Lietuvio intriga Zalcburge - atlikti A. Salierio "Requiem"

Šiais metais prognozuojama intensyvi kuriančių lietuvių emigracija į užsienio šalis, nes ten jie vertinami labiau nei tėvynėje, jiems žadamos geresnės sąlygos. Ar iš tiesų menininkai emigruoja dėl ekonominių priežasčių? Kaip gyvena jau išvykę svetur Klaipėdos kūrėjai, kokia jų nuomonė apie
Klaipėdos kultūrą? Apie tai naujas "Kultūros uosto" rašinių ciklas "Migruojantys paukščiai". Jame taip pat supažindinsime ir Klaipėdoje gyvenančiais kūrėjais iš svetur.

Šiuo rašinių ciklu "Vakarų ekspresas" prisijungia prie trečius metus vykdomo projekto "Migruojantys paukščiai", kurio tikslas - padėti užmegzti kontaktus tarp Lietuvoje gyvenančių ir į užsienį emigravusių menininkų, kad šie diskutuotų ir kurtų naujus bendrus projektus.

Pirmasis ciklo pokalbis su dirigentu Arūnu Pečiuliu. Klaipėdoje gimęs, užaugęs, Stasio Šimkaus konservatoriją baigęs muzikas jau 18 metų gyvena Zalcburge (Austrija). Į gimtinę jis sugrįžta tik per šv. Kalėdas aplankyti tėvų ir kartais gastroliuodamas su savo kolektyvais.

Lietuvos muzikos akademijoje baigęs keturis chorinio ir simfoninio dirigavimo kursus, išvykote studijuoti į Zlacburgą, į vieną garsiausių Europos muzikos universitetų "Mocarteumą". Kaip atsitiko, kad pasilikote klasikinės muzikos Meka vadinamame mieste?

Niekada negalvojau, kad pasiliksiu ten gyventi. Išvažiavau vieneriems metams, tačiau dėstytojai pasiūlė tęsti studijas ir gauti "Mocarteumo" diplomą.

Studijuojant "Mocarteume" mane pradėjo kviesti dirbti. Dabar esu Zalcburgo miesto vyriausiasis dirigentas, vadovauju daugiau kaip 160 metų gyvuojančiam žymiajam chorui "Salzburger Liedertafel", dar dviems chorams, dviems kameriniams ansambliams, diriguoju Zalcburgo jaunimo filharmonijos orkestrui, vadovauju Zalcburgo advento muzikos festivaliui...

Kaip jums, užsieniečiui, pavyko padaryti tokią stulbinančią muzikinę karjerą?

Nors vis dar turiu Lietuvos pasą, jau daug metų gyvenu ir dirbu Zalcburge. Muzikinė bendruomenė žino, ką aš darau ir stengiasi mane išlaikyti.

Papasakokite plačiau apie kolektyvų, kuriems vadovaujate veiklą, rengiamas programas.

Su "Salzburger Volksliedsingkreis" ruošiame pasijas, kurias atliekame Verbų sekmadienį Zalcburge. Paprastai šias pasijas atliekame šiaurinėje Italijoje. Taip pat ruošiame Bacho liaudiškos muzikos programas, kurias pristatome birželio mėnesį. "Mocarteumo" didžiojoje salėje bei Vokietijoje, Štutgarte, tradiciškai rengiame adventinius koncertus-misterijas "A b'sondere Zeit".

Moterų tercetas ir vyrų kvartetas "Lainerhof Quartett" (beje, pernai koncertavo Klaipėdoje)man reikalingas, rengiant programas su stambiais kolektyvais.

Su "Salzburger Liedertafel" metus laiko ruošiu vieną stambų kūrinį - oratoriją arba requiem. Jį pristatome koncertuose Zalcburge, Italijoje, Vokietijoje. Šiais metais repetuosime Antonio Salieri "Requiem". Šis kūrinys niekada iki šiol neskambėjo Zalcburge. Tai yra intriga. Tikiuosi ji padės pritraukti dar daugiau žmonių.

A. Salieri "Requiem" Volfgango Amadėjaus Mocarto gimtajame mieste. Laužote tabu. Kodėl?

Apie Mocarto ir Salieri konfliktą visi žino, tačiau niekas garsiai nekalba. Zalcburgo muzikinė visuomenė yra konservatyvi. Todėl niekas iki šiol nesiryžo zalcburgiečiams pateikti Salieri "Requiem".

Nors jau daug metų gyvenate svetur, nenutraukėte ryšių su Lietuvos, Klaipėdos muzikine bendruomene. Atvažiuojate gastrolių, rengiate bendras programas. Kokių siurprizų sulauksime artimiausiu metu?

Kitais metais Vilniaus ir Zalcburgo draugystei sukanka 40 metų. Nežinau, kas ta proga bus Vilniuje, tačiau Zalcburge organizuojama didžiulė kultūros renginių programa ir manęs prašo būti jos meno vadovu.

Prieš porą metų aš buvau atvežęs porą savo kolektyvų į Klaipėdą. Koncertavome drauge su ansambliu "Žilvinas" ir ukrainiečių ansambliu "Prosvit". Praeitais metais šie kolektyvai atvyko į Zalcburgą, į Žolinių festivalį, kuriame taip pat dalyvavo austrai, norvegai. Vėliau visi kolektyvai koncertavo Kijeve, o 2010 metais rengiamės gastrolių į Norvegiją.

O kada šie kolektyvai paskutinį kartą koncertavo Klaipėdoje? Lietuviai nevertina to, ką turi. Čia labai daug europinio lygio muzikantų, dainininkų, deja, jie jaučiasi nereikalingi. Pavyzdžiui, solistė Giedrė Zeicaitė, taip pat baigusi "Mocarteumą". Ji kviečiama dalyvauti festivaliuose Prancūzijoje, Austrijoje, JAV. Prieš porą metų aš ją kviečiau dainuoti J. Brahms "Requiem". Kodėl ji nedainuoja Klaipėdos muzikiniame teatre?

Su aktore Virginija Kochanskyte jos ruošia fantastiškas programas, su kuriomis keliauja po Lietuvą, buvo gastrolių Kaliningrade, JAV, o Klaipėdoje?

Internete skaičiau, kas darosi su choru "Aukuras". Nonsensas.

Kokie didžiausi muziko darbo Lietuvoje ir Austrijoje skirtumai?

Mano darbai yra suplanuoti iki 2012 m. Tuo tarpu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre žmonės iš vakaro sužino, ar rytoj bus repeticija ar ne. Mano nuomone, tai yra nesiskaitymas su žmonėmis. Kultūros vadyba, planavimas Austrijoje yra visiškai kitoks nei Lietuvoje.

Savivaldybė skiria tam tikrą pinigų sumą kolektyvui, kuri skirta darbo užmokesčiui, salės nuomai ir t.t. tai yra pagrindas, kad kolektyvas galėtų egzistuoti. Be to, kiekvienas kolektyvo narys moka metinį nario mokestį. Tas mokestis yra simbolinis 20-50 eurų. Tai daugiau moralinis dalykas, tačiau jis papildo kolektyvo kasą, kad ji nebūtų tuščia.

Kiekvienais metais grįžtate į gimtąją Klaipėdą per Kalėdas, čia gyvena jūsų tėvai. Ar nejaučiate nostalgijos gimtinei?

Nenoriu minėti pavardžių, tačiau buvo kas kvietė mane grįžti ir sekė visokias pasakas. Paklausiau, koks bus mano atlyginimas. Tuo pasakos pasibaigė. Kita priežastis, kodėl aš negrįšiu į Lietuvą, yra mano asmeninis gyvenimas.

Kokie jūsų įspūdžiai, grįžus į Klaipėdą šiais metais?

Džiugu, kad miestas auga, atsirado daug naujų pastatų, kita vertus - liūdna, kad žmonės labai pikti, nemandagūs, daug keikiasi. Labai rėžia ausį tai, kad žmonės nemoka lietuvių kalbos, vartoja daug rusizmų. Ko gero čia jau toks žargonas susiformavęs, kurio jūs patys net nepastebite.

Kaip vertinate ekonominės krizės iššauktas permainas Lietuvoje? Kokius žingsnius žengė austrai?

Dabar sunku pasakyti. Austrija yra daug senesnė demokratinė valstybė nei Lietuva, todėl situacija ten - daug stabilesnė, tačiau Kalėdų proga ten labai daug žmonių gavo atleidimo lapelius, o grįžęs į Lietuvą nustebau, kad prieš Kalėdas nebuvo įmanoma vakare rasti laisvų vietų baruose.

Lietuvos Seime dabar turime šoumenus... Nežinau. Nonoriu vertinti šios situacijos. Man ji nepatinka. Nesupratau visų tų naujų pridėtinės vertės mokesčių. Kolegos iš nacionalinio operos ir baleto teatro sakė, kad dabar gaus ketvirtadaliu mažesnį atlyginimą. Tai kažkokia nesąmonė.

Pagrindinė Lietuvos kultūros politikos bėda yra ta, jog nėra sutvarkytas sponsoriavimo įstatymas. Austrijoje nebūtų tiek daug chorų, orkestrų, jei nebūtų sponsoriavimo. Verslo įmonės ten noriai remia kultūrą, nes joms už tai mažinami mokesčiai.

Austrijoje miestų kolektyvams yra skiriami pinigai iš biudžeto programoms. Menininkams nereikia vaikščioti kaip šunims ir maldauti kaulo.

Jurga PETRONYTĖ