Klaipėdos kultūros fabrikantai ieško visuomenės pritarimo

Komentaras

Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus kvietimu trečiadienį alaus restorane "Memelis" diskutavę valdininkai, menininkai, architektai išsiskirstė taip ir neišsiaiškinę, ar senasis tabako fabrikas gali tapti nauja kultūrine erdve uostamiestyje.

Kai daugiau kaip dvi valandas trunkančio pokalbio metu nepasiekiama jokių konstruktyvių rezultatų, iškyla labai daug klausimų. Pirmasis jų - kodėl diskusija buvo surengta, koks jos tikslas?

Diskusija be konflikto

Diskusijos iniciatorė Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Laužikienė susirinkusiesiems pirmiausiai pateikė faktą, jog šiuo metu yra rengiamas Klaipėdos senamiesčio teritorijos, apimančios buvusio tabako fabriko pastatus, jų aplinką ir Jono kalnelį, detalusis planas. Todėl reikia nuspręsti, kokioms reikmėms bus pritaikyta ši teritorija.

"Puikiai pavykęs "Rudens sezonas tabako fabrike" parodė, jog tabako fabriko pastatai gali tapti kultūros objektu, tačiau uostamiestyje neatsirado ekonomisto, kuris parengtų šios teritorijos galimybių studiją ir motyvuotų finansinę kultūrinės industrijos naudą", - apgailestavo vedėja.

Suprantama, jog brangioje miesto teritorijoje esančius buvusio tabako fabriko pastatus mielai privatizuotų ir komercijos reikmėms pritaikytų verslo atstovai. Tačiau renginyje tokie verslininkai nedalyvavo. Išskyrus vieno prekybos tinklo atstovą bei kultūrinių, pramoginių renginių vedėją Rolandą Bražinską, replikavusį, jog ši teritorija idealiai tiktų prekybos tinklui mieste plėsti.

Sparnuotą, kultūrą ir komerciją supriešinančią, frazę, neva kultūra taps trąšomis, atgaivinsiančiomis šią teritoriją, o vėliau bus išguita iš brangios senamiesčio žemės, paleido ir architektas Saulius Manomaitis.

Tačiau iš esmės diskusijos konfliktas tebuvo teorinis, nes visi susirinkusieji pasisakė už tai, kad buvęs tabako fabrikas taptų kultūros fabriku. O kas tie realūs naujo kultūros objekto idėjos oponentai, disponuojantys, anot ponios N. Laužikienės, politine valia, nulemsiančia šios teritorijos paskirtį, taip ir liko neaišku.

Įprasta tvarka, detalaus teritorijos plano užsakovas, šiuo atveju Savivaldybė, turi nustatyti architektams, kokios paskirties sklypus projektuoti. Niekas neatskleidė, kokį vaidmenį šioje situacijoje vaidina Kultūros skyrius, pats ir iškėlęs kultūros fabriko idėją.

Kultūros industrijos link

Pastarasis klausimas iškilo paklausius Lietuvos šokio informacijos centro direktoriaus, kultūros fabriku tituluojamos Vilniaus įstaigos "Menų spaustuvė" vadovo bei vieno iš Klaipėdos tabako fabriko pritaikymo kultūrinėms reikmėms iniciatoriaus Audronio Imbraso, pranešimo apie kūrybinės industrijos galimybes ir perspektyvas Europoje bei Lietuvoje.

Prelegentas gana plačiai ir įtaigiai nušvietė kultūrinės industrijos kontekstą. Buvo akcentuota, jog pasaulis jau išaugo informacinės visuomenės stadiją ir aktyviai žengia kūrybinės visuomenės ugdymo keliu. Pavyzdžiu pateikta Japonija, kurioje visose techninės pakraipos ugdymo įstaigose profesionaliai dėstoma bent viena meno šaka.

Anot A. Imbraso, Didžiojoje Britanijoje atliktų tyrimų duomenimis, kultūros industrija, apimanti visas veiklas, kurioms reikalinga kūryba nuo programavimo įrangos iki meno siaurąja prasme, - ekonomiškai perspektyvi ir spračiausiai auganti ūkio sritis. Tai patvirtina ir Margaritos Starkevičiūtės atliktas kūrybinių ekonominių veiklų tyrimas Lietuvoje, kurio rezultatai artimiausiu metu bus paskelbti visuomenei.

Pasak pranešėjo, kultūros fabrikai yra ta įstaiga, kuri suteikia plačiausią galimybių spektrą kultūros industrijai vystyti. Kultūros fabrikas po savo stogu suburia įvairia kūrybine veikla užsiimančius, dažniausiai jaunus, originalių idėjų nestokajančius, andergraundui atstovaujančius, žmones ir sudaro alternatyvą akademinei kultūrai. Vaizdingai nuskambėjo A. Imbraso posakis, kad kultūros fabrikai - iš "apačios" išplaukusi kultūros forma.

Ką gi, "Menų spaustuvė" Vilniuje puikiai atitinka jos vadovo nusakytą formulę. Apleistą, buvusios spaustuvės patalpą 2000-aisiais okupavo teatralai ir surengė "Naujosios dramos" akciją. Per trejetą metų akcija išaugo į nenutrūkstamą, scenos meną aktyvinančią, nepriklausomų kūrėjų veiklą, kuri sulaukė paramos net iš miesto Savivaldybės.

Tuo tarpu Klaipėdoje matome toli gražu kultūros fabriko idėjos neatitinkantį procesą. Juk niekas neišdrįs kultūros fabriko idėją proteguojantį Savivaldybės Kultūros skyrių pavadinti "apačia"?

Kultūros gelbėjimo planas

Verta atkreipti dėmesį į diskusijos metu Kultūros skyriaus vedėjos N. Laužikienės pristatytą kultūros fabriko Klaipėdoje viziją, ypač į įstaigos motyvaciją, besiremiančią tokiais teiginiais:

- pasenusi, neatsinaujinanti kultūros infrastruktūra stabdo miesto kultūros augimą;

- neišplėtoti tarptautiniai ryšiai;

- neefektyvi kultūros objektų vadyba;

- kartų kaitos laikotarpis (menininkų karta sensta, o jaunimas neturi kūrybinės aplinkos, todėl nenori grįžti į Klaipėdą)

- uždara kultūros institucijų veikla neskatina kultūros ir verslo sąveikos ir t.t.

Susidaro įspūdis, jog iki šiol Kultūros skyrius stebėjo miesto kultūros merdėjimą ir štai dabar sugalvojo išeitį, kuri skamba taip: "Buvusiame tabako fabrike įkurti kultūros ir verslo fabriką - polifunkcinę erdvę tarptautinėms parodoms, konferencijoms, kūrybinėms laboratorijoms, kultūrinių mainų programoms vykdyti".

N. Laužikienės manymu, šią instituciją turėtų valdyti Savivaldybės įsteigta skėtinė organizacija bei kūrybinės sąjungos. Numatomas finansavimas būtų 70 procentų iš ES struktūrinių fondų, 30 procentų - iš Savivaldybės biudžeto lėšų.

Nejučia peršasi išvada, kad Kultūros skyrius suinteresuotas kultūros fabriko atsiradimu, kad atsikratytų miesto kultūros finansavimo naštos ir pritrauktų lėšų iš Europos Sąjungos.

Sandėris su sostine?

Pirmasis Kultūros skyriaus žengtas žingsnis, siekiant pasitikrinti, ar kultūros fabrikas reikalingas uostamiesčiui ir ar priimtina klaipėdiečiams buvusio tabako fabriko erdvė - drauge su sostinės organizacijomis Lietuvos šokio informacijos centru, "Menų spaustuve" surengtas šiuolaikinio scenos meno festivalis "Rudens sezonas tabako fabrike".

Viena iš pagrindinių renginio koordinatorių, Oskaro Koršunovo teatro vadybininkė Ada Paukštytė diskusijos metu apibendrino renginį ypač abstrakčiomis frazėmis: "žmonių buvo labai daug, net suolai lūžo", "ypač malonu, kad renginys buvo plačiai nušviestas ne tik vietinėje, bet ir respublikinėje žiniasklaidoje", "po renginio kreipiasi labai daug menininkų, norinčių dalyvauti šiame vyksme ir toliau".

Susirinkusieji taip ir neišgirdo, kiek Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyrius investavo į renginį, kiek sumokėjo iš sostinės bei Kauno atvykusiams kolektyvams, pristačiusiems spektaklius, kiek žmonių apsilankė "Rudens sezono tabako fabrike" renginiuose, kiek lėšų buvo surinkta už parduotus bilietus...

Niekas neišdrįso garsiai paklausti, kodėl renginį organizavo ir jame dalyvavo ne klaipėdiečiai (išskyrus Pilies teatrą)? Atsakymas lyg ir aiškus - vilniečiai pirmi pasiūlė. Tuomet kokie vilniečių interesai Klaipėdos tabako fabrike? Galbūt su Klaipėdos kultūros skyriaus pagalba susikurti partnerį "Menų spaustuvei" ir papildomai gauti regionų kultūrai skiriamų lėšų?

Kodėl tada snaudžia klaipėdiečiai? Galbūt todėl, kad Kultūros skyrius iki šiol nepaskelbė konkurso, kas, ką ir kokiomis sąlygomis norėtų kurti Kultūros fabrike. O gal todėl, kad privatizacijos ryklių suėsti pirmieji uostamiesčio andergraundinės kultūros atstovai, kadaise įkūrę neformalų muzikos klubą "Prieplauka" bei teatrą "Gliuknamis", jau turi karčios tapsmo "trąšomis" patirties...

Jurga PETRONYTĖ