Kuri ranka svarbesnė vienarankiui?

Kokias parūpusias atskleisti prasmes galima perskaityti parodos pavadinime? Romas cituoja filosofo Alvydo Piepaliaus mintis: meninė kūryba turi gamtiškąją ir kultūrinę dimensijas. Gamtiškoji egzistuoja kaip duotybė, įkūnija chaotiškąjį mūsų būties pradą, kultūrinė minėtąjį pradą priverčia būti prieinamu, su nuopuoliais ir pakilimais, ligomis ir išgijimais. Į klausimą, kuris pradas svarbesnis, atsakytų tik vienarankis, kuri ranka jam svarbesnė.

Iš ko ši paroda atsirado?

"Neseniai dalyvavau pasaulinėje moderniojo meno parodoje, kur vyravo "sunkusis rokas", o ši mano paroda yra sentimentalesnė, "duoninė". Džiazo virtuozas Saulius Šiaučiulis irgi gali groti vestuvėse. Tu mane gerai pažįsti: tokių dalykų nesu daręs. Bet jeigu išnešu juos į Turgaus gatvę, nereiškia, kad ten susirinks "durnesni" už mane.

Daugybę medžiagų išbandei savo kūryboje: kūriniai buvo daromi iš grūdų, pelenų, monetų, duonos ir net iš tablečių.

Gali ir apsinuodyti. Neseniai dariau koplytėlę Žemaitijoje, netoli Telšių - "Angelų malūnas", ją auksavau. Medžiagos keičia darbą. Esu sakęs, kad grūdas - žmogaus simbolis. Miršta, užkasamas, iš jo išdygsta naujas augalas, kuris subrandina varpą su kitais grūdais.

Bet pačiam svarbu erdvės, kuriose eksponuojami darbai? Antai Kretingos vienuolyne buvo savotiškai įsikomponavę skardiniai objektai, aidėjo budistų muzika, o viename sostinės viešbučių per visus tris aukštus nusidriekė darbai. Paryžiuje pabuvai gatvės dailininku, piešei praeivių šaržus.

Šaržus Paryžiuje piešiau, kad badu nemirčiau, vėliau iš jų parodų padaryta. Paskutinė paroda buvo Vilniuje, Pilies gatvėje, "Pilies" galerijoje - senamiesčio širdyje, kurios skliautai - didžiausi, o drobės -per pusę sienos. Kiekviena erdvė - lyg laboratorija, kai kuriose galerijose gali tik praeiti kaip žiurkė takais, kitur - parketas, marmuras.

Mačiau Paryžiuje, kaip šiuolaikinis menas tarpsta bažnyčiose, katedrose. Pas mus tai tarsi nesuderinama, nors tikėjimas tas pats ir popiežius. Pas mus visai neseniai į šventyklas įsileido pasaulietinę muziką. Kristaus Karaliaus bažnytėlėje pataikiau į jaunimo maldas, paaugliai grojo gitaromis, trypė ir seniai. Aš - konservatorius, to nesuprantu, esu pripratęs prie vargonų muzikos.

Kaip yra su tikėjimu? Darai madonas, apaštalus, Kristų, Judą ir Paskutiniąją vakarienę, ir kuri instaliacijas - kosminį diską, kosminį kalendorių? Koks tai "miksas"?

Neseniai nupirko didelį Stalino portretą, kuris dulkėjo kokius 20 metų, darytą, kai vyko demonstracijos, tada buvusio Dailės kombinato užsakymu nutapiau Marksą, Engelsą. Stalino paveiksle vėliau pavaizdavau spąstus ir katiną. Koks skirtumas, kieno muziką groja menininkas? Svarbu, kad gerai sugrotum, ar ją Hitlerio numylėtas Vagneris sukūrė, ar Bachas. Mano reikalas yra profesionaliai atlikti. Kam reikėjo sudaužyti Kryžkalnio "madoną", ką ji išniekino?

Nuo mažens "baba" vedėsi į bažnyčią, vis pykdavo, kad nenoriu klauptis. Vėliau Marijos Taikos Karalienės bažnyčiai dariau užsakymų. Draugai sakė - neužsiimk, nesileisk į tokius dalykus, neprisiimk atsakomybės.

Tas profesionalumas kažkiek trukdo, nes technika įaugusi į kraują, gal sumažėja jutimiškumo, improvizacijos?

Kaip tik padeda. Mes, seniai, na, gal kai kurie tebetapom realistiškai. Bet jaunimas nebemoka piešti, nepažįsta žmogaus kūno anatomijos. Dabar gali pasižiūrėti "multiką" - ir piešk. Negalvok, kad tai - iš "kietumo", paklausk, kas piešė: gal ekonomistė mergaitė, gal kulinaras.

Mes raukšlėjamės, bjaurėjam, rambėja siela ir kūnas. Tas "būti savimi" - reliatyvi sąvoka.

Kai baigiau dailės institutą, su marinistu Edvardu Malinausku dailės parodų rūmuose kabinome mano darbą "Šiltnamis", ir jis buvo pilnas negimusių kūdikėlių kokonų. Maestro, padėjęs kabinti, baisėjosi. Tada kas aš buvau - niekas. Po to buvau pats kiečiausias minimalistas pasaulyje, bet paskui "suminkštėjau", nenoriu tų agresyvių dalykų. Jeigu dalyvauji parodose su kolegomis, veiki kitaip, kai vienas - su niekuo nesitaikai. O šios parodos darbus noriu parduoti, nes jeigu čia atneščiau tą vidinę velniavą, kažin, kaip būtų.

Nuo savęs nepabėgsi: kiek gali būti išskirtinis?

Aš tik noriu būti savimi, o kaip tokiam išlikti - labai slidus klausimas. Ant kiekvieno projekto pasirašai, kaip ir aktorius kiekvieno filmo titruose pasirašo, kokį vaidmenį atlieka. Bet pastaruoju metu paklūsti užsakovams, o tas, kad tik neprisišnekėčiau, yra neišmanėlis. Tai daug ką reiškia. Nors ir "bomžas" gali būti laivo kapitonas, pagelbėti kaip gydytojas.

Žinovai sako, kad ateidamas į tavo parodas neturi būti nusiteikęs "kaifuoti", mėgautis, o turi būti "pasikaustęs" eruditas, žinoti kodus. Gal papiktinsiu vieną gargždiškį tapytoją, bet jo kūrybos pradžia buvo nepaprastai įdomi, daugiaklodė, daugiaprasmė, kol jis neišmoko apie tai kalbėti. O kai dabar kontempliuoja liežuviu, į darbus gali sudėti spalvotus snarglius.

Kaip gali "joti" ant savo užtarnauto vardo? Tik žiūrovas gali pasakyti, tu kietas ar ne. Aš dabar tavęs klausiu: menininkas yra tas, kuris daro darbą, ir jo neperka, ar tas, kurio darbai perkami? Pažįstamo menininko klausiau: ką dabar darai, kuo kvėpuoji? Nors pats puikiai žinau. Jis sako: "Dabar reikia taip daryti, kad niekam nepatiktų, štai tikras menas. Jeigu patiks sau pačiam - mėšlas." Ar jis teisus?

Aš gi išsilavinęs: po vidurinės baigimo menų mokiausi 10 metų. Ir dar ne viskas aišku, kas tas menas. Bet kai mergaitės parodą tapetuoja fotografijomis... Kita vertus, Pablas Pikasas sakė: "Viskas yra žaidimas"; pažiūrėk, jo paveikslai ir tualetiniu popieriumi klijuoti, ir metro talonėliais, degtukų dėžutėmis - neatmeta nieko, kas papuola po ranka. Bet žaidimas turi taisykles.

Tai tik metafora. Teisūs ir "žaidžiantys", ir tie, kurie sako: menas yra žaizda, kuri ima skleisti šviesą, pratrūkusi votis...

Kai matai, kad be taisyklių žaidžia ne profesionalas, jam tik netyčia gali kas išeiti. Šiaip 20 procentų yra tai, ką tu sugalvoji, visa kita - iš Dievulio. Aš kūrybą prilyginu gimdymui, sakau: dabar nėščias, manęs nelieskit. Aišku, moteriai gimdyti gal skaudžiau.

Ar tau turi įtakos metų laikai, politika, aplinkybės?

Viskas turi įtakos, bet aš nežiūriu į kalendorių. Paralyžiuoja nepritekliai, kai ateina sąskaitos, o aš turiu skolintis. Kai gaunu pinigėlių, man patinka, prisiperku dažų, drobių. Protingieji man ir sako: ko tu dejuoji, menas yra turtingųjų žmonių pramoga. Didžioji dalis dailininkų užsienyje yra odontologai, kardiologai, ir laisvalaikiu bando "dažyti" paveikslus, nusiperka galerijas, katalogus, kritikus.

Sakei, nebenori agresyvių darbų, bet kai kurie tavieji smogia, "užknisa" - kaip tos "mumijos" Ievos Simonaitytės bibliotekos fojė.

Tai yra "Laukiančiosios", padarytos prieš 20 metų - arabės moterys, kenčiančios, besiilginčios sušaudytų savo vyrų, jos - iškankintos paukštės. Vienintelis Juozas Šikšnelis mane įsileido į tą biblioteką. Jeigu tos "mumijos" būtų padėtos garaže, tau būtų lengviau? Budėtojo mergaitės sako, kad jas fotografuoja jaunimas, stebeilijasi vaikai, tie, kuriems niekas neįdomu, tampa jautrūs. Svarbu, kad užgavo širdelę, kad veikia. Gal joms ten ne vieta; ar vieta Šarūno Saukos drobėms būtų tavo miegamajame? Bet negalima tokių darbų rodyti tik muziejuose ir sakyti vaikams: va taip "surėdytas" pasaulis. Aš nesamdau kritikų, meno istorikų; ką, aš nežinau, ką darau?

Kiek sūnų Dovydą, tavo pasėtą grūdą, subrandino tavo įtaka, kiek pašalinės?

Jis - genijus, aš matau. Jo darbai - siurrealistiniai, jei atsimeni jo Monos Lizos, Einšteino portretų transformacijas. Išduosiu paslaptį: dabar jis tapo žymiausių Lietuvos muzikantų portretus, nors baigė skulptūrą. Tik nenervink manęs primindama, kad esu grafikas. Tai ar negaliu švilpauti ar griežti polkos? Jis rizikuoja, nebijo, ir nesėdi ant tėvo sprando. O aš, surengęs šią parodą, jau matau idėjų dar šešioms. Na, imsiu aš tau ir pasakysiu, apie ką...