Kultūrininkai - angelai, išguiti iš rojaus?

Pastarieji atkerta, kad šiltnamyje ąžuolai neauga ir menininkams reikia kapstytis patiems, mokantis verslumo ir administravimo kuriant šimtaprocentinį kultūros produktą.

Apie baltas varnas

"Kultūra kaip reiškinys daro įtaką asmenybės būčiai. Nuo žmogaus pasirinkimo priklauso, kokia koordinatė jam svarbesnė: tik egzistuoti - pratęsti giminę, ar stiebtis į aukštesnius dalykus, įprasminančius mūsų egzistenciją, - į kūrybą, kultūrą", - sakė kultūrologas Kęstutis Meškys.

Pasak jo, jeigu žmogus imasi iniciatyvos, valdžios struktūroms atrodo, kad jis to siekia dėl pragmatiškų tikslų, o ne galvoja, ką paliks pasauliui. Perėjus į rinkos ekonomikos sąlygas, daugumai tapo svarbu materialinė gerovė, o ne švietimo, kultūros problemos. Altruistiški kūrėjai yra tarsi baltos varnos.

"Manau, dėl to kalta kompetencija tų, kurie formuoja kultūros lauką valstybėje ir mieste, jie turėtų būti platesnės pasaulėžiūros, turėti gilesnį kūrybos ir meno prigimties suvokimą. Į politiką, valstybės valdymą neretai ateina atsitiktiniai, nepakankamos kultūros žmonės. Sociologinės apklausos rodo, jog vos ne 60 procentų žmonių, net jaunimo, linkę rinktis darbą valstybinėse įstaigose, taigi - lovys geidžiamiausias. Nors tarp savo studentų matau gabių, motyvuotų, dvasingesnės pasaulėžiūros. Jei pastebėjote, tie, kurie hipių judėjimo laikais išėjo į gatves ir kilo prieš vartojimą, šiandien sėdi Europos parlamente ir priima ne tuos sprendimus, kurie atspindėtų tikrąsias vertybes", - sakė K. Meškys.

Anot jo, Amerikoje kultūra nefinansuojama, tačiau visuomenė pasiekusi tokį sąmoningumą, kai supranta kultūros vertę ir dideliais mastais finansuoja kultūrininkų fondus. Kultūros palaikymo politika stipri Skandinavijos valstybėse, tad daugelis mūsų programų, paveldo atskūrimoprojektų finansuojami iš jų fondų.

Lietuvoje per metus kultūrai skiriama apie 300 mln. litų, bet iš jų mokami atlyginimai kultūros įstaigų darbuotojams. Ypač apgailėtina kino, medijų kultūros situacija: ji blogesnė nei kitose Baltijos šalyse.

"Kinas - ne vien pramoga, tai labai svarbus visuomenės sąmonės ir nuomonės formavimo instrumentas. Šiandien iš medijų svarbiausia tapo televizija. Anglijoje, Prancūzijoje mokyklose įvedamos kino pamokos, kad žalinga, manipuliuojanti informacija negalėtų paveikti ir kad vaikai suvoktų kuo daugiau apie tautos gyvenimą, tradicijas, jos mentalitetą", - sakė K. Meškys.

Tuo metu Lietuvos aukštosiose mokyklose atsisakoma filosofijos, kultūrologijos dalykų, formuojančių vertybinius pagrindus.

"Prieš keletą metų atliktas kultūrinių industrijų situacijos tyrimas Klaipėdoje rodo, kad silpniausia sritis yra medijos. Nenorėčiau kritikuoti "Kultūros fabriko", bet matome negerų tendencijų. Manyta, kad jis bus inkubatorius, padės jauniems miesto menininkams, baigiantiems studijas, pradėti savo verslą, realizuoti idėjas, tačiau jis virsta eiliniu verslo centru, kur bus nuomojamos patalpos bei įranga", - sakė pokalbininkas.

Paklaustas, ką iš klaipėdiečių menininkų pavadintų nacionaline arba miesto vertybe, paminėjo rašytoją Rolandą Rastauską, fotomenininką Remigijų Treigį, skulptorių Arūną Sakalauską, medijų kūrėją Gytį Skudžinską, Agniją Šeiko su visa "Žuvies akies" komanda, Gintarą Grajauską.

Svarbiausia tema - laisvė

Su choreografe A. Šeiko, pelniusia 2013 metų "Auksinį scenos kryžių", susitikome jai grįžus iš Lenkijoje, Liubline, vykusio tarptautinio tinklo "Identity move" renginio, vienijančio šokio asociacijas buvusiame Rytų bloke - nuo Latvijos iki Graikijos.

"Šokio teatras "Padi Dapi Fish" kol kas vienintelis Klaipėdoje atstovauja profesionaliam šiuolaikiniam šokiui, užimame stiprias pozicijas Lietuvoje. Unikalus tuo, kad atsiveriame tarptautiniam bendradarbiavimui praturtindami save ir kitus, parodydami, kad Klaipėda nėra kultūrinė provincija ir gali būti Europos kultūriniame žemėlapyje", - sakė choreografė.

Teatre nėra autoritarinio valdymo nei kviestinių režisierių, trupės nariai patys stato spektaklius. "Padi Dapi Fish" remia Kultūros taryba (buvęs Kultūros fondas), šiek tiek - miesto savivaldybė, jis išsilaiko ir užsidirbdamas tarptautiniuose projektuose. Tačiau artistams gauti nuolatinius atlyginimus - dar tik svajonė.

Klaipėdoje rengiamų festivalių "PlArtForma" patirtis nedidelės menininkų grupės raidai yra didelis žingsnis, į jį kviečiamos respektabilios šokio trupės net iš tokių tolimų šalių kaip Kanada ir Japonija. Tiesa, dar atviras klausimas, ar šiemet vyks šis vienintelis Vakarų Lietuvoje festivalis, nes bankrutavo "Memelio miestas", užsidarė "Švyturio" menų dokas. Laimei, uosto erdves siūlo AB "Klaipėdos laivų remonto" generalinis direktorius Alvydas Butkus.

A. Šeiko iniciatyva rengiamos ir gatvės akcijos, pernai birželį buvo parodyta daugybė spektaklių netradicinėse erdvėse - krantinėje, uoste.

"Mes statome kokybiškus šokio spektaklius vaikams, sąmoningai auginamės žiūrovą geros muzikos ir meno aplinkoje, kad visam gyvenimui pamiltų teatrą. Apvažinėjome daug Lietuvos miestų ir kaimų", - sakė Agnija, kurios jautrus, skaudžia tema apie nutrūkusius vaikų ir tėvų ryšius bylojantis spektaklis "Baltoji lopšinė" buvo nominuotas "Auksiniam scenos kryžiui".

A. Šeiko temos spektakliams ateina per "čakras", išsikalbėjus su žmonėmis, kas jiems skauda.

Sako, jog pagrindinės jos temos yra laisvė, žmonių santykiai, tapatybės paieškos. Dabar ji kuria choreografiją liepos 4 d. Dainų šventės metu Valdovų rūmuose vyksiančiam teatrališkam I-IX a. archeologinio kostiumo pristatymui.

Kitas požiūris

"Vakarų Lietuvos regione mes vieninteliai pristatome profesionalųjį muzikos meną, rengiame daug edukacinių programų, stipriname ryšius su jaunimą ugdančiomis institucijomis. Jiems pritraukti skirti miuziklas "Velnio nuotaka", muzikinė drama "Adata", šokio spektaklis "Altorių šešėly". Įgyvendiname tokius projektus kaip "Šokio talentų dirbtuvės", edukacinį - "Uvertiūros", Jaunųjų talentų festivalį, Tarptautinės šokio dienos renginį", - sakė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Ramūnas Kaubrys.

Teatras vykdo Europos Sąjungos fondų finansuojamus tarptautinius projektus, yra kitų šalių partneris. Vienas projektų - daugiakultūrinis socialinis dialogas - V. Šekspyro tragedija "Romeo ir Džiujeta", atliekama lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Kartu su Baltijos menininkų agentūra bei švedų "Riksteatern" organizacija Klaipėdoje, Lenkijoje ir Švedijoje buvo surinkta unikali jaunų žmonių komanda, kurie ruošiami kaip socialiniai ambasadoriai, studijuoja, susipažįsta su kitų šalių praktika, semiasi žinių, ir ruošiami eiti į įvairias erdves, pas socialiai pažeidžiamus žmones padėti spręsti jų problemas teatro meno priemonėmis.

"Menininkai tampa pedagogais ir psichologais. Gydytojas nebūtinai turėtų išrašyti ligoniui vaistų, geriau - receptą susitikimui su meno priemones išmanančiais užsiėmimuose su švietimo, sveikatos darbuotojais, mokiniais", - sakė R. Kaubrys.

Anot jo, tai, kad jauni menininkai vangiai važiuoja dirbti į uostamiestį, yra valstybės problema, švietimo sistemos, savivaldybės strategija. Sostinėje jaunuoliai turi daug daugiau galimybių surasti savo terpę kultūros institucijose.

"Šviesaus atminimo Kazimiera Kymantaitė sakė, jog nebūtina būti auksu, užtektų būti lietuvišku auksu gintaru. Muzikinio teatro šeima gyvena kūrybingai, intensyviai. Esame lokalus kolektyvas, gana žinomas Europoje, vykdantis kultūros sklaidą šalies Vakarų regione. Per metus 30-40 kartų išvykstame į gastroles. Dauguma mūsų solistų - unikalūs, gebantys atlikti įvairaus žanro kūrinius: dainuoja operoje, operetėje, miuzikle. Mes - mažytis kolektyvas, bet padarome tikrai daug", - sakė R. Kaubrys.

"Šiltnamio nebus"

Vytautas GRUBLIAUSKAS, Klaipėdos meras
Visoje Lietuvoje kultūros darbuotojų situacija nėra pati linksmiausia ir džiuginanti, trūksta valstybės dėmesio. Drįstu sakyti, Klaipėdoje veikiančios 7 kultūros įstaigos dirba sveiku ritmu, generuoja idėjas, tad nelaikyčiau miesto užšalusiu kultūros uostu, nors navigacija jame ne pati lengviausia.
Iš Savivaldybės biudžeto kultūrai per metus skiriama 10,5 milijono litų, bet ne tik skaičiai lemia situaciją - ir požiūris į bibliotekininką, muziejininką, visuomenės požiūris ir poreikis kultūros produktui. Galima sakyti, kad nėra didelės kultūros pasiūlos, bet lankymosi Žvejų rūmuose, Koncertų salėje, Tautinių kultūrų centre, muziejuose skaičiai yra kiek geresni. Tai rodo, kiek žmonėms to dvasinio peno reikia.
Menininkai prašo geresnių kūrybinio darbo sąlygų, pagal galimybes žengiame su laikmečiu, priimdami iššūkius. Vienas iš jų yra gražus sprendimas - netrukus pradėsiantis veikti "Kultūros fabrikas", tiesiogine prasme - menininkų inkubatorius. Natūralu, kad šis inkubatorius nėra toks, kaip anksčiau buvo kultūros namai, kuriuose viską gauni ir kažkas už tai sumoka. "Kultūros fabrikas" nėra šiltnamis, kuriame galima tarpti ir neparodyti rezultato. Priminsiu, jog šiltnamiuose ąžuolai neauga.
Sveikinu Valentino Masalskio Klaipėdos jaunimo teatro skrydžius raketos trajektorija, įsiveržimą į miesto kultūrinį gyvenimą.
Reikėtų išmokti kultūrą vertinti ne pagal emocinius konjunktūrinius poreikius, su išankstine nuostata, ieškant paradoksų, bet pagal tai, kaip garsiname miesto vardą pasaulyje.