Laisvę išpranašavo poezija...

Alfredas Gusčius, rašydamas pratarmę naujausiam Anastazijos poezijos tomeliui "Atminties ravėjimas", išėjusiam 2013 metais, sakė:

"Nesakau, kad ši autorė - didelė talentė, ne, šimtai lietuvių moterų, merginų rašo tokiu lygiu: tačiau tai geras meninis lygis." O šviesios atminties poetė Elena Mezginaitė, kalbėdama apie savo draugės Anastazijos poeziją, bylojo: "Aš turėjau eiti iš paskos, kažkur toli nuo jos atsilikusi. Anastazija turėjo eiti priekyje manęs." Tai padaryti sutrukdė Sibiro tremties kalvarijos.

A. Kanoverskytės-Sučylienės talentas išsiskleidė kaip tulpės žiedas atgavus Lietuvai nepriklausomybę. Išėjo jos eilėraščių rinkinys "Tarp nakties ir dienos", atsiminimų ir eilėraščių knyga "Tekėdama sustingo saulė", poema vaikams "Išpuikėliai vaikai", poezijos rinkinys "Ta giesmė neišgiedota".

JAUNYSTĖ. Atkaklioji Anastazija eiles rašė ir Sibiro tremtyje, nors jos buvo sunaikinamos kaip pavojingas ginklas.

Ginklas - eilėraštis

Poetė 2006 metų rudenį gyventi į Klaipėdą atvyko jau įžengusi į devintą gyvenimo dešimtmetį, gyvena kartu su dukra, rašytoja, Klaipėdos universiteto docente, gydytoja psichoterapeute Jūrate Sučylaite. Šiuo metu apie tragišką Anastazijos gyvenimą ir kūrybą Klaipėdoje mažai kas žino: gatvėse nebesutinkame jos studijų laikų draugo Pauliaus Drevinio, tarp gyvųjų nebėra ir Rimanto Černiausko, kuris pirmasis iš Klaipėdos rašytojų aplankė Anastaziją. Į sudėtingą ir sunkų politinės kalinės ir poetės gyvenimą atkreipė dėmesį rašytojas Kostas Kaukas. 2013 metais Klaipėdos universiteto leidykla išleido Anastazijos Kanoverskytės - Sučylienės poezijos rinkinį "Atminties ravėjimas". Vilniuje, Homo liber leidykloje šiuo metu spaudai rengiama Anastazijos memuarų ir poezijos rinktinė.

Nepaisant to, kad Sučylienės aktyvioji ir didžiausioji gyvenimo dalis prabėgo Panevėžyje, uostamiestyje yra žmonių, kuriuos domina Anastazijos, tragedija, kūryba ir atsilaikymas prieš KGB represijas, kurios tęsėsi iki Lietuvos atgimimo. Juozas Matonis ir Vytautas Damaševičius sukūrė dokumentinių filmų ciklą "Lagerių moterys", tarp jų - filmas "Anastazija Kanoverskytė", Ona Voverienė knygoje "Įžymiosios XX amžiaus moterys" taip pat vieną apybraižą skyrė A. Kanoverskytės gyvenimui pristatyti, prieš dešimt metų šią moterį Lietuvos Respublikos prezidentas apdovanojo Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

DRAUGAI. Anastazija Kanovarskytė-Sučylienė Klaipėdoje susibičiuliavo su kolegomis Kostu Kauku ir Rimantu Černiausku.

Baigusi Linkuvos gimnaziją, Anastazija Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Norėjosi kažkam pasigirti laime vaikščioti Vilniaus gatvėmis ir ji parašė laišką kunigui: pasigyrė gyvenimu išsvajotoje sostinėje ir išreiškė apmaudą, kad Gedimino kalne supasi ne trispalvė vėliava. Tai buvo asmeniškas laiškas, bet cenzūra veikė: raudonieji ideologai jame surado antitarybinį sakinį - nepasitenkinimą tarybine vėliava. Tuomet Anastazija prašė sodinti ją į kalėjimą, jei tuo sakiniu nusikaltusi, bet jai buvo pasakyta: "Ne, tu gyvensi ir dirbsi mums.". Buvo verčiama pasirašyti bendradarbiavimo sutikimą, įpareigota stebėti ir pranešinėti, kokios nuotaikos tarp kunigų ir studentų. Šis kelias Anastazijai buvo svetimas. Reikiamu laiku į nurodytą vietą ji nenunešė savo gyvenimo aprašymo. Vieną dieną žmogus, vilkintis čekisto uniforma, atėjo pas Anastaziją - ji tuomet nežinojo, kad atėjęs čekistas palaiko ryšius su Lietuvos partizanais, žinojo tik tiek, kad žmogus iš Saugumo komiteto atėjo jos nuvesti pas kitą, aukštesnio laipsnio čekistą. Lietuvai dirbantis žmogus čekisto uniforma Antanas Šilius norėjo gelbėti Lietuvos žmones nuo areštų, sunaikinti saugumiečių turimus dokumentus, bet tai buvo neįmanoma, nes kontroliavo jo viršininkas, senas čekistas ir komunistas. Antanas Šilius blogį matė viršininko asmenyje ir ryžosi jį sunaikinti. Šiliui reikėjo, kad viršininkas Juozas Petkevičius, vadovavęs poskyriui, kuris daugiausia rūpinosi Katalikų bažnyčios persekiojimu, ateitų į konspiracinį butą. Buvo surastas pretekstas viršininkui ateiti - suplanuotas studentės Anastazijos tardymas. To tardymo metu A. Šilius įvykdė savo planą - žuvo patyręs čekistas, Sovietų Sąjungos Didžiojo valymo (1937-1938 m.) dalyvis Juozas Petkevičius. Anastazija buvo įvykio liudininkė, bet nei tada nežinojo, nei dabar nežino, kas kaip ten vyko - šoko metu neliko atminties. Ji daug kartų per savo gyvenimą prisipažino, kad tai, kas įvyko, buvo ne jos jėgoms, ji ne iš tų, kurie kariauja karo lauke, jos ginklas - žodis, eilėraštis.

Jei ne verbavimas, vertimas dirbti NKVD, persekiojimas su tuo nesutikusiųjų, visaip kitaip būtų susiklostęs Anastazijos gyvenimas, šiandien, matyt, visa Lietuva ją žinotų kaip talentingą poetę, o gal kaip aktorę ir poetę. Jos tėvas rašė pjeses klojimo teatrui, pats režisavo ir vaidino. Scenos menas traukė ir Anastaziją. Blogis triumfavo: merginą teisė kartu su NKVD sistemoje dirbusiais, čekisto uniformas nešiojusiais Lietuvos patriotais. Skyrė mirties bausmę, bet po 3,5 mėnesių, praleistų vienutėje, laukdama sušaudymo, Anastazija sužinojo, kad bausmė pakeista į 20 metų katorgos. Ji ne kartą prisipažino, kad dvasiškai stipriausia buvo laukdama sušaudymo. Apie tai rašė memuarų knygoje "Tekėdama sustingo saulė". Kalėjo Norilsko, Mordovijos lageriuose, vėliau grįžo į Lietuvą. Mintyse rašė eilėraščius areštuota, laukdama sušaudymo, kai buvo draudžiama turėti popieriaus ir pieštukų. O kad lengviau įsimintų, eilėraščius niūniavo pagal vieną ar kitą melodiją. Norilske rašė ant cementinių maišelių, bet tada eilėraščius konfiskavo per kratą.

Grįžusi į gimtinę patyrė pažeminimus, trukdymus prisiregistruoti, bet Panevėžyje atrado savo vietą, buvo "Panevėžio tiesos" bendradarbė. Jos namuose rinkdavosi miesto literatai, atšvęsta Jono Strielkūno pirmoji knyga "Raudoni šermukšniai". Jai netgi pasiūlyta vadovauti miesto kultūros namams. Vadovauti teko tik 6 mėnesius: KGB atkreipė dėmesį į tai, kad miesto kultūros gyvenimui vadovauja liaudies priešas. Keletą metų ji dirbo Lietkoopsąjungos klubo vedėja, klubas išgarsėjo, gavo net visasąjunginį apdovanojimą. Ir vėl viskas iš pradžių: įpareigojimas atleisti "liaudies priešą". Publikuodama eilėraščius gamyklos daugiatiražiniame laikraštyje ar sienlaikraštyje pasirašinėjo slapyvardžiais, net vyriškais. Vadovavo meninėms agitbrigadoms, rengė vakarones, vertė dainas "Ekrano" estradinio ansamblio kolektyvui, ir vis buvo nematoma: slėpėsi už konkrečių žmonių pavardžių ir sugalvotų pseudonimų. Vienas tarybinis žmogus net TSKP generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui skundą parašė, prašydamas atkreipti dėmesį į tai, kad A. Sučylienė, žmogus su antitarybine praeitimi, dalyvauja kultūriniame gyvenime ir daro įtaką jaunimui.

Anastazijos būtis ir kūryba buvo panašūs į požemio upę, kartais į laisvėn išsiveržusį šaltinį ar ramią upę. Šiandien Anastasiją su dukra Jūrate gali sutikti koncertų salėse, Giruliuose ar Smiltynėje. Jūra įkvepia. Poetė šiuo metu trokšta vieno: kad mes visi būtume savimi, išliktume žmonėmis sunkiame ir pragmatiškame pasaulyje.