Kostas Smoriginas vadovaus "Glavlitui"

- Ne. Yra tūkstančiai gerų pjesių, tačiau metams bėgant imi įžvelgti atsikartojimus, siužetų, charakterių dėsningumus ir ima persekioti pojūtis (nesakau, kad jis - teisingas), kad viską, kuo išties galėtumei išreikšti save, jau esi suvaidinęs... Tačiau kai staiga gyvenimas suveda su tokia pjese, su tokiu personažu, kurio jau nebesitikėjai atrasti, vėl grįžta ir energija, ir įkvėpimas, ir gyvenimo skonis...

Tas atradimas - vos du personažus turinti japonų dramaturgo Kokio Mitanio pjesė „Juoko akademija“, kurią dabar repetuojame dviese su jaunu talentingu aktoriumi Sergejumi Ivanovu. Sergejus ten vaidina jauną dramaturgą, rašantį pjesę trupei „Juoko akademija“, o aš - pareigomis pažemintą Tokijo saugumo tarnybos pulkininką, paskirtą vadovauti literatūrinius kūrinius cenzūruojančiai tarnybai. Veiksmas vyksta 1940-ųjų Japonijoje.

Pjesėje yra ir gero humoro, ir tikro tragizmo, o tema - mums skaudžiai žinoma, juk kad ir kaip saugumas vadintųsi - ar KGB, ar Mi6, ar CŽV, ar „Mossad“ - jis visur vienodas. Jo funkcija - persekioti kitaminčius ir juos naikinti. Lietuva labai gerai įsivaizduoja, kas tai yra, nes dar puikiai pamena „Glavlito“ laikus.

Jaunas dramaturgas neparašė nieko ypatingai antirežiminio ir draustino - jo pjesė tėra Šekspyro „Romeo ir Džuljetos“ parodija, pavadinta „Džiulijo ir Romjeta“. Tačiau privalomai atnešęs ją parodyti cenzoriui, savitai suprantančiam pagarbą žmogui ir pagarbą tėvynei, be to, įsiutusiam jau vien dėl to, kad jį, kadrinį karininką, kitados klasinį priešą žudžiusį savomis rankomis, pažemino į daug žemesniam laipsniui priderančias pareigas - privertė šūsnimis skaityti prastas pjeses, - susiduria su neįtikėtinu pasipriešinimu, per kurį ir atsiskleidžia du žmogiškieji tipai, išryškėjantys valdant bet kuriam režimui. Vienas jų - linkęs tarnauti režimui ir kenčiantis dėl priverstinių kompromisų su širdy glūdinčiu žmogiškumu, kitas - visą savo dvasinę jėgą sutelkęs į protestą, į kovą dėl laisvės, net jei ta kova nieko nepakeis, tebus tokia menkutė, kaip apginta teisė juoktis viename nereikšmingame nereikšmingam teatrui rašytame kūrinyje.

Ta kova pamažu keičia abi asmenybes. Paaiškėja, kiek daug cenzūros narve besiblaškantis jaunas talentingas žmogus gali paaukoti - išsižadėti savojo orumo, ambicijų. Jis pasiruošęs net meno kokybę aukoti akivaizdžiai bjaurojančiam konformizmui, idant gautų teisę statyti pjesę. O antrasis - vakarietišku menu ir jaunosios kartos menininkais besišlykštintis saugumietis - pats nepastebėdamas ima minkštėti, ima mokytis iš to atkaklaus jaunuolio, net įsitraukia į kūrybinį aktą...

- Suprantu, kad turbūt ne viskas čia įvardijama žodžiais, bet pamėginkite apibrėžti, kas šioje pjesėje jus taip keri? Tai, kad atpažįstate sovietinę tikrovę?

- Tikrai ne. Tikrovę, žinoma, aš atpažįstu, tačiau scenoje turiu galimybę ją analizuoti - tai svarbiausia. Čia juk gvildenama ne tik kūrybingo individo santykio su režimo suvaržymais problema, čia nemažai pasakoma ir apie konfliktą tarp kartų, konfliktą tarp dviejų vertybių sistemų, o kas žino - gal ir apie amžiną dviejų pradų - link metafizikos slėpinių besiveržiančio romantiško idealisto menininko ir gyvenimo tikslą, kaip sotaus patogumo statybą suvokiančio „valdžios žmogaus“ - kovą. Man labai įdomios šiame kontekste žmonių metamorfozės, atsivertimai, kurių esame matę ir gyvenime. Be to, atstovauju tai kartai, kuri iki soties prisižiūrėjo panašių tragikomiškų dramaturginių konfliktų tikrovėje, bet tarsi ir neturėjo galimybės apie tas patirtis išsikalbėti. Išsikalbėti analizuojant, perprantant, įvardijant.

Jaučiu, kad to cenzoriaus personažas - idealiai tinkantis man išsikalbėti ir tuo geriau, kad jis ne lietuvis, o japonas, nes jo lūpomis problemą svarstyti galima plačiau, nesuvokiant jos kaip lokalinės vieno krašto ir vieno režimo sukurto blogio, tačiau netrukdo išsakyti ir savo, lietuvio, poziciją.

Paklausykite, bent jau kaip viskas prasideda - ir emocinėje atmintyje atrasite giminiškų išgyvenimų iš savo sovietinės patirties. Į pirmąjį susitikimą su cenzoriumi dramaturgas atsineša bandelių. Paprastai nuoširdžiai sako: „Vaišinkitės. Dar šiltos...“ Dėl šio žmogiško gesto jaunuolis suniekinamas, apšaukiamas, o kai jau išsigandęs nori atneštąsias bandeles pasiimti, apšaukiamas dar sykį: „Tegu guli“.

Po pauzės cenzorius sako: „Dabar jūs galvojate: matai - o vis dėlto paėmė“. Jaunuolis dievagojasi taip negalvojęs, bet yra priverčiamas prisipažinti. Tuomet cenzorius ir vėl sako: „Žinau, ir ką dabar pagalvojote: na, ir šūdžius man pasitaikė. Jūs teisus jaunuoli - nepasisekė jums su cenzoriumi“...

- Gal pats ėmėtės ir režisuoti šią pjesę?

- Ne. Režisierius - Georgijaus Tovstonogovo mokinys Samaros profesorius Večiaslavas Gvozdkovas. Jis yra matęs ir įsidėmėjęs manuosius vaidmenis tokiuose spektakliuose, kaip „Makbetas“, „Dėdė Vania“, „Kvadratas“... Per aplinkinius pasiklausinėjo, kaip laikausi, kaip manoji sveikata (mat buvo girdėjęs apie visas tas operacijas), kokie santykiai su scena... Išsiaiškinęs, kad dar galiu vaidinti, tuojau pat susirado mane, sakydamas, kad vaidmuo - tarsi rašytas asmeniškai man. Šiuo požiūriu, be išlygų su juo sutinku.

- Sakyčiau - graži, nuo minčių apie senatvę apsauganti dovana artėjančiam Jūsų šešiasdešimtmečiui?

- Tikrai. Bent jau turėsiu su kuo tą jubiliejų sutikti. Nes labai liūdnas būtų jubiliejus, jei jo šventimas tevirstų tuščia puota, pilna tostų už praeitį ir paverkšlenimų, koks kadaise geras aktorius buvau. O čia - tokia graži simbolika... Net ir tai, kad spektaklis rodomas Jaunimo teatre. Juk tai - gimtasis mano teatras.

„Juoko akademijos“ premjerą ketiname rodyti vasario 23-25 dienomis - iki balandžio spektaklis turės laiko įsivažiuoti scenoje, o per gimtadienį padarysiu taip - kokią 20 dieną parodysim spektaklį, kurio programėlėse bus įrašytas žodis „jubiliejinis“, 21-ą surengsiu naujo dainų albumo „Albumas“ pristatymo koncertą ir tiesiog po jo - puotą. O 22-ąją - tikrąjį savo gimtadienį - išvažiuosiu prie jūros ir atšvęsiu išdidžioje vienatvėje.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"