Lietuvaičiai perkando flamenko stilių

Aktorę Penelopę Krus (Penelope Cruz) flamenko subtilybių Pedro Almodovaro filme „Sugrįžimas“ mokiusi ispanų choreografė Nurija Kastechon (Nuria Castejon) pastarąjį mėnesį tradicinio ispanų šokio žinias bandė perduoti ir Lietuvos operos solistams bei šokėjams. Šį penktadienį Lietuvos operos ir baleto teatre (LNOBT) naujo pastatymo „Sevilijos kirpėjas“ premjeroje žiūrovai galės įvertinti, kaip ilgametei flamenko šokėjai pavyko lietuvaičiams įpūsti ispaniškos dvasios.

Giokino Rosinio (Gioachino Rossini) operą „Sevilijos kirpėjas“ jos choreografė ir režisierė statytoja N.Kastechon apibūdina keliais žodžiais - Sevilija, flamenkas ir gera nuotaika. Tai antrasis N.Kastechon darbas LNOBT scenoje. Prieš kelerius metus choreografė kartu su ispanų režisieriumi Emilis Sagi čia statė operą „Figaro vedybos“.

N.Kastechon daugelį metų šoko Ispanijos nacionaliniame balete bei žymiausiose Ispanijos flamenko trupėse. Pastarąjį dešimtmetį sukūrė choreografiją daugeliui Nacionalinio Sarsuelos teatro Madride pastatymams, kaip režisieriaus asistentė dirbo Los Andžele bei San Fransiske. Specialiai dienraščiui „Respublika“ N.Kastechon pasakojo apie didžiausius iššūkius lietuviško teatro scenoje ir apie tai, kaip jai sekėsi perteikti G.Rosinio operos subtilybes.

- „Sevilijos kirpėjas“ yra antrasis jūsų darbas Lietuvos operos ir baleto teatre. Koks buvo didžiausias iššūkis šį kartą?

- Didžiausias iššūkis buvo tai, kad šį kartą spektaklį turėjau statyti viena - be Emilio, todėl atsakomybė buvo daug didesnė. Mano užduotis buvo ne tik sukurti choreografiją, bet ir sureguliuoti kitus dalykus. Kai atvykau ir pradėjau dirbti su atlikėjais, pastebėjau, kad daugelis jų nekalba itališkai. O opera yra italų kalba, labai svarbu visus žodžius ištarti taisyklingai. Ypač kai nėra dainuojama, o kalbama. Atlikėjai turi puikiai perteikti žodžių prasmę, o kaip tu ją perteiksi, jei nesupranti, ką kalbi? Dėl to buvau labai smulkmeniška ir griežta, kabinėjausi prie kiekvienos detalės. Norėjau ne tik girdėti teksto prasmę, bet ir pamatyti ją iš kūno kalbos.

- O kaip dėl flamenko? Ar sunkiai lietuviai perprato šio šokio subtilybes?

- Ne. Dėl šokio tiek priekaištų neturėjau, kiek dėl teksto. Juk paskutinėje operos scenoje pagal scenarijų šoka paprasti žmonės - kepėjai, pardavėjai ir pan., todėl nereikalavau idealaus flamenko. Be to, dirbau su šokėjais, jie perpratę savo kūną, žino judesius, todėl reikėjo tik truputį darbo.

- Kuo ypatingas flamenko šokis, kad iki šiol ispanai jį šoka gatvėse, jis neatgulė į knygas ir yra gyvas?

- Tai ne tik šokis, tai jausmas, kylantis iš širdies, iš labai giliai. Tai būdas parodyti savo emocijas ir kai esi laimingas, ir kai esi liūdnas. Jis ypač populiarus Pietų Ispanijoje, kurioje maišėsi skirtingos tautos - arabai, žydai, krikščionys, čigonai. Šių kultūrų lopšyje ir gimė flamenkas. Šis šokis turi labai gilias tradicijas, susijusias su kančia. Žmonėms tai buvo būdas pademonstruoti savo emocijas, savo nepasitenkinimą per šokį ir muziką.

- Ar jis labai pasikeitė per pastaruosius metus?

- Taip. Ypač dabar flamenkas susipina su šiuolaikiniu šokiu. Savo forma jis skiriasi nuo to, kurį šoko ispanai praėjusį šimtmetį. Kita vertus, nors judesiai gal ir keitėsi, flamenko esmė liko tokia pati - energija, ritmas, balsas, emocija.

- Dirbote su režisieriumi P.Almodovaru, aktore P.Krus filme „Sugrįžimas“. Kokius įspūdžių paliko ši kūrybinė veikla?

- Tai buvo nuostabi patirtis. Pamenu, kai man paskambino iš kino gamybos kompanijos „El deseo“ ir pasakė, kad ieško choreografės. Pagalvojau, kad kažką supainiojo. Bet paskui pasirodė, kad iš tiesų P.Almodovaras norėjo, kad dirbčiau jo filme. Susitikau su juo. Nors apie jį sklando daug legendų, su manimi režisierius buvo labai malonus. Jis papasakojo, ko iš manęs tikisi - tai nebuvo choreografija. Tai buvo darbas su Penelope paskutinėje filmo scenoje, kur ji dainuoja flamenką. Kaip jau minėjau, flamenkas yra ne tik šokis, tai - gyvenimo būdas. Kai čigonai moko šokėjus flamenko, jie moko ne tik judesių, bet požiūrio į gyvenimą - kaip kalbėti, kaip sėdėti, kaip dainuoti, kaip mąstyti. Jie gyvena naktimis. Jų gyvenime nėra jokios struktūros. Jie nesėdi išsitiesę, jie atsipalaidavę. Dirbau su Penelope, rodžiau, kaip ji turi sėdėti, kaip laikyti rankas. Kai baigėme filmą, pakviečiau savo tėtį jo pažiūrėti. Po filmo jis man pasakė: „Filmas įdomus, bet kur tavo kurta choreografija?“ Paaiškinau, kad choreografijos aš nestačiau, aš norėjau, kad Penelopė alsuotų flamenko dvasia.

- Bet ar tos dvasios galima išmokti, gal turi gimti su ja?

- Manau, kad išmokti galima. Pavyzdžiui, galiu pasakyti, kad pasaulyje yra net japonų, kurie puikiai šoka flamenką, groja gitara. Bet kad ir kiek tu stengsiesi, toks kaip tikrasis flamenko čigonas vis tiek niekada nebūsi. Kai kas nors dainuoja flamenką, galiu iš kančios balse atskirti, ar dainuoja čigonas, ar ne. Nes ta kančia susiformavo prieš šimtmečius. Skausmas tvyro jų balse, akyse, judesiuose. Tu gali išmokti technikos, bet skausmo neperimsi. Kita vertus, turi gyventi kaip čigonas. Nemanau, kad žmogus, besilaikantis griežtos dienotvarkės, kasryt besikeliantis 8 valandą, geriantis kavą 8.30, galėtų tapti geru flamenko šokėju ar dainininku.

- O kaip jūs pati? Šokate flamenką ar juo gyvenate?

- Aš tik flamenko šokėja. Gimiau teatro aplinkoje. Mano tėvai ir du broliai - visi aktoriai. Pirmas kontaktas su opera buvo dar kūdikystėje, miegodavau užkulisiuose, klausydama operos. Kai susipažinau su flamenko šokiu, žinojau, kad niekada nebūsiu tokia šokėja kaip čigonai, todėl ėmiau gilintis į klasikinį ispanų šokį ir tokią labiau stilizuotą flamenko pakraipą. Šokau flamenką, bet jis labai skyrėsi nuo to gatvinio, pašėlusio, laukinio flamenko.

- Ką naujo sužinojote apie Lietuvą per savo viešnagę čia?

- Kai pirmą kartą čia lankiausi, buvo labai šalta žiema, todėl nosies iš namų nekišau. Džiaugiuosi, kad šį kartą oras buvo man palankesnis, galėjau išeiti apžiūrėti miesto. Man labai patiko Vilnius. Juk tai vienas svarbiausių baroko architektūros paminklų visoje Europoje. Be to, pastebėjau kad jūsų gatvės pilnos žmonių, jaunimo, tai suteikia miestui gyvybės.

- Ar teko pamatyti kokį nors lietuvių spektaklį? Kaip jį vertinate?

- Mačiau, bet mane labiau sužavėjo tai, kad žmonės itin aktyviai lanko teatrus. Jūsų teatrai visuomet pilni. Be abejo, mane pakerėjo ir lietuvių darbas teatre. Visi čia dirba labai sunkiai, stengiasi. Kiekvieną dieną atlikėjai turi po spektaklį. Kasdien žiūrovams siūlomas vis kitoks spektaklis. Tai nuostabu.

- Tačiau kultūros finansavimas Lietuvoje yra vienas mažiausių Europoje. O kokia kultūros situacija Ispanijoje?

- Dabar Ispanijoje kultūros situacija taip pat yra sudėtinga. Dėl finansavimo stokos netekome keleto festivalių. Tai ypač juntama mažesniuose miesteliuose. Kai kurie teatrai turėjo užsidaryti. Madrido karališkajam teatrui finansavimas taip pat buvo sumažintas. Žmonės dirba, bet repertuaras yra skurdesnis. Barselonos teatras „Gran Teatre del Liceu“ atsidūrė labai prastoje situacijoje. Deja, mūsų politikai nemano, kad kultūra turėtų būti prioritetinė finansavimo sritis. Aš su tuo nesutinku. Juk tai penas mūsų sieloms, žmonėms reikia kultūros, jie turi eiti į spektaklius, jie turi turėti kuo užpildyti savo vidinį pasaulį. Be abejo, mums reikia ir ligoninių, ir gydytojų, ir mokyklų, bet kultūros irgi nereikėtų nurašyti į paskutinę vietą.

- Po premjeros grįšite namo. Kokius įspūdžius išsivešite iš Lietuvos?

- Džiaugiuosi, kad gerai susibendravome su visa operos kūrybine grupe. Visi žmonės buvo labai malonūs, atviri ir visada pasiruošę pagelbėti. Jie išsilavinę, todėl dirbti buvo labai lengva. Jaučiausi lyg namuose.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“