Lietuva - šalis be kriterijų, be gairių, be autoritetų

- Kaip manote, ar apie laisvę sovietinėje tamsybių epochoje svajoję jūsų filmų herojai šiandienėje Lietuvoje pasijustų esą laisvi?

- Kiekvienas kalbėdamas apie Lietuvos laisvę išties rūpinasi savo asmenine - žmogaus laisve. Turbūt tai yra natūralu - konkrečiam žmogui žodis „laisvė“ pirmiausiai reiškia ne politinę jo valstybės nepriklausomybę, o galimybę pačiam atvirai sakyti tai, ką galvoja, elgtis pagal savo įsitikinimus, nebijoti, nesitaikstyti, nepataikauti valdžiai... Štai tokios laisvės išties kiekvienas žmogus ilgisi. Tačiau taip jau yra, kad visos šios laisvės be valstybės laisvės - neįmanomos.

Šitai supratę visuomenės lyderiai žengia į politinius vandenis ir ima kovoti už vadinamąją bendrąją laisvę. Tačiau čia ir slypi problema - jie taip karštai įsitraukia į kovą už bendrąją laisvę, kad užmiršta tą individualiąją - nustoja paisyti žmonių lūkesčių, nustoja pagarbos žmogui, taip pat ir tos tolerancijos, apie kurią šiandien taip daug šnekama...

Esu įsitikinęs, kad tik tolerancija gali išgelbėti pasaulį. Tačiau tikroji tolerancija ne ta, kurios reikalauja homoseksualistai, ne ta, kuria manipuliuoja tikrųjų savo tikslų nenorintys atskleisti veikėjai, o ta žmogiškoji, neprimetanti „generalinio“ požiūrio, reikalaujanti gerbti kito nuomonę net jei su ja nesutinki, nenaikinti kelių ir kontekstų, net jei jų nesupranti, jei pats ir neketini jais žengti...

Pavyzdžiui, juk seniai visi pastebėjome, kad teatro repertuaruose šiandien toleruojama tik viena kryptis, nors labai daug Lietuvos žmonių norėtų žiūrėti visai ką kita. Nejaugi lyčių klausimas išties yra viskas, kuo domimės?

- Sutinku, tai - netolerancija absoliučios Lietuvos visuomenės daugumos atžvilgiu.

- Žinoma. Ir ta netolerancija mūsų šalyje taip suvešėjusi, tokia nuožmi, kad, tiesą sakant, žmonės jau ima bijoti turėti savo asmeninę nuomonę. Žmonės, turintys atskiresnius nuo „generalinio“ požiūrius, šiandien priversti grupuotis, kad galėtų apsiginti. Nes yra po vieną puolami ir naikinami.

Individualumas - didžiausia žmogaus vertybė, o mes muštruojami mąstyti ir matyti pasaulį „kaip visi“, kitaip tariant, kaip nurodyta. Beje, neseniai mačiau šmaikštų „Monty Python“ epizodėlį, kuriame skaitlinga visiškai vienodų žmogeliukų minia šaukia: „Mes esame individai“, o vienas stovi nuo jų atsiskyręs kampe ir piktai replikuoja: „O aš - ne.“ Kažkuo primena mūsų būtį, tiesa?

- Tikrai. Tačiau juk savąjį požiūrį turintys individai pernelyg daug pastebi, pernelyg daug klausimų užduoda, kad politikams būtų parankūs. O vienodų „teisingą“ požiūrį turinčių žmogeliukų visuomenė - kiekvienos valdžios svajonė.

- Na taip, politikai tokiais dalykais išties nekvaršina sau galvos. Tai labiau meno žmonių mąstymo kategorija. Na, gal dar filosofų, moralės sergėtojų - tik štai, nežinau, ar šiais laikais jų esama ir kur jie begyvena.

Asmenybės problema, individualumo problema, būties šiame pasaulyje problema, klasika, Šekspyras - amžinieji klausimai, deja, šiandien laikinai neaktualūs. Jeigu savo kūriniuose juos keli - esi beviltiškai pasenęs ir nevertas egzistuoti. Šiandien statant Šekspyro „Hamletą“, pasirodo, ne tiek aktualu jo vidinę žmogiškąją tragediją atskleisti, kiek parodyti, kaip seksualiai Hamletas ledus mokėjo laižyti ar dar ką nors panašaus.

Užsiminėt apie „Vaikus iš „Amerikos“ viešbučio“. Taigi, dar anais laikais, duodamas interviu, sakiau (beje, šiai minčiai labai karštai pritarė ir rašytojas Rimantas Šavelis), kad išsikovoję nepriklausomybę ir atsisakę sovietinių gėrio ir blogio atpažinimo kriterijų, kitų vietoj jų nepasirinkome ir nusprendėme gyventi be jokių.

Tai buvo 1990-ieji. Anuomet eidamas per Šeškinės turgelį pamačiau vaisiais prekiaujantį vaiką, nesugebantį net grąžos teisingai suskaičiuoti. Sakau jam: „Tau reikėtų ne turguje stovėti, o į mokyklą vaikščioti. Koks būsi prekeivis, jei neišmoksi skaičiuoti?“ O šalia stovinuojanti moteris man ir atrėžia: „Į kokią dar mokyklą? Jūs žinote, kiek šitas vaikas uždirba čia stovėdamas per dieną? O ką uždirba tie, kurie pamokose sėdi?“ Štai taip. O po kokių dešimties metų jaunuoliams ginčo metu jau nepajėgiau įrodyti, kam žmogui apskritai reikalingas aukštasis mokslas...

Šiandien paskutines dienas skaičiuoja 2015-ieji. Ką tai reiškia? Kad jau ketvirtį amžiaus gyvename be kriterijų, be gairių, be autoritetų, be pasirinktos krypties... Tą ketvirtį amžiaus niekur nėjome, tad ar verta šiandien piktintis bei stebėtis, kad niekur nenuėjome.

- Asmenybių stoka, individualumo nykimas, vis labiau blunkantys skiriamieji lyčių, tautų, valstybių bruožai... Nemanote, kad šis reiškinys - sąmoningai ir sistemingai ES strategų vykdomas procesas, siekiant sukurti betautę, bevalę ir lengvai valdomą visuomenę?

- Viskas dėl to, kad nevertiname savęs ir to, ką turime. Todėl ir nesaugome. Na, žinoma, mums, lietuviams, yra būdinga visose situacijoje ieškoti kaltų, tačiau derėtų pripažinti nuoširdžiai, kad patys dėl visko ir esame kalčiausi...

Štai tokia paradoksali situacija. Mano dukra, kaip ir daugelis Lietuvos jaunuolių, buvo išvažiavusi į Londoną geresnio gyvenimo ieškoti. Susirado ten mylimąjį Kristoferį - grynakraujį britą, o jis, keletą kartų paviešėjęs Lietuvoje, ją tiesiog įsimylėjo ir įkalbėjo manąją dukrą abiem grįžti gyventi čia. Kristoferis čia uždirba keturis kartus mažiau nei Londone, tačiau vis tiek tvirtina čia esąs daug laimingesnis. Mūsų Lietuvėlėje jam labiausiai patinka kaip tik tai, ko mes, svajodami būti panašūs į vakariečius, įnirtingiausiai stengiamės atsikratyti.

Europos Sąjunga? Norit tikėkit, norit ne - bet man daug kas joje patinka. Patinka, kad keliaujant nereikia keisti pinigų, kad suvokiu kainas kitų šalių parduotuvėse. Patinka, kad nėra sienų tarp valstybių. Vienas mano šiurpiausių jaunystės prisiminimų - kelionė sovietmečiu į Lenkiją.

Traukiniui paryčiais sustojus netikėtai pabudau ir pamačiau valstybinę sieną: viena spygliuotų vielų eilė, dar viena, kiek pavažiavus - dar viena, žemė tarp vielų - suarta, ginkluoti kareiviai su šunimis... Štai tada aiškiai supratau, kad išvažiuoju iš vieno konclagerio į kitą. O štai dabar, kai važiuoji traukiniu iš vienos valstybės į kitą, net nepastebi akimirkos, kai kirtai sieną. Man tai atrodo teisinga ir humaniška.

- Taip, bet drauge tampa vis sunkiau pastebėti, ar apskritai esama tokios valstybės kaip Lietuva.

- Bėda vėlgi yra ta, kad griūvant betoninėms ir spygliuotų vielų sienoms lengvai sugriūva ir menamos - leidžiančios mums save atskirti ir išskirti pasaulyje. Privalome tas menamas sienas išsaugoti, jeigu norime žinoti, kuo skiriamės nuo kitų, jeigu norime kliautis savo, o ne primestomis vertybėmis, jeigu turime pretenzijų į savo pasaulėjautą ir savo kultūrą.

Manau, Vakarai, didžiosios ES valstybės, imdamos mus į glėbį nuoširdžiai net nesusimąsto, kad jų glėbys gali mus uždusinti. Jos didelės, turinčios nepajudinamą identitetą, savivertę, gyvybingą nacionalinę sąmonę, tad išnykimas bendrame ES katile joms tikrai negresia. O mes stengiamės elgtis lygiai taip kaip jos, nesusimąstydami, kad skirtinguose kontekstuose esame ir todėl identiškų veiksmų padariniai mūsų valstybėse bus netgi labai skirtingi.

O kad patys atpratome branginti Lietuvą, nustojom manyti, kad ji - sava, ne ES kaltė. Antai aš, didžiąją metų dalį gyvenu kaime. Renku ir renku šiukšles iš pakelės bei pievų, renku ir renku... O įdomiausia, kad tais keliais prašalaičiai beveik nevažinėja - vien vietiniai, savi. Nesuprantu, kaip žmogus gali mesti tuščius plastikinius butelius į savo gimtąją žemę, tikėdamasis, kad kažkokie abstraktūs „jie“ surinks? Vadinasi, tuos „juos“ čia ir laikome tikraisiais šeimininkais, o ne save.

Esu įsitikinęs, kad ta plastikinė tuštuma, palikta pakelėse, labai greitai perauga į dvasinę tuštumą. Jei neužpildysime jos kiekvienas savo viduje, apie kokius nors bendrus interesus, apie valstybės ir jos gerovės kūrimą negalės būti nė kalbos.

- Kaip manote, ar po šimto metų Lietuva dar išliks?

- Pasakysiu gana žiauriai, bet nuoširdžiai: jeigu kas nors mus engs ir dusins - išliksim, bet jeigu ne - mūsų savinieka ir abejingumas vieni kitiems mus išsklaidys.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“