Laimė būti E. Pleškytės sūnumi

Šviesaus atminimo aktorės Eugenijos Pleškytės sūnus Martynas Čibiras tikriausiai galėtų paaiškinti vieną teiginį, kad žmogų dažniausiai pražudo ne bet kas, o žmogiška laimė. Nebeprisimenu, kur skaičiau šitą aktorės frazę, nebeprisimenu, kokia dingstimi ji buvo pasakyta, - bet ji, ypač po aktorės mirties, kai nieko nebepaklausi, nieko ir nebesužinosi, kelia daugybę klausimų. Ar keturiskart tekėjusi aktorė asmeniniame gyvenime buvo laiminga? Ar ji suteikė laimės jos artimiesiems, ar buvo laimingas pagaliau išskirtinę motiną turėdamas sūnus.

Galimas daiktas, daugiau mums šia tema paaiškins Vilniaus knygų mugėje sutikta Birutės Vyšniauskaitės knyga „Vienintelė. Eugenijos Pleškytės laikas“ („Tyto albos“ leidykla). Garsios kino ir teatro aktorės E. Pleškytės (1938-2012) sūnus, bendrovės „Agerona“ direktorius, pats išgyvenantis ne patį lengviausią šeimyninio gyvenimo periodą, tik tarsteli „sunku pasakyt“, tik paprotina, kad motina jam neatrodžiusi išskirtinė. Prisimena nelabai mėgęs žiūrėti tuos spektaklius, kur vieną iš vaidmenų, dažniausiai pagrindinių, atlikdavo E. Pleškytė. Teatrą matęs iš visur: ir iš kulisų, ir iš salės, gastrolėse ir senosiose Jaunimo teatro patalpose Profsąjungų rūmuose, jam tiesiog būdavo juokinga stebėti motiną, kai ji apsimeta kažkuo kitu. Nors E.Pleškytė draugėms yra prisipažinusi, kad vaidina visame kame, išskyrus sceną, bet sūnus abejoja, ar ji apsimetinėdavusi namie: „Sunku pasakyt, gal taip ir buvo. Žiūrint ką omeny mama sakydama turėjo“.

Eugenija buvusi nepaprasto tvirtumo moteris, tą pabrėžia ir sūnus, - niekad nedavusi progos jos gailėtis nei kitiems, nei, regis, sau pačiai; M. Čibiras tikina niekada nematęs verkiančios mamos, nebent ji būtų davusi valią jausmams, kai jo nebūdavo šalia. O kai grįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kur gyveno, anot jo, „penkiolika metų su gabalais“ ir po trejų metų sužinojo, kad serga onkologine liga, išoriškai atrodė dar tvirtesnė. Charakterio kietumo ji mokiusi ir sūnų. Ir gal dėl šios savybės jis negarsėjo klasėje klusnumu, nebuvo pavyzdingas mokinys. Nuo ketverių metukų, sako, dažnai buvo vienas paliekamas namie. Iš pradžių kambariai buvo trys, paskui, kai E.Pleškytė išsiskyrė su jo tėvu režisieriumi Vytautu Čibiru, - tik du, bet baimės dėl vienumos neišgyvenęs. Nuo septynerių pradėjo pratintis pasirūpinti savo pietumis ir „be problemų“ išsikepdavo kiaušinienės ar pasitaisydavo kitokio ne itin gudraus valgio. „Nedažnai mamą matydavau, - prisimena. - Man būdavo pamokos iki trijų valandų, mamai popiet - spektaklis. Kai grįžta po spektaklio, būdavo, aš jau miegu. Savaitgalį irgi vaidino teatre, o poilsio diena jai - pirmadienis, kada aš likt namie negaliu“.

M. Čibiras sako paveldėjęs šį tą iš tėvo, šį tą iš mamos, tačiau paklaustas, iš kurio perėmęs verslumą, nusijuokia, sakydamas: „Vienas kitas menininkas giminėj yra daugiau atsitiktinumas, o ne taisyklė“. Dukra Monika, giedojusi bažnyčios chore, groja gitara ir, pasak Martyno, panašu, kad charakteriu bus gryna Eugenijos kopija. Prie meno linkęs ir jo sūnus. Tik Martynas menais nesusigundė, nors, vaikas būdamas, net nusifilmavo su mama kino filme „Ilga kelionė prie jūros“ (rež. Algirdas Araminas, 1976). Nesusirgo „kinošnikų“ liga - baigęs vidurinę, pasėjęs nerimo tėvams dvejiems metams išėjo į tarybinę armiją. Ne paslaptis, kad nemažai to meto žinomų žmonių išsukdavo savo atžalas nuo privalomos karinės tarnybos, tačiau, pasak M.Čibiro, eiti į armiją - buvo jo paties pasirinkimas. Naujienos, kad apskritus metus jis su grupe karių buvo rengiamas karui Afganistane, E. Pleškytė, aišku, nežinojo, jis ją nutylėjo savo laiškuose. Ačiūdie, Jono Pleškio pabėgimas iš Sovietų Sąjungos į Vakarus 1961 metais (apie dėdę gan nedaug buvo pasakojusi mama) sujaukė planus: „Mamos brolio istorija man padėjo. Likus trims dienoms iki išsiuntimo, buvau atšauktas iš komandos, nes Maskvos saugumui užkliuvo mano biografija. Dabar suprantu, kad man pasisekė, o tuomet buvo net apmaudu. Kai dėdė buvo atvažiavęs į Lietuvą, nemažai bendravom, vežiau jį į Žemaitiją - Žarėnus, Telšius. Vežiau pas gimines: viena jo sesuo tautodailininkė Emilija gyvena Klaipėdoje, kita sesuo ir brolis - Telšiuose“.

Mat senelių, E. Pleškytės tėvų, juos ištrėmus į Sibirą, namai buvo nacionalizuoti, juose gyveno kiti. Močiutės iš mamos pusės M. Čibiras neprisimena, nėra net matęs, o senelį pažinojo, grįžęs iš Sibiro jis gyveno pas mamos seserį ir dalyvavo jo krikštynose. Močiutės iš tėvo pusės nuotraukų jis neseniai matė lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ šimtmečio parodoje Lietuvos nacionaliniame muziejuje - Marija Čibirienė mokytojavo Vilniaus krašte, o tarybiniais metais dirbo lietuvių kalbos mokytoja lenkų mokykloje, yra išleidusi vadovėlį. Martyno senelis, laisvai kalbėjęs ir skaitęs vokiečių ir lenkų kalbomis, agronomiją studijavo ir baigė Krokuvos universitete. Ir kunigas Kristupas Čibiras, 1932 metais išrinktas „Ryto“ draugijos pirmininku, - taip pat iš jų giminės.

Martyno ryšys su tėvu režisieriumi, Muzikos ir teatro akademijos dėstytoju V. Čibiru, nors jis turėjo kitą šeimą, nenutrūko iki pat jo mirties 2009 metais. Sako, gal tik iš pradžių tuoj po skyrybų bendravimo buvo mažiau, bet paskui ir susitikdavę, ir atostogaudavę kartu, kol E. Pleškytė filmuodavosi ar būdavo išvykusi į gastroles. Tik į kiną tėvas neidavo su juo, - rekomenduodavo filmus, kuriuos sūnui būtų verta pažiūrėt. Deja, verslininkas dabar mažiau besidomi kinu: „Ne tik kine, bet ir muzikoje, viskas, kas geriausia, buvo sukurta 1960-1986 metais. Mūsų dienomis nebepasakoma nieko nauja, šiuolaikiniai menininkai kuria ne meną, o gamina produktus. Mūsų dienomis reikia nebe gėrėtis, bet vartoti „menus“.

Jau septyniolika metų M. Čibiras yra verslo žmogus, prekybininkas, kaip ir ilgus metus šioje srityje dirbusi Telšiuose gyvenanti Eugenijos sesuo. Šia prasme menininkų tėvų patirtis sūnaus neįkvėpė: M. Čibiras tiesiai šviesiai sako, kad į verslą pasuko dėl to, kad „nenorėjo būti ubagas“. Iš pradžių dirbo kitiems, o 2005 metais įkūrė savo firmą, ir sako visai ne dėl to, kad būtų pakyrėję būti samdomam, tačiau, anot jo, visada ateina laikas pabandyti pačiam. „Visko buvo, - tars, - o krizė šitam versle gal net padėjo, nes tik per krizes galima uždirbti didelių pinigų. Ramiam vandeny teplaukioja mažos žuvys“. („Ageronos“ tinklalapyje rašoma, kad firmos metų apyvarta - 200 mln. litų.) Bet jeigu versle pinigai - nėra tikslas, tai kas jam teikia pasitenkinimą, kokį, tarkim, išgyvendavo garsioji aktorė po puikiai suvaidinto spektaklio, siaučiama aplodismentų griausmo. „Tada, - sako, - kai užsibrėži didelį tikslą ir net netikėdamas, kad tau pavyks, imi ir pasieki jį. Tada būna malonu. Kiekvienas darbas yra menas, jei jį gerai darai ir jei darai jį ne dėl pinigų. O jei tik dėl pinigų, nieko neišeis“.

Panašų požiūrį į pinigus turėjo ir aktorė E. Pleškytė. Užtat per savo karjerą Lietuvoje ji nesusikrovė didelių turtų, - tik didelių vaidmenų. Tuo galėjome dar sykį įsitikinti - neseniai per televiziją buvo parodytas 1975 metų filmas „Grynai angliška žmogžudystė“, kur aktorės vaidyba niekuo nenusileidžia pasaulinio lygio žvaigždėms. Šis vaidmuo ir M. Čibirui daro įspūdį. Jis norėtų kaip atminimą susirinkti visus filmus, kur vaidinta motinos, nors, sako, ne visus praeities ženklus linkęs saugoti ir išsaugoti. Ir mamos laiškus, rašytus jam iš San Francisko, turi nebe visus. Jis iš tiesų neatrodo sentimentalus. Atrodo tvirtas, kaip Eugenija. Nedaugžodžiaujantis, daugiau nutylintis, nei leidžiantis suprasti. Tarytum būtų paveldėjęs iš mamos ir jos paslaptį. Ir į klausimą, ar širdies kertelėje neužsiliko mažytės neteisybės, kad talentingoji mama E. Pleškytė daugiau aukojosi kūrybai, bet ne namams, atsako taupiai žemaitiškai: „Įpratau“.