Kurti atvirą, skaudžiai atvirą kiną... Emilija Riviere

Vos spėjusi 2015 m. peržengti Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos slenkstį, sykiu ji baigė Niujorko universiteto Kūrybinių ir vaizduojamųjų menų mokyklą (School of Creative and Performing Arts - SOCAPA by New York University), kur krimto scenaristų bei režisūros studijas.

Telkia pajėgas ambicingam projektui

Kelią į kiną ji pradėjo kurdama vaizdo klipus, iš kurių "The Other Way" buvo gerai įvertintas ir Vermonto (JAV) tarptautiniame jaunimo filmų festivalyje. Debiutinis Emilijos darbas kine - 2014 m. vaidybinis trumpo metro filmas "Kolekcionierius", sukurtas Sauliaus Tomo Kondroto novelės motyvais.

Jaunos talentingos kūrėjos debiutas neliko nepastebėtas - filmas jau spėjo apkeliauti daug rimtų tarptautinių festivalių, o 2015 m. Los Andželo tarptautiniame studentų kino festivalyje buvo pripažintas geriausiu filmu moksleivių filmų kategorijoje.

Naujame savo kino projekte "Palaimingas kaip pragaras" ("Blissful as Hell") Emilija Riviere kelia sau dar didesnius kūrybinius uždavinius ir iššūkius, pasirinkdama dar šiandien retą kiberpanko kultūrą atspindintį psichologinės dramos žanrą. Scenarijaus idėja remiasi ir pirmojo pas mus jau gerai žinomo prancūzų rašytojo Romaino Gary romano "Mirusiųjų vynas" motyvais.

Kartu su režisiere prie scenarijaus dirbo gerai žinomas JAV alternatyvios kultūros atstovas, rašytojas ir scenaristas Semas Pinkas (Sam Pink), kurio romanas "Persona" (2010 m.) tapo šiuolaikinio nonkonformistinio jaunimo kultu.

Tarptautinę filmo kūrėjų komandą dar papildys pagrindinio vaidmens atlikėjas britas Davidas Birkinas (David Birkin) - aktorius, fotografas, tarptautinių meno projektų autorius ir kuratorius, kilęs iš garsios kino veikėjų šeimos, o muziką kurs žinoma japonų parkusijos meistrė, kompozitorė Midori Takada.

Scenarijus persunktas Džeko Keruako romano "Kelyje" nuotaikomis. Filmo herojai, panardinti į prieškario laikų dekadentinę ir siurrealistinę atmosferą, keliauja Vilniaus ir Paryžiaus skersgatviais, boheminėmis kavinėmis bei barais.

Svarbu "išjudinti" žiūrovo vaizduotę

Emilija, kaip į tavo gyvenimą atėjo kinas?

Jis atėjo per rašymą, nes dar vaikystėje pradėjau fiksuoti įvykius, rašyti trumpas miniatiūras, vėliau - scenarijus. O po to pradėjau plačiau mąstyti apie kiną, nes kinas - tai režisūra, muzika, filmavimas...

Nors visuomet labiau domėjausi realybe, joje vykstančiais reiškiniais. Jie man atrodė įdomūs, keisti, kai kada fantastiniai, lydimi neįprastų garsų. Ėmiau juos jungti, aprašyti ir iš to pradėjo gimti scenarijai...

Kas tau svarbu - istorija, emocijos, vaizduotės žaismas? Ar tai buvo kino scenarijui būdingi rašiniai, kur daug dėmesio skiriama aplinkos aprašymui, herojų savijautai?..

Man buvo svarbi bendra veiksmo atmosfera, galimybė "išjudinti" skaitytojo ar žiūrovo vaizduotę, užkrėsti jį savo pojūčiu, o ne aprašyti aplinką ar herojų jausmus, emocijas. Tą patį bandau daryti ir savo filmuose. Ir dabar, kurdama savo naują filmą "Palaimingas kaip pragaras", norėčiau, kad žiūrovai į jį žvelgtų kaip į pamirštą sapną, kad jis būtų suvokiamas per jo sukeltas emocijas.

Ne paslaptis, kad režisūra didele dalimi paremta gyvenimo patirtimi. Daugelis kino, teatro mokyklų į šios profesijos studijas priima jau vyresnio amžiaus žmones. Tau dar nėra nė dvidešimties. Iš kur visa tai semiesi?

Manau, kad mano kūrybą inspiruoja realybė ir ją geriau, nei dokumentika ar toks kinas, gali užfiksuoti, giliau įprasminti būtent vaidybinis kinas. Visuomet už įvykių bandau įžvelgti jų esmę, o tai gali žymiai geriau padaryti menas, būtent kinas.

Filmai kaip sapnai

Tavo filme "Kolekcionierius" puikiai papasakota istorija, kadangi ji romantiška, idealistinė, o sykiu realistiška. Kas tau, kuriant filmą, svarbiausia - scenarijus ar aktoriaus, operatoriaus darbas?

Aš stengiuosi kuo mažiau modeliuoti situaciją pati - kad ji taptų kuo organiškesnė, natūralesnė. Todėl niekada nedarau filmo kadruotės. Rašau scenas arba iš sapnų, arba iš pamatytų vaizdų realybėje.

Savo sapnus kine atkurdavo ir Andrėjus Tarkovskis, Ingmaras Bergmanas. Ar tai reiškia, kad ir tu atsikėlusi ryte juos užsirašai?

Taip, tą darau beveik visada. Ir aš labai norėčiau, kad žmonės žiūrėtų mano filmus taip, tarsi pasinertų į sapną. Norėčiau, kad jie patirtų naujus pojūčius.

Kino ir teatro pasaulyje režisieriai skirstomi į "angelus", leidžiančius aktoriams laisvai judėti kūrybos lauke, ir "šėtonus", kuriančius dažniausiai autorinį kiną. Prie kurių save galėtum priskirti?

Aš aktoriams duodu visišką laisvę, nes pati niekuomet nesu tikra, koks bus galutinis rezultatas. Todėl visada stengiuosi labai atidžiai rinktis kūrybinę komandą. Labai svarbu, kad man patiktų žmogus kaip asmenybė, kad jo pasaulio matymas atitiktų manąjį. Vis dėlto žaidimo taisykles nustatau aš.

Prieš filmuojant, paprastai nusiunčiu labai išsamius filmo aprašymus, tekstus apie filmo kūrybos filosofiją, koks tas veikėjas ar scena turi būti, duodu labai daug nuorodų, vaizdinės medžiagos. Ir belieka tik laukti rezultato, kurį improvizuodami filmavimo aikštelėje pasiekiame kartu.

Perskaičius Tavo naujo filmo "Palaimingas kaip pragaras" scenarijų, man kilo daug klausimų. Kaip gimė naujo filmo sumanymas? Kaip į tavo akiratį pateko Romain Gary?

Filmo koncepcija gimė iš sapno. Buvau jau seniai parašiusi scenarijų, kurio, tiesą sakant, rimtai nevertinau. Vėliau, perrašant jį, išsivystė "Palaimingo kaip pragaras" scenarijus, kuris man pasirodė žymiai įdomesnis už pirmykštę versiją.

Vėliau perskaičiau R. Gary romaną ir supratau, kad jis labai artimas mano sumanymui. Tai padėjo išgryninti būsimo filmo scenarijų, jo dvasią, atmosferą, kuri labai priminė prieškario Vilnių ir Paryžių.

Komandoje - ir žinomi vardai

Kaip, berašant scenarijų, atsirado žinomas epotažinis amerikiečių rašytojas ir kultūros veikėjas Semas Pinkas?

Tai mano mėgstamiausias šiuolaikinis rašytojas. Aš parašiau scenarijaus griaučius, tai yra vizualiąją dalį, ir paprašiau jo parašyti filmo dialogus ir tai jis maloniai sutiko padaryti. Jis yra ekcentriškas ir brutaliai atviras žmogus, ir man tai patinka. Tokia norėčiau būti ir aš kine. Norėčiau kurti atvirą kiną, skaudžiai atvirą kiną. Tačiau šiukštu nemanipuliuoti žmonėmis, žiūrovais, jų mintimis ir jausmais.

Tarp filmo kūrėjų galima pamatyti ir Deivido Birkino bei Midori Takada vardus...

D. Birkino nuotraukas pastebėjau tarptautinėje kastingo agentūroje ir jis iškart patraukė mano dėmesį. Jis yra inteligentiškas, kiek naivokas. Man labai patinka šiek tiek infantilūs, intelektualiai infantilūs, žmonės.

Šis aktorius iš pažiūros labai pažeidžiamas - toks yra ir jo filmo įkūnijamas veikėjas Žanas Polas. Deividas pats prisipažino, kad jam labai patiko scenarijus ir būsimas vaidmuo, todėl jis iškart sutiko.

O kalbant apie Midori Takada, man jau seniai patinka perkusinė japonų muzika. Tad, kai kilo klausimas, kas filmui kurs muziką, iškart prisiminiau šią Japonijos perkusininkę ir kompozitorę. Tad labai apsidžiaugiau, kai ji sutiko parašyti muziką filmui. Kuriant garso takelį, taip pat talkininkaus netradicinį džiazą grojantys "Brave Noises" muzikantai iš Lietuvos. Garso takelis kine yra labai svarbus komponentas, tad jam skiriu ypatingą dėmesį.

Tarp kūrybinės grupės narių pamatysime ir nemažai kino kūrėjų iš Lietuvos. Tarp jų - vienas geriausių lietuvių kino operatorių Eitvydas Doškus, kuris, beje, šiemet "Sidabrinėse gervėse" nominuotas kaip geriausias metų operatorius.

Aš peržiūrėjau labai daug Lietuvos kino operatorių asociacijos narių sąrašą ir man labiausiai patiko Eitvydo darbai. Gal todėl, kad jis mėgsta ir moka filmuoti naktį, o tokių tamsių mistinių scenų filme bus daug. Manau, kad ir filmo dailininkas bei drabužių dizaineris bus lietuviai.

Filmavimo darbai startuos vasarą

Kai skaitai scenarijų, sunku įsivaizduoti tradicinį filmą su įžanga, siužeto vystymu, finalu. Aš studentams sakau - galime griauti sistemas, meninius kodus, bet ne patį sistemingumo principą, nes chaosas nekuria teksto, naratyvo, žinios. Kokią žinią šiuo filmu tu ir tavo komanda bandys nusiųsti pasauliui?

Sutinku, kad chaosas nesiunčia žinios. Bet aš nematau prasmės kurti tai, kas jau buvo sukurta ne kartą, nes tai nebe kūryba, o rutina. Mes siunčiame pasauliui žinią, kad nesiunčiame Žinios. Nes bet kuri žinia - tai manipuliacija.

Tai labai jaunatviška ir drąsu. Ir tai teikia vilčių. Belieka pasiteirauti, kada prasidės filmavimo darbai?

Mums talkininkaus lietuvių kino įmonė "Cinevera", kuri nufilmavo ir filmo "treilerį". Jį jau galima pamatyti internete įvedus šią nuorodą: https://vimeo.com/161786872. Filmavimo darbai, planuojame, prasidės vasaros pradžioje Vilniuje.

Ir vis dėlto, kas tau patinka be kino? Kokie kiti tavo pomėgiai?

Mokykla man nelabai rūpėjo, tačiau labai mėgau sportą, šokau pramoginius šokius, iki šiol lankau jogą. Bet kinas man yra svarbiausias. Turiu mėgstamą amerikiečių režisierių Harmony Korine, kurio filmą "Mister Lonely" galiu nuolat žiūrėti ir visuomet apsiverkti, žiūrėdama sceną, kurioje nudažyti kiaušiniai nei iš šio, nei iš to pradeda dainuoti.

Kalbino Kęstutis MEŠKYS