Klaipėdos kultūros vertybės: kuo galime pelnytai didžiuotis

Šalies sostinė kitų miestų gyventojų dažnai įvardijama ir kultūros raizginiu. Sostinės link "pasikultūrinti" dažnai traukia ir klaipėdiečiai, užsimenantys, jog tik Vilniuje verda tikrasis gyvenimas - yra ką aplankyti, apžiūrėti, sudalyvauti ar susipažinti. O kaipgi uostamiestis? Ar mes, klaipėdiečiai, turime kuo didžiuotis? Ar dar yra faktų, kurių apie savo miestą nežinome, žmonių, kuriuos nepakankamai vertiname, objektų, pro kuriuos praeiname nė nesusimąstydami, jog tai - mūsų kultūros vertybė, kuriai turėtumėm skirti didesnę dozę dėmesio?

"Manau, kad kultūrinis Klaipėdos kitoniškumas istoriniame Lietuvos kontekste yra didžiausia jos kultūrinė vertybė. Klaipėda yra vienas pagrindinių Lietuvos miestų, įsikūręs prie Baltijos, tačiau netapęs sostine, kaip Šiaurės šalyse (Suomijoje, Švedijoje, Danijoje). Kita vertus, Klaipėdą, šiaurietiškojo stiliaus fragmentą provakarietiškos orientacijos Lietuvoje, iš tiesų galima būtų pavadinti jos "laukiniais Vakarais". Istorinių bangų daug sykių nuskalbta ji, regis, iki šiol neturi centro, ją formuojančios ašies visomis prasmėmis, yra ištįsusi ne tik geografinėje erdvėje, bet ir laike - praeitis, dabartis ir ateitis čia itin dažnai persipina kuriamo identiteto, planų, vizijų, realių darbų ir kituose srautuose. Tai suteikia jai patrauklų galimybių miesto įvaizdį ar bent jau iliuziją", - mano Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius Ignas Kazakevičius.

Didžiausia vertybė - žmonės

Daugelis uostamiesčio kultūrinio gyvenimo atstovų lyg susitarę tvirtino, jog klaipėdiečiai labiausiai turėtų didžiuotis šiame mieste kuriančiais žmonėmis.

"Miestas be žmonių - niekas", - sakė menotyrininkė Goda Giedraitytė, kelerius metus vadovavusi Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriui.

Jos teigimu, pasididžiavimo nusipelnė įvairių sričių kūrėjai - muzikantai, dizaineriai, aktoriai, dailininkai ir kiti. G. Giedraitytė neišskyrė nei nevyriausybinio, nei biudžetinio sektoriaus. Teigė abiejuose atradusi vertybių.

TEATRAS. Atgimstantis Klaipėdos dramos teatras - nenutrūkusios tradicijos liudytojas. 

"Buvau pradėjusi rengti sąrašą, tačiau kai pamačiau, kad pavardžių skaičius perkopė 20, nutariau nė vieno neišskirti", - juokėsi menotyrininkė.

Jai antrino ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas Ramūnas Kaubrys, pastebėjęs, jog klaipėdiečiai dažnai pamiršta įvertinti tai, ką turi, ir dairosi į šalis.

"Nesinori kažko įžeisti, todėl išskirti pavienių asmenybių nesiryšiu. Tačiau tokių, kuriomis galime didžiuotis, mes turime labai daug. Mano nuomone, Klaipėdoje daugelis nusipelniusių žmonių nėra tinkamai įvertinti vien dėl to, kad yra vietiniai. Kažkodėl esam linkę žavėtis ir alpti dėl atvykėlių iš sostinės ar kitų miestų bei valstybių, o ir dažnas klaipėdietis nebūna įvertintas iki tol, kol "nepasimakaluoja" kur nors svetur. Juk taip garsiai po to šaukiama - grįžęs iš Švedijos, apsilankęs ar kūręs dar kažkur ir panašiai", - pastebėjo teatro vadovas.

Aktorė Virginija Kochanskytė taip pat ragino atsigręžti į saviškius. Jos teigimu, už Klaipėdoje kuriančius žmones bene labiausiai turime dėkoti buvusiam miesto vadovui Alfonsui Žaliui.

"Tai jo vadovavimo laikotarpiu uostamiestyje įsikūrė didžiausias būrys kuriančių žmonių, inteligentijos. Jis suprato, jog be tokių žmonių nebus paties miesto, todėl intensyviai kvietė juos atvykti, skatino kurti ir prisidėti prie miesto klestėjimo", - sakė V. Kochanskytė.

Istorikas Dainius Elertas ragino nepamiršti ne tik dabartinių uostamiesčio kūrėjų, kuriais galime didžiuotis, bet ir istorinių asmenybių, kurias galime laikyti savojo miesto vertybėmis. Iš Klaipėdos kilo vienas žymiausių Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorikų, etnografų, teologų Matas Pretorijus (XVII a.). Klaipėdoje gimė ir žymus vokiečių astronomas Friedrichas Wilhelmas Argelanderis, pirmasis pradėjęs atidžiai studijuoti kintamąsias žvaigždes. Ypatingą dėmesį D. Elertas ragino skirti ir nuo Klaipėdos sunkiai atsiejamam poetui Simonui Dachui.

Unikalūs kultūriniai objektai

Pokalbininkai tikino, jog būtent kuriantiesiems uostamiestyje turime būti dėkingi už visus kitus kultūros objektus, kuriais galime didžiuotis.

G. Giedraitytė teigė kaip kultūros vertybę išskirianti Klaipėdos skulptūrų parką.

"Tai - unikali ekspozicija po atviru dangumi. Be to, tai seniausias toks parkas Lietuvoje", - kalbėjo menotyrininkė.

Liaupsių Skulptūrų parkui negailėjo ir V. Kochanskytė, apgailestavusi, jog ir jam neskiriame tiek dėmesio, kiek vertėtų: "150 meno kūrinių po atviru dangumi. Turime tokį turtą, o nesugebame juo didžiuotis. Kodėl negalime jam skirti tiek dėmesio, kiek yra skiriama panašiam Europos parkui, įsikūrusiam už Vilniaus?"

Kitas, ne mažiau svarbus, baigiantis atsinaujinti kultūrinis objektas - Klaipėdos dramos teatras.

"Įstaigos, anksčiau bendrai vadintos Klaipėdos teatru, veikla nenutrūko nuo pat XVIII amžiaus. Buvo vos poros mėnesių pertrauka 1945 metais. Tai didelis pasiekimas tokiai kultūros įstaigai", - sakė istorikas D. Elertas.

Tai, jog teatras atnaujinamas, fasadas įgavo puikią išvaizdą, įvertino ir V. Kochanskytė. Tiesa, moteris apgailestavo, jog tai situacijos nekeičia - Klaipėda jau kelerius metus neturi savo teatro, jis privalo glaustis svetimose patalpose.

UNIKALUS. Klaipėdos skulptūrų parkas - unikalus, tačiau klaipėdiečių pakankamai neįvertintas objektas.

"Muzikinis teatras taip pat įsikūręs prastomis sąlygomis. Menininkai gali daug ką pakęsti, tačiau žiūrovas - visai kas kita. Gaila, kad ne tik patys klaipėdiečiai neskiria pakankamai dėmesio savosioms kultūros vertybėms, bet ir valdžia", - sakė aktorė.

R. Kaubrys juokėsi būsiantis subjektyvus, tačiau tikino, jog ką tik 25-metį atšventęs Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, nepaisant nieko, vis tiek gali būti laikomas kultūros vertybe: "Per ketvirtį amžiaus jis įsiliejo ne tik į Klaipėdos gyvenimą - esame laukiami beveik visoje Lietuvoje. Be to, muzikinio teatro tradicijos uostamiestyje tęsiasi jau šimtmetį."

Be to, kaip svarbų ir išskirtinį R. Kaubrys įvardijo ir tarptautinį operos ir simfoninės muzikos festivalį "Muzikinis rugpjūtis pajūryje". Tai vienintelis toks festivalis, apimantis ne tik Klaipėdą, bet ir visą regioną ir vykstantis jau 16-us metus. Jis Klaipėdos miesto savivaldybės pripažintas reprezentaciniu uostamiesčio renginiu.

V. Kochanskytė ragino prisiminti ir tai, jog Klaipėdoje yra įsikūrusi Prano Domšaičio galerija.

"Unikalus klaipėdietis dailininkas, su be galo įdomia gyvenimo istorija, tačiau nesugebame jo pastebėti, nesugebame tinkamai įvertinti. Daugelis klaipėdiečių tikriausiai nė nežino apie jį ar apie mieste įsikūrusią jo vardo galeriją", - teigė aktorė.

Režisierės Dalios Kanclerytės manymu, kultūriniu reiškiniu Klaipėdoje tapo Šv. Pranciškaus onkologijos centro - dvasinės paramos namų statybos.

"Tai ne tik vienintelis jau pastatytas toks objektas Lietuvoje. Tai gailestingumo ir vilties namai, kuriuos statėme visi kartu. Kiekvienas norintis galėjo prisidėti", - sakė režisierė.

Centro statybos tikrai nusipelnė vertingo kultūrinio reiškinio vardo - paramos akcijų metu vyko ne tik tradicinis Vilties bėgimas, bet ir įvairūs koncertai bei kiti meniniai pasirodymai, taip pat raginę prisidėti prie kilnaus tikslo.

Apsikrauname nereikalingais dalykais?

G. Giedraitytės manymu, vertinti ir didžiuotis turėtumėm ir uostamiesčio architektūra - Klaipėdos universiteto miesteliu, pašto kompleksu, vokiško stiliaus senamiesčiu, piliaviete, nors pastaroji dar ir neturi apčiuopiamos architektūrinės raiškos.

Pokalbininkė Klaipėdos kultūros vertybe sakė laikanti ir moderniąją uostamiesčio architektūrą. Nors XX a. pradžioje statyti architektūriniai kūriniai ir yra paskendę miesto visumoje, tačiau, menotyrininkės manymu, yra verti dėmesio.

Istoriko D. Elerto teigimu, didžiausia problema yra ta, jog dabartiniai klaipėdiečiai nevertina to, ką turi.

"Yra galybė dalykų, kuriuos turėtumėm vertinti, nes tai yra ne tik mums, bet ir visai Lietuvai svarbus kultūros paveldas, tačiau tam dažnai neturime laiko. Atvirkščiai - apsikrauname nereikalingais dalykais. Pavyzdžiui, statome paminklus, primenančius, kad esame lietuviai. Argi klaipėdiečiui reikia priminti, jog jis gyvena Lietuvoje? Jei širdyje nesi lietuvis, tai jokie paminklai nepadės. Vietoje jų didesnį dėmesį galėtumėm skirti galbūt mažesniems, tačiau širdžiai mieliems dalykams, primenantiems mums tai, kas brangu", - ragino D. Elertas.

Jo manymu, Klaipėda - seniausias miestas Lietuvos teritorijoje - tikrai turi kuo didžiuotis, reikia tik prisiminti kai kuriuos faktus.

Istorikas ragino nepamiršti karališkojo Klaipėdos veido, palikusio Klaipėdoje ryškias kultūros žymes. Tauralaukyje vis dar galima aplankyti karalienės Luizės ąžuolą. Jis čia buvo pasodintas, nes Prūsijos karalienė labai mėgo pasivaikščioti po Tauralaukio dvaro apylinkes.

"Tiesa, dabar iki jo reikia mauroti aplinkkeliais, nes vienas žmogus, ten turintis žemės, atėmė iš visuomenės servitutinį kelią", - pasakojo D. Elertas.

Dar viena uostamiesčio kultūros vertybė - Klaipėdos antspaudas. Seniausias dokumentas su šiuo antspaudu šią vasarą iš Liubeko buvo pargabentas "namo" į Klaipėdą - kaip dovana miesto jubiliejaus proga. Pasak istoriko, šis antspaudas, kuriame matomas ir dabar naudojamas miesto herbas, išsiskiria savo forma ir komponavimo būdu. Niekur aplinkinėse Europos šalyse toks antspaudas nebuvo naudojamas.

Beje, ieškantiesiems kultūros vertybių istorikas patarė atkreipti dėmesį ir į buvusią Šv. Jono bažnyčią, kurią vis ruošiamasi atstatyti. Šv. Jono bažnyčia reikšminga buvo ne tik todėl, kad ją projektavo vienas garsiausių Europoje architektų Štiuleris. Jos bokštas buvo ne tik orientyras laivams, bet ir vienas iš orientyrų nustatant žemės elopsoidą bei taškas, kuris padėjo sujungti skirtingas Rusijos ir Vakarų Europos kartografijos sistemas.

D. Elerto manymu, kultūros paveldu, kilusiu iš Klaipėdos, būtų galima vadinti lietuvišką balandžių veislę Memelio (dabar Klaipėdos) aukštaskraidžius. Ši sena balandžių veislė 1921 m. paskatino susikurti net Klaipėdos aukštaskraidžių draugiją.

"Reikia tik apsidairyti aplinkui ir nustoti galvoti, jog po mūsų nors ir tvanas. Turime daug vertybių, reikia tik jas pamatyti", - sakė D. Elertas.

Metas atsigręžti

V. Kochanskytė, dažnai dirbanti ir su jaunimu, teigė, jog pats metas atsigręžti į save. Esame ištroškę heroizmo, tačiau jo ieškome svetur, dairomės kultūros, tačiau nematome esančios po nosimi.

"Kultūriškai svarbus ne tik pats miestas. Žinoma, senamiestis, centras, architektūra ir visi čia įsikūrę objektai yra svarbūs, tačiau esmę galime rasti ir kitur. Džiaugiuosi, jog Klaipėdos išskirtinumas - uostas - tampa ne tik pramoniniu objektu, duodančiu finansinę naudą ir darbo vietas, bet ir kultūriniu, įkvepiančiu reiškiniu su savo žavingais aspektais. Reikia visa tai atrasti. Turime iš naujo išmokti mylėti savo miestą, savo žmones, savo istoriją", - ragino V. Kochanskytė.