Lietuvai vėl reikia švietimo draugijų

2013-ieji - gausių ir reikšmingų sukakčių metai, kurių svarbą atskiru potvarkiu pažymėjo Lietuvos Respublikos Seimas (1863 m. ir Klaipėdos krašto sukilimai, S. Dariaus ir S. Girėno skrydis...). Tačiau ne visos reikšmingos datos būna „įteisintos“. Už privalomų potvarkių skliaustelių liko lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ šimtmetis. Tą neteisybę (neapsižiūrėjimą?) ištaisyti ėmėsi Lietuvos nacionalinis muziejus, sausio 31 d. (tikroji draugijos įsteigimo diena) surengęs solidžią mokslinę konferenciją ir istoriniam įvykiui skirtą fotografijų bei dokumentų parodą.

Beveik visi žino, kokią reikšmę Lietuvos tautiniam atgimimui turėjo Jono Basanavičiaus „Aušra“ ir Vinco Kudirkos „Varpas“. „Ryto“ veikla nėra taip plačiai nušviesta, nors į pirmąją draugijos valdybą taip pat išrinktas tautos žadintojas J. Basanavičius.

...120 metų (1795-1915) trukusi carinės Rusijos okupacija Lietuvos švietimą paliko griuvėsiuose. Vilniaus krašte, rusų okupaciją pakeitus lenkiškajai, lietuvių švietimo sistema žlugdoma ir toliau. Negausi inteligentija, ne kažin kokius mokslus baigę patriotai suvokė, kad gali pasikliauti tik savo jėgomis. Karo ir okupacijos sąlygomis pradėjęs veikti „Rytas“ savo misija laikė vaikų ir suaugusiųjų švietimą, mokytojų rengimą, lietuviškų mokyklų organizavimą ir išlaikymą. Iš pradžių Vilniuje ir Vilniaus krašte leista steigti tik vienklases ir dviklases pradžios mokyklas. Tą liudija autentiškos parodos nuotraukos, kur varganose kaimų trobose žemomis lubomis, nedideliais langeliais pirmuosius skiemenis dėlioja mažamečiai. Nei valstybės paramos, nei vadovėlių, nei specialiai parengtų pedagogų. Imtis kilnaus šviečiamojo darbo raginęs anuomet populiarus šūkis: „Jei galėjai tapti mokytoju ir netapai - išdavei Tėvynę“.

Senose fotografijose - ir pirmosios skaityklos. Prie sustumtų stalų jaunimas skaito laikraščius, knygas. Įdomu, jog ant sienų šalia dvigalvio lenkiško erelio - ir lietuviškas Vytis. Jau po metų Vilniaus krašte veikė 37 „Ryto“ draugijos skyriai ir skaityklos, po dvejų - įsteigti pedagoginiai kursai liaudies mokytojams rengti. Jų vedėju paskirtas būsimasis Nepriklausomybės Akto signataras ir trečiasis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Ilgainiui „Ryto“ draugija įgijo teisę veikti lietuvių gyvenamose vietose visoje Lenkijoje. Steigiami savi skyriai, pradinės mokyklos, skaityklos, vakariniai mokytojų kursai. Karo metu „Ryto“ veikla apmiršta, o ir vėliau ji buvo labai permaininga. 1927-1928 m. Vilniaus krašte veikė per 100 draugijos globojamų lietuviškų mokyklų. Bet... tais pačiais metais lenkų valdžia uždarė net 47 kaimo mokyklas, Lietuvių mokytojų seminariją. Suimtas „Ryto“ draugijos pirmininkas kunigas Petras Kraujalis. 1938 m. draugijos veikla galutinai sužlugdoma.

Per visą „Ryto“ draugijos veiklą jai ypač talkino kunigai. Prie bažnyčių steigta kursai suaugusiems, blaivybės draugijos, bendrabučiai neturtingiems mokiniams. Ne vienam pavyko išsireikalauti lietuviškų pamaldų. Už tai kunigus kaltino lietuvių ir lenkų kiršinimu, siuntė į kitas parapijas.

Šiandien „Ryto“ draugija, atkurta 2004 m., vėl gyvuoja. Priimdama naujus iššūkius, kuriuos lietuvybei meta globalizacija, emigracija, istoriškai paveldėta Vilniaus krašto polonizacija. O gal ir mūsų pačių provincinis snobizmas.

Iki kovo vidurio veikiančią parodą (Arsenalo g.1) turėtų gausiai lankyti moksleiviai, mokytojai ir studentai. Įsižiūrėti į veidus, menančius „balanos gadynę“. Prisimenant, kad Lietuvos kaimuose katastrofiškai mažėja vaikų. Daugėja miestelių, dar neseniai turėjusių vidurines mokyklas, o šiandien nebeturinčių ir pradinių. Štai kodėl, pasak Lietuvos edukologijos universiteto rektoriaus akademiko Algirdo Gaižučio, mums vėl reikia „Ryto“ ir jo patirties. Nes tik per švietimą galim pasipriešinti populiariosios kultūros bukinimui, stiprinti valstybę, išlaikyti kalbą ir istoriją.