Liaudišką pasaką vaikai sutiko audringai.

Praėjusį savaitgalį Klaipėdos dramos teatro mažojoje scenoje vaikai ir tėveliai džiaugsmingai sutiko K. Kubilinsko eiliuotos pasakos "Kaip vilkas uodegą prišalo" premjerą.
Po premjeros mažųjų žiūrovų veidus puošė šypsenos, netilo diskusijos dėl spektaklio personažų elgesio, komentarai pasakos veikėjų kostiumams ir dainoms. Neliko abejingi pasakai ir suaugusieji. Daugelis jų džiaugėsi nerūpestingai ir turiningai praleistu savaitgalio laiku, aktorių padovanota gera nuotaika. "Atrodo, spektaklis pavyko!", - džiaugėsi ir "Kaip vilkas uodegą prišalo" kūrėjų komanda - režisierius E. Jokubauskas, aktoriai E. Barauskaitė (Lapė), L. Kasulaitis (Vilkas), A. Tručilauskaitė (Senelė), K. Žvinklys (Senelis), dailininkė J. Skuratova, muziką parinkęs Ž. Liulys.
Kodėl žiūrovai po premjeros vienbalsiai tvirtina, kad tai geras spektaklis, kur slypi vaikams skirto vaidinimo sėkmė?
Žiūrint eiliuotą pasaką "Kaip vilkas uodegą prišalo" pirmiausia dėmesį atkreipė žaismingi, gyvi, ryškūs personažų charakteriai. Tokie veikėjai net ne spektaklio kontekste bus įdomūs. Kiekvienas personažo charakteris - tai virtinė netikėtų judesių, mimikų, gestų, priežodžių.
Bene garsiausios vaikų reakcijos sulaukė Afrikos genčių šamaną primenančios lapės pasirodymas. Ji - pasakos "variklis", didžioji intrigantė, gudri apgavikė. Vilko charakteris daug ramesnis. Jis - tingus, lėtapėdis, storas ponas, laukiantis lengvo grobio. Senelis ir senutė - naivūs, mieli kaimo žmogučiai, besirūpinantys namų jaukumu, globojantys anūkėlius. Tarpusavyje jie dažnai apsižodžiuoja, nes senelė jaučiasi išmintingesnė už provokacijoms pasiduodantį senuką.
Visi pasakos veikėjai pavergia nuoširdumu. Jie nebando apgauti vaikų, bendrauti su jais kaip su kvailesniais. Jie tiki tuo, ką sako ir veikia. Iš jų lūpų įtaigiai skamba tiek K. Kubilinsko pasakos eilės, tiek patarlės, priežodžiai ar dainelės iš lietuvių tautosakos lobyno.
Tekstas šiame spektaklyje naudojamas labai kūrybiškai - literatūrinė poezija jungiama su tautosakos lyrika, dažni tų pačių frazių pakartojimai varijuojančiomis intonacijomis. Tekstą nuolat papildo uždegantys ritmiški muzikiniai intarpai bei lengvai įsimenančios melodingos dainos. Toks pasakos sekimo metodas puikiai dera su labai dinamišku scenos veiksmu.
Spektaklyje nėra nei vienos statiškos scenos. Aktoriai nuolat veikia, jei jie trumpam stabteli - sukasi scena, juda rekvizitas ir dekoracijos. Tokia spektaklio dinamika priverčia žiūrovus išlaikyti dėmesį, sekti įvykių grandinę.
Ypač reikšmingas vaikiško spektaklio komponentas - meninis jo apipavidalinimas. Sukurti etnografinį, liaudišką scenos ir kostiumų vaizdą, kurio reikalauja pasakos siužetas ir įtikti šių dienų mažajam žiūrovui - nėra lengva. Dailininkei J. Skuratovai tai pavyko. Ji išrankiojo liaudiško kostiumo detales, jas perkūrė, stilizavo, estetizavo ir pritaikė prie madingų, šiuolaikiškų kostiumų siluetų. Žavi J. Skuratovos parinkti audiniai, varijuojantys nuo lino iki kailio, daug rankų darbo detalių. Apipavidalindama sceną menininkė pasirinko liaudišką ir pastaruoju metu itin madingą lino audinį. Iškarpiusi iš jo dideles žuvies peleko formas ji susiuvo jas į širmas. Senukų trobelę, kaimą scenoje įkūnijo iš popieriaus iškirpti, iš vidaus jaukiai šviečiantys namukai, pakabinti ant liaunų medžio šakelių. Bene įspūdingiausias J. Skuratovos kūrinys šiame spektaklyje - didžiulės butaforinės žuvys. Iš medžiagos pasiūtos, gausiai spalvingais blizgučiais siuvinėtos žuvelės užkibo seneliui, o sapnuojantis vilkas matė iš dangaus nusileidusias, liuminascenciniais dažais švytinčias žuvis, pagamintas iš putoplasto.
Spektaklis "Kaip vilkas uodegą prišalo" - antrasis jaunosios Klaipėdos dramos teatro kartos aktoriaus Einaro Jokubausko režisūrinis darbas vaikams. Po emocionaliaus jo premjeros sutikimo galima tikėtis, kad liaudišką K. Kubilinsko pasaką mažieji žiūrovai pamėgs taip pat, kaip ir šiuolaikišką Š. Pero "Raudonkepuraitės" pastatymą.