Kritiko malonumai

Kritiko malonumai

Ankstėliau - žurnalistiniuose, dabar - politiniuose kontekstuose nuskendęs, kitados - įžvalgus ir gerbtinas teatro kritikas Valdas Vasiliauskas vėl primena apie save kaip teatrologą - sulaukėme Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistos dar vienos Melpomenei skirtos jo knygos „Teatro malonumas“.

Knyga sudaryta iš trijų dešimčių kritiko 1989-2011 metais rašytų ir įvairiuose periodikos leidiniuose skelbtų recenzijų apie penkių ryškiausių lietuvių režisierių spektaklius, kurtus šalies nepriklausomybės laikotarpiu. Kiekviena jų iliustruota puikiomis spektaklių akimirkų nuotraukomis.

Pats V. Vasiliauskas „Autoriaus žodyje“ taip aiškina šios knygos tikslus: „Kadangi lietuvių teatro laimėjimai pirmiausia susiję su režisūriniu teatru, jo kaitos tašką - Atgimimo laikus ir du pirmuosius nepriklausomybės dešimtmečius - pabandyta atspindėti aptariant penkių ryškiausių lietuvių režisierių kūrybą. Pagal jų personalijas ir sudaryta ši knyga.

Tai lietuvių režisūros meistrų Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino tolesnis kelias po sovietų imperijos žlugimo ir režisierių Oskaro Koršunovo ir Gintaro Varno, subrendusių jau nepriklausomoje Lietuvoje, darbai. Čia nepretenduoju į išsamesnę šių režisierių kūrybos analizę - tai tik fragmentai. Tačiau iš šių fragmentų susideda pirmųjų dviejų laisvės dešimtmečių - 1990-2011 metų - lietuvių teatro panorama. Tai ir buvo šios knygos tikslas“.

„Teatro malonumo“ autoriaus dėmesys teko šiems spektakliams: Jono Vaitkaus „Pabudimas“ (1989), „Vėlinės“ (1990), „Tėvas“ (1997); Oskaro Koršunovo „Ten būti čia“ (1990), „Senė“(1992), „Labas Sonia Nauji metai“ (1994), „P.S. byla OK“(1997), „Roberto Zucco“ (1998), „Shopping and fucking“ (1999), „Oidipas karalius“ (2002), „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (2003), „Išvarymas“ (2011); Gintaro Varno „Heda Gabler“ (1998), „Donja Rosita, arba gėlių kalba“ (2003); Eimunto Nekrošiaus „Nosis“ (1991), „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“ (1994), „Trys seserys“ (1995), „Hamletas“ (1997), „Makbetas“ (1998), „Otelas“ (2001), „Metai“ (2003), „Giesmių giesmė“ (2005); Rimo Tumino „Vyšnių sodas“ (1990), „Galilėjus“ (1992), „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1994), „Lituanica“ (1996), „Maskaradas“ (1997), „Madagaskaras“ (2004), „Trys seserys“ (2005).

Nors įprastai atsainiau skaitau knygas, kurios ne rašytos, o tik sukompiliuotos iš senesnių opusų, pasibarsčiusių po periodiką, šį kartą su autoriumi tenka sutikti: perskaičius knygą teatro panorama išties veriasi - skaitytojas gali stebėti kiekvieno režisieriaus kūrybinio kelio zigzagą atskirai, gali iš jų mėginti nustatyti bendras Lietuvos teatro temų ir sceninių sprendimų tendencijas, gali mėginti vienų ar kitų spektaklių (juose veikiančių priemonių) atsiradimą sieti su istorinėmis, politinėmis, ekonominėmis, moralinėmis Lietuvą skalaujančiomis aplinkybėmis...

„Norint suvokti Lietuvos teatro kaitos taško kontekstą ir politinių santvarkų virsmo mastą, būtina prisiminti 1989-1991 metų atmosferą. Pavyzdžiui, R. Tuminas „Vyšnių sodą“ pastato iš tikrųjų apgultame mieste - po 1991-ųjų sausio agresijos“, - rašo V. Vasiliauskas.

Viskas teisinga, recenzijos išties vykusiai sudėliotos, išties „limpa“ viena prie kitos, drauge žymėdamos bei atskleisdamos platesnius kontekstus ir iš dalies įgyvendinančios knygos sumanymą.

Žodį „iš dalies“ sakau, nes šalia penkių į knygą patekusiųjų skaudžiai pasigedau dar trijų nepelnytai nutylėtųjų režisierių pavardžių. Na, net jei režisierių Cezarį Graužinį („Voicekas“ ir kiti būtent nepriklausomybės laikotarpiu jo kurti spektakliai) V. Vasiliauskas „nubaudė“ už tai, kad šis išvyko iš Lietuvos, o mano šviesaus atminimo bičiulį Saulių Mykolaitį („Stop mašina“, „Miestas“ ir jo režisuoti kiti spektakliai) - už tai, kad pernelyg trumpai gyveno, tai vienas klausimas knygos autoriui vis vien liktų neatremiamas: „O kur Valentinas Masalskis?“

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder