Lietuviškas identitetas - Palangoje ir pasaulyje

Šiais žodžiais tinkamiausia būtų pradėti kalbą apie pirmąją Palangoje gyvenančios poetės, iki šiol - penkių knygų autorės - Elenos Karniauskaitės proza rašytą knygą „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Knygą, kurią - prisipažinsiu - skaityti pradėjau vangiai, kaudamasis su išankstiniu priešišku savo nusiteikimu, o užbaigiau su įsismaližiavusio snobo azartu.

Pirmiausia - apie žodelį „proza“. Kalbėdamas apie šią knygą, šį terminą renkuosi tyčia, nes nenoriu prisidėti prie knygos anotacijos autoriaus, šią knygą priskiriančio eseistikos žanrui. Na, žinoma, skaitydami galime šioje knygoje atrasti ir eseistikos, ir dienoraščio, ir kelionių apybraižų (a la „Tuk tuk Indija“, kur net kainoms dėmesys skiriamas) bruožų, tačiau įdėmiau pažvelgus - visi tie „esė“ yra vientisi, susieti tarpusavyje, papildantys, pratęsiantys vienas kitą, formuojantys bendrą knygos siužetą, išpildantys bendrą literatūrinį sumanymą ir yra ne kas kita, kaip to paties kūrinio skyriai. Sutikčiau vadinti juos ir „esė“, bet tik tuo atveju, jei „esė“ taip pat pavadintumėme ir garsųjį Helenos Filding (Helen Fielding) „Bridžitos Džouns dienoraštį“.

Dabar - apie išankstinį nusiteikimą. Prisipažinsiu, skaitydamas pirmąją „Ievos laiškų iš Galudienių miesto“ dalį, kurią sudaro septynetas apie kūrybinę-poilsinę kelionę į Arenšopą pasakojančių skyrių, apstulbau nuo detalios: „Ką matau, tą dainuoju“ stenografijos, nemaža dėmesio, laiko ir puslapių skiriančios tokiems „pastebėjimams“, kurie atrodytų neturi nei literatūrinės, nei asmeninės emocinės ar pažintinės vertės. Todėl netrukau „demaskuoti“ ir knygos atsiradimo motyvą - nagi paprastai tie, kurie finansuoja panašias keliones, skatinančias tarptautinį kultūrinį bendravimą, pareikalauja ir kaži kokios kūrybinės produkcijos, pateisinančios kelionėje praleistą laiką bei pinigus - tad jaučiausi atspėjęs, kad taip bus nutikę ir su šia knyga.

Tačiau kūrinio herojai Ievai pargrįžus namo iš užsienio ir toliau nuosekliai štrichuojant psichologinį ar mentalinį lietuvio portretą, stebint jo tipiškas reakcijas į kitų tautų, kitų kultūrų žmones, pasaulio, savęs pasaulyje ir esančių šalia savęs vertinimus, atsiveria tikrasis kūrinio sumanymo registras - visi neva savarankiški pasakojimai tarsi žiedai ant strypo maunami ant vienam pirmųjų skyrių ištartos ir per visą knygą ataidinčios frazės: „my culture is my identity“ (manoji kultūra yra manasis identitetas).

Tokiu būdu autorei pavyksta apie save, o tiksliau - apie mus visus (šiuolaikinius lietuvius) pasakyti labai daug plika akimi nepastebimų, tačiau esminių dalykų, ypač turint omeny dar vieną ir manau - pagrindinę - šios knygos vertybę - nuoširdumą. Puslapiuose kategoriškai apsispręsta atsisakyti bet kokios pozos, bet kokio madingo snobiško požiūrio ar kalbėjimo „dėl akių“. S.Parulskis apie šiandienę Lietuvos visuomenę yra ištaręs, manau, į dešimtuką pataikančią sentenciją: „Dvi dešimtis metų stengėmės ne būti, o atrodyti“. Tad štai „Ievos laiškų iš Galudienių miesto“ autorė, regis, rimtai pamėgino to „atrodymo“ atsisakyti ir, pripažindama, kad neįstengė perskaityti Dž.Džoiso „Uliso“, kad yra abejinga pasaulio garso instaliacijų kūrėjų darbams, bet visiškai neabejinga jų pomėgiams maitintis iš svetimos kišenės, sugeba šį tą objektyvaus pasakyti ne tik apie tai, kaip iš šalies atrodome, bet ir apie tai, kokie atrodyti trokštame.

Šiuo požiūriu, beje, naujoji E.Karniauskaitės knyga man pasirodė artimai gimininga neseniai pasirodžiusiam, puikiam humoro ir saviironijos kupinam H.Kunčiaus romanui „Lietuvis Vilniuje“.

Pabaigoje belieka pasakyti, kad autorė nusipelno visokeriopų pagyrų už itin „skanų“, „lengvai virškinamą“ stilių (kurį ne atsitiktinai palyginau su „Bridžita Džouns“), gerą žodžio valdymą ir puikų humoro jausmą, kurį galima būtų apibrėžti kaip kandų, jei tik jis nebūtų meistriškai subtilus.