Korėjietis Vilniuje

Sekasi vilniečiams. Ne taip seniai skaitydami šmaikštų, vietomis iki ašarų juokingą Herkaus Kunčiaus romaną „Lietuvis Vilniuje“ jie turėjo puikią galimybę pažvelgti į savo miestą, sau įprastus santykius su žmonėmis ir savąjį vidų šalies provincijos mokytojo akimis, o dabar jau turi progą patirti, kaip juos ir mūsų sostinę mato pasisvečiuoti čia atvykę svetimšaliai - kad ir egzotiškojo Hano gyventojas, atvykęs į Lietuvą itin originaliu tikslu - ieškoti mistinės Užupio respublikos. Kalbu apie pasaulyje žinomo iš Pietų Korėjos kilusio rašytojo Hailji romaną „Užupio respublika“, neseniai Martyno Šiaučiūno-Kačinsko išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.

Romano intriga - itin sąmojinga, netikėta, bet įtraukianti - prisiklausęs gandų apie kažkur Lietuvos teritorijoje egzistuojančią nepriklausomą Užupio respubliką, netgi šventai įsitikinęs, kad tai - tikroji jo paties Tėvynė, korėjietis leidžiasi į avantiūrišką kelionę - į Vilnių, visų sutiktųjų klausinėdamas, kaip jam patekti į Užupį. Na, pirmiausia jis, suprantama, nuvežamas į „Užupio“ viešbutį, supažindinamas su Melagių dieną gimusiu Užupio respublikos nepriklausomybės paskelbimu, sava Konstitucija ir Ministrų kabinetu, tačiau pagrindinio herojaus Hano įsitikinimai tokie gilūs, kad jis šiomis šnekomis nepatiki - ima įtarti vietinių žmonių sąmokslą prieš jį, siekiant nieku gyvu prie įslaptintos Užupio respublikos (turinčios ir savo vėliavą, ir himną, ir netgi į lietuvių visai nepanašią kalbą) jo neprileisti.

Norint atskleisti, kaip Halui sekasi paieškos, tektų perpasakoti visą mistikos, metafizikos, siurrealizmo, neįmenamų paslapčių ir humoro kupiną romano siužetą, pasakysiu tik kad romano herojui baigiasi, kaip ir visiems užsieniečiams, mėginantiems gilintis į čionykščius kontekstus - jis paleidžia revolverio kulką sau į smilkinį.

Romano autorius Hailji (turėtume tarti Haildži, tikrasis vardas Rim Jong Joo), 1955 metais gimęs Pietų Korėjos mieste Kyungju, studijavo kūrybinį rašymą Seulo Chungango universitete, įgijo prancūzų literatūros magistro laipsnį Puatjė ir daktaro laipsnį Limožo universitetuose Prancūzijoje. 1990 metais pirmuoju savo romanu „Kelias į lenktynių žiedą“ jis sukėlė nemažą šurmulį Korėjos literatūrinėje padangėje. Paskui išleido dar dvylika romanų, du eilėraščių rinkinius, rašo dramas, scenarijus, apsakymus... Du jo romanai jau yra virtę kino filmais. Rašytojas tikisi pastatyti kino filmą su garsiais aktoriais ir pagal romaną „Užupio respublika“. Jau netgi yra ir scenarijų parašęs.

Šis rašytojas išties yra keletą kartų viešėjęs Lietuvoje, dalyvavęs mūsų literatūriniuose festivaliuose, artimai besibičiuliaująs su lietuvių literatūros kūrėjais ir romane tai jaučiama ne tik iš tikrinių pavadinimų (minima „Palangos“ trauktinė, Adutiškio miestelis, net ir tikra Užupio respublikos prezidento Romo Lileikio pavardė), bet ir iš Vilniaus gatvelių, barų geografijos bei pagautos autentiškos Vilniaus dvasios, dvelkiančios nuotaikingu lengvu pamišimu, balansuojančiu tarp pasakos ir siaubo fantasmagorijos...

Pagal stilistiką šį korėjiečių rašytojo kūrinį galima būtų lyginti ne tik su minėtuoju H. Kunčiaus „Lietuviu Vilniuje“ - tarpais skaitant šią knygą atminty iškyla Franco Kafkos „Amerikos“ ir „Pilies“ vaizdai (tiksliau, jais iššaukiamos emocijos), kažkuo netgi primena Viljamo S. Berouzo (Burroughs) „Nuogalių pietus“, o Užupis romane tampa pusiau Dausų, pusiau geografinių koordinačių neturinčios Šambalos sinonimu, tačiau ir lietuvių ir korėjiečių rašytojų išvados apie Vilnių - identiškai sutampa - šis miestas, jame tuo pat metu kunkuliuojantys patys giliausi ir patys kvailiausi kontekstai neišvengiamai išves žmogų iš proto. Netaikant išimčių nei lietuviams, nei korėjiečiams.