kaune sirgo vėžiu, namiškiai tai nuo jo slėpė. Prasidėjęs Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas galutinai nutraukė ryšius su gimtine. Dailininkas mirė 1942 m. vasario 9 d., palaidotas Leizene, netoli Ženevos ežero.

Žinoma, kad 1928 m. liepos viduryje Bazelyje keletą dienų praleido poetė Salomėja Nėris. Nepaprastą įspūdį poetei paliko Bazelio katedra ir ypač Reino upė („O, sveikas, Reine, mano svajone. Sveikas, pasakų Reine“). Tai buvo pirmoji poetės kelionė į Šveicariją. Antrą kartą poetė Šveicarijoje lankėsi 1930 m. vasarą kartu su doc. Balio Sruogos atrinkta grupe. Tačiau pirmoji kelionė paliko neišdildomų įspūdžių. Gal todėl, kad keliavo su gerbiamu ir mylimu žmogumi, šveicarų prof. J.Eretu... Kelionėje poetė pajuto šio krašto išskirtinumą ir grožį („O baltieji kalnai, o baltieji kalnai, / Nusilenkt aš jums kaip dievams atėjau...“).

Paskutinius gyvenimo metus Ciuricho priemiestyje Kilchberge praleido Nobelio premijos laureatas, vokiečių rašytojas Tomas Manas (miręs 1955 m.). Pro darbo kabineto langus rašytojas prieš mirtį žvelgė į Ciuricho ežerą - matė labai panašų vaizdą, atsiveriantį nuo aukštos kopos į Kuršių marias... Priminsime, 1930-1932 m. vokiečių rašytojas kūrė romantiškame namelyje Nidoje.

Juozas Brazauskas,

istorikas ir pedagogas