Kompozitorius Giedrius Kuprevičius: "Muzika - tai mano amatas"
Padėkos premija už muzikinės kūrybos teatrui visumą ir žanrinę įvairovę įvertintas plačių užmojų kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Ramūno Guigos (ELTA) nuotr.
Kompozitorių G.Kuprevičių kalbino Eltos korespondentė.
- Gerbiamas Giedriau, pirmasis į teatrą jus įvedė režisierius Jonas Jurašas. Kaip tai nutiko?
- Teatre aš, galima sakyti, esu užaugęs. Mano mama ir tėtis buvo teatro žmonės, dirbo teatre. Tėvas buvo ilgametis muzikinės dalies vedėjas Kauno jaunojo žiūrovo teatre, mama - dailininkė. Aš nuo mažų dienų būdavau teatruose. Atėjimas į teatrą man nebuvo didelė naujiena. Tik galbūt naujiena tai, kad tapau ir teatro kompozitoriumi. Tai man buvo jau išbandymas. Mano pirmas darbas - kaip teatro kompozitoriaus - ir buvo J.Jurašo spektaklyje "Mamutų medžioklė" pagal Kazio Sajos pjesę.
- Ar kada nors paskaičiavote, keliems spektakliams muziką esate sukūręs?
- Gal - daugiau kaip penkiasdešimčiai. Tai nėra kosminiai skaičiai.
- Vakare buvo priminta, kad esate ir pirmojo lietuviško miuziklo "Ugnies medžioklė su varovais" autorius. 1976-ųjų Lietuvoje tai buvo novatoriškas žingsnis. Miuziklas, kurį režisavo Dalia Tamulevičiūtė, kvietė laužyti tuomečius stereotipus ir pasijusti laisvesniems. Gal prisimintumėte, kaip jį kūrėte?
- Norėčiau pasiginčyti - tai nėra pirmasis miuziklas Lietuvoje. Prieš tai sukūriau miuziklą "Devynbėdžiai", kuris buvo pastatytas Panevėžio dramos teatre 1974 m. Į Panevėžį papuoliau per kompozitorių Eduardą Balsį, jis buvo režisieriaus Juozo Miltinio kompozitorius, o mano - profesorius, jis man dėstė kompoziciją.E. Balsys, matyt, mane pasiūlė J.Miltiniui, pats nenorėjo rašyti muzikos tai pjesei. Tą spektaklį režisavo Vaclovas Blėdis. Jame buvo labai daug muzikos.
O "Ugnies medžioklė su varovais" turėjo didelį pasisekimą. Buvo parodyta ir Vilniuje, ir Kaune, ir kituose Lietuvos miestuose. Buvo su miuziklu pavažinėta ir po tuometę sovietų imperiją.
- Ar likote patenkintas miuziklo pastatymu?
- Tie dalykai - sudėtingi. Bet pasakysiu tiek - aš visuomet patenkintas savo kūrinių atlikimu.Ir būti kitaip negali. Jeigu būsiu nepatenkintas, tai eisiu į konfliktą su teatralais, su trupe, kurie įdėjo daug darbo ir meilės ir dažniausiai padarė viską taip, kaip tą kūrinį suprato. Reikia džiaugtis, kad tavo kūrinį kas nors atlieka.
- Kaip užsiveda tas bendradarbiavimo mechanizmas? Turbūt režisierius paskambina ir paprašo sukurti muziką spektakliui?
- Būna labai įvairiai. Dažniausiai nulemia asmeniniai kontaktai.
- Ar imatės kurti spektaklio muziką dar neperskaitęs pjesės?
- Tai būtų nesąmonė. Absurdas. Na, kaip aš galiu rašyti muziką spektakliui, neperskaitęs dramos?
- Kai prasideda spektaklio repeticijos, ar lankotės jose?
- Būna įvairiai. Jei vieną variantą pasakysiu, liks 900 nepasakytų. Čia - kūrybinis darbas. Jis neturi jokių štampų. Muzika - tai vienas dramos spektaklio, vyksmo elementų. Ji negali nei per daug dominuoti, nei per daug pasislėpti. Ji - vientisa, turi sujungti, paaiškinti, nuteikti. Dramos teatro muzikos uždaviniai - specifiniai. O miuziklo dėsniai - visai kiti.
- Kas jums yra muzika?
- Tai yra mano amatas. Aš iš jo gyvenu. Daugybė žmonių turi savo amatą ir iš to gyvena.
- Amatas - tai profesija. Negi muzikos neiškeliate aukščiau amato?
- Ne. Čia - dvasinga, o čia - nedvasinga. Tai - pavasarinių panelių kalbos. Su muzika viskas yra kitaip. Muzikos kūrimą reikia priimti kaip labai žemišką ir konkretų darbą. Aš dirbu su garsu, o garsas yra materija, ir tu turi jį valdyti.
Su žmona klausom labai daug muzikos. Kitokios, kitų kompozitorių. Važinėjam po pasaulį, kiek galim, aplankom operos teatrų spektaklius. Tai - būtina. Tu negali iškristi iš konteksto ir tik savim domėtis.
- Teatro dienos vakare tiesiog šauniai pasinaudojote proga, kai jus scenoje sveikino kultūros ministras Šarūnas Birutis. Ne tik jam, bet ir visai salei užsiminėte, kad reikia įkurti skaitmeninę kultūros saugyklą. Tada ištraukė iš kišenės voką ir įteikė ministrui. Kas buvo tame voke?
- Tai - sena kultūros žmonių, akademikų idėja, kad Lietuvoje reikia turėti vietą, kur būtų saugomas suskaitmenintas mūsų kultūros ir mokslo paveldas. Pasaulyje tai - ne naujiena. Tie dalykai daromi labai rimtai daugelyje Vakarų ir Rytų valstybių. O mes galvojame, kad viskas išsisaugos savaime. Kultūros ministrui įteikiau laišką, kuriame išdėstyta ta problema. Galėjau tą laišką įteikti, kai būtume bendravę teatro fojė po renginio. Bet tas dalykas, manau, yra valstybinio reikšmingumo, tad nutariau apie tai pakalbėti "gyvame eteryje".
Rašyti komentarą