Klaipėdos dramaturgai: provokuojantys, intelektualūs, sodrūs

Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatą Gintarą Grajauską paklausėme, kada ir kaip jame užsimezgė dramaturgijos embrionas.

"Kadaise studijų metais vienas bičiulis, studijavęs režisūrą, paprašė manęs parašyti pjesę. Pabandžiau, patiko. Paskui pamačiau, kaip ta pjesė scenoje tampa kažkuo man visai svetimu, ir tai man jau visiškai nebepatiko. Susiginčijom, tuo viskas ir pasibaigė. Prisižadėjau sau daugiau su teatru ir apskritai visokia kolektyvine kūryba nebeturėti jokių reikalų. O po daugelio metų visiškai netikėtai, mirus mano bičiuliui fotografui Raimiui Urbonui, parašiau pjesę - "Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu". Tokią graudžiai juokingą tragikomediją. Tikriausiai čia ir buvo tas atskaitos taškas.

APDOVANOJIMAI. Geriausiu režisieriumi "Auksinio scenos kryžiaus" apdovanojimuose šiemet paskelbtas Jonas Vaitkus (dešinėje) Klaipėdoje tą pačią dieną pelnė "Padėkos kaukę" už metų spektaklį "Mums viskas gerai".

Kodėl ne kiekvienas geras rašytojas geba rašyti pjeses? Manau, kiekvienas geras rašytojas tai sugeba. Nieko labai išskirtinio čia nėra - svarbu gerai jausti formą ir turėti gyvos kalbos pojūtį. Ir, žinoma, turėti ką pasakyti - dramaturgijoje tuščiu pilstymu apie nieką ar gamtos peizažų aprašymais toli nevažiuosi", - sakė Gintaras, nesiimantis spręsti, kuri jo parašyta pjesė pačiam atrodo prasmingiausia, tačiau dramaturgiškai įdomiausia - "Mergaitė, kurios bijojo Dievas".

Anot jo, dramaturgijoje tekstas - kaip muzikoje instrumentas. Jei instrumentas geras, net ir nevykęs muzikantas sugeba juo šį tą pagroti. Jei abu prasti - scenoje kakofonija. Nors geras meistras sugeba pagroti ir kėdės koja. O geras režisierius, kaip sako teatralų folkloras, gali pastatyti spektaklį pagal telefonų knygą.

PRISIPAŽINIMAS. Aktorius ir režisierius Darius Meškauskas prisipažino, jog šiaip nėra lietuviškos dramaturgijos mėgėjas, mat ši yra per daug literatūriška, mažai situacijų, povandeninių dalykų.

"Man mažiausiai rūpi sudominti žiūrovus kokiomis madingomis aktualijomis. Rašau apie tai, kas man pačiam atrodo svarbu, kas rūpi ir skauda. Kartais apie tai, kas absurdiška ir juokinga", - sakė Gintaras.

Apie permainas teatre ir specialiuosius efektus, filmuotą medžiagą, kurie kartais net užgožia aktoriaus vaidybą, Gintaras sako, jog šie visada turėjo paklausą. Tik anksčiau žiūrovus teatras stebino tikrais šūviais, žvanginama skarda, atstojančia perkūnijos grumėjimą, ar tikru arkliu scenoje. Dabar naudoja vaizdo instaliacijas - nieko čia labai baisaus ar labai naujo. Gal tik per dažnai jas naudoja - pamažėle jau pradeda įgristi, darosi banalu ir įprasta. Prieš kokią dešimtį metų tai visiems atrodė labai modernu. Mūsų dienomis daug moderniau būtų jų visai atsisakyti.

Paklaustas, kokią patirtį suteikė darbas su režisieriumi Jonu Vaitkumi, kiek jis transformavo jo pjesės tekstą, Gintaras sakė, kad jam teko pasidarbuoti ir su J. Vaitkumi, ir su O. Koršunovu. Jie esą panašūs su precizišku tikslumu kurdami vaizdą, atmosferą scenoje. Scenos laiko, ritmo suvaldymu. Repetuojant "Mergaitę, kurios bijojo Dievas" Gintaras nesikišo, nebent prireiktų ką nors staiga pakeisti, perrašyti. J. Vaitkus tik vieną ilgą monologą kiek sutrumpino.

Ar lietuvių dramaturgai išplauktų į tarptautinius vandenis? O. Koršunovas stato užsienio autorius, o ne tautiečius, nors Mariaus Ivaškevičiaus scenarijus "Išvarymui" parodė, kad ir mes galime būti "kieti".

"Viskas logiška - orientuojantis į užsienio publiką Strindbergo ar Šekspyro pavardės šį tą reiškia. Lietuvių dramaturgų - deja, užsieniečiams visiškai nieko nesako. Reikėtų milžiniškos reklaminės kampanijos, kad tos mūsų pavardės pradėtų jiems ką nors reikšti. Be to, mes rašome kalba, kuria pasaulyje kalba vos trys milijonai. Gerų vertėjų iš lietuvių kalbos turime katastrofiškai mažai", - sakė G. Grajauskas.

Miręs senamiestis

Paklaustas, kaip dramaturgo akimis, protu ir širdimi atrodo Klaipėdos dramos teatras bei jo aktoriai, sakė, jog protu - kaip ir kiekvienas biudžetinis teatras: fasadinėje pusėje menas, prožektoriai, aktoriai, gėlės ir plojimai. O nematomoje pusėje - toks keistas fabriko ir kanceliarijos hibridas. Kur daugybė žmonių dirba, kad būtų tas menas, tos gėlės ir tie plojimai.

"Akimis - matau senąjį teatro pastatą, kurio išorė jau sutvarkyta, o viduje tebėra tuščia. Nei scenos, nei žiūrovų salės. Matau mirusį senamiestį - kurio centrinėje aikštėje jau šešetą metų niekas nevyksta. Ir bijau, kad tokia situacija tęsis dar daug metų - valstybė neranda pinigų užbaigti teatro rekonstrukcijai. O širdimi - matau teatro žmones, kurie stebuklingai kantrūs ir ištikimi savo profesijai. Dažniausiai - kuo didesnis talentas, tuo paprastesnis žmogus. Bene vienintelis skirtumas - gal turi kiek daugiau gyvybės savyje negu eilinis pilietis, vidinio pasiutimo", - sakė pokalbininkas.

Jis džiaugiasi parašęs penkias pjeses, nė viena neliko už borto, visos pastatytos Lietuvos teatruose. "Rezervatą" pernai pastatė "Conduite Intérieure" teatras Prancūzijoje. Pora pjesių buvo premijuotos - "Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu" (Pilies teatras, rež. A. Vizgirda, 2002) apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos premija už geriausią teatrinį debiutą, o "Mergaitė, kurios bijojo Dievas" (Klaipėdos dramos teatras, rež. J. Vaitkus) 2008 m. gavo "Auksinį scenos kryžių" kaip geriausias nacionalinės dramaturgijos kūrinys.

Apie atskirties jausmą

Audronis Liugys rašė, kad nacionalinė dramaturgija yra neišgydomas lietuvių teatro "Achilo kulnas", kad joje trūksta veiksmo ir gyvybingų personažų. Todėl režisieriai ieško kitų šalių autorių arba kartais tampa patys sau dramaturgais. Ar lietuvių autorius renkasi, nes reikia, ar širdies vedinas, paklausėme Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, režisieriaus Jono Vaitkaus.

"Turbūt pirmiausia pasirinkimą lemia tai, kad gera pjesė liečia ir istoriją, kurią lietuvių dramaturgai nelabai kibina. Dėl to ir pastačiau Grajausko pjesę, kurios tris metus niekas nestatė. Be to, gavo geriausios pjesės prizą X Nacionalinės dramaturgijos festivalyje "Versmė". Anksčiau daug lietuvių pjesių statydavau, ypač sovietmečiu, bet ne klaipėdietiškų. Nėra tokios savos dramaturgijos, kokios norėtųsi, o gal ir rašyti nemato reikalo. Viena paskutiniųjų pjesių, kurią stačiau, yra Arvydo Juozaičio apie Dzeržinskį ir Pilsudskį", - pasakojo J. Vaitkus.

Režisieriaus manymu, yra ir daugiau jaunų dramaturgų, kuriuos reikėtų statyti, "Atviras ratas" stato lietuvių pjeses. Bet dramaturgai negauna pakankamai erdvės, nesitiki, kad išvys žiūrovai, todėl į stalčių nelabai kas nori rašyti.

"Ar galima sakyti, kad jaunoji dramaturgų karta surado naują kalbą, pasieks pasaulio lubas? Nesu taip stipriai įsigilinęs. Aišku, Marius Ivaškevičius jau pasiekė, bet reikėtų daugiau tokio lygio dramaturgų, jis vienas visų Lietuvos teatrų neaptarnaus. Be to, teatrai patys nelabai domisi, neužsako, arba neturi iš ko mokėti dramaturgams, kad parašytų kokia nors tema. Ir yra šiokia tokia atsakomybė. Aišku, valstybė galėtų labiau remti Lietuvos dramaturgų festivalį "Versmė", nors dabar Nacionalinis teatras lyg ir bando aktyvinti festivalį, kad išryškėtų jo kontūrai", - sakė režsierius.

Jis akcentavo, kad trūksta abipusio dramaturgų ir teatro bendradarbiavimo. Yra keletas laboratorijų, Rimas Tuminas ir Oskaras Koršunivas turėjo aiškesnį ryšį su M. Ivaškevičium, o Sigitas Parulskis dramų neberašo, G. Grajauskas, matyt, irgi romanams labiau atsidėjęs. Mindaugo Valiuko režisierius dar nenorėtų statyti, jis sako, kad jauniems režisieriams turėtų rūpėti tokie dalykai, kad dramaturgai išeitų į platesnius vandenis, kad vyktų procesai, skatinimas iš šalies. Yra atskirties jausmas. Nėra laboratorijų, kuriose rašyti mokytų stiprūs dramaturgai iš Suomijos, Rusijos, Vokietijos, Danijos.

"Sakote, atgimimo metais teatras budino sąmonę ir patriotizmą. Dabar dar labiau reikia tai budinti, nes nėra draudžiama tai daryti, bet sąmonė gęsta, žavimasi paviršutiniškais dalykais, jie užgožia. Galvoju, kad dabar pavojinga kelti rimtus dalykus, nes toks teatras nereikalingas šiai visuomenei, valdžiai ir partijoms", - sakė Jonas Vaitkus, kurio artimiausi planai - statyti miuziklą "Eglę, žalčių karalienę" pagal Sigito Gedos tekstą, "Eugenijų Oneginą" su Prokofjevo muzika, Šekspyro "Karalių Lyrą", XII amžiaus Bendžamino Nizani "Septynias gražuoles".

"Režisuojantis aktorius man yra truputėlį keistas, nes aktorius turi aktoriauti. Yra nedaug gerų išimčių. O šiaip tai yra peizažai: pašvietei, aprengei aktorius, sustumdei scenoje, bet tai ne režisūra - žaidimai", - sakė pokalbininkas.

Teatras - nevienalytis

Gera dramaturgija, jo galva, tai ta, kuri turi vertikalų ir horizontalų pjūvį. Netampa vien anekdotu, pokštu, kurie išdegina bet kokią paslaptį, žmogaus orumą. Tai dramaturgija, susirūpinusi vidiniais dalykais, nereiškia, kad labai rimta ar tragiška. Kiekvieno mūsų gyvenime yra visko, ne vien humoro, skepsio ir ironijos. Teatras nėra vienalytis, žanras tiek pasikeitęs, įgavęs daugiabriauniškumą, net nėra paprasta jį apibūdinti.

Su Klaipėdos teatro aktoriais režisierius sakė dirbęs mažai, daugiausia su jaunaisiais. Jis apgailestauja, kad daugelis aktorių nėra rimtai užimti, nes ir teatro neturi, ir pasikviesti nelabai turi iš ko. Tad jaučiasi, kad žmonės sutrikę, išsibarstę, nėra terpės. Gastrolės labai viską išardo, išderina, vargina. Keliauti reikia, bet ne sėdėti visą laiką ant ratų.

Režisierius sako, kad nebūtinai svarbi mokykla, talentu apdovanotas aktorius nori nenori įgauna patirties, o vidutiniokai, jeigu ne tinginiai, irgi neblogai dirba. J. Vaitkus tikisi, jog režisierius Valentinas Masalskis išjudins vandenis su Klaipėdos jaunimo teatru, bet jiems dar reikia patirties.

Mažai "povandeninių" dalykų

Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Dariaus Meškausko, kuris ne tik vaidino G. Grajausko pjesėse, bet ir pats pastatė jo "Rezervatą" paklausėme, kokios prabos šis dramaturgas.

"Aš ne literatūrologas, bet jis yra savitas. Savitumai yra pjesės konstrukcijoje, ten yra literatūra, bet yra ir dramaturgija, jo pjesėse visada yra antras dugnas, visos jos - su fokusu, todėl įdomu jas statyti. Gintaras nesikišo į spektaklio statymą, bet po to pasakė, kad spektaklis yra apie tai, ką jis rašė", - sakė Darius.

Jis prisipažino, kad šiaip nėra lietuviškos dramaturgijos mėgėjas. Kai paragauji Šekspyro, Strinbergo, Čechovo, supranti, kad mūsiškė yra per daug literatūriška, mažai situacijų, povandeninių dalykų. Yra atskirų gerų Grušo, Sajos pjesių, bet jos netempia iki pasaulinės dramaturgijos.

"Vaidindamas lietuviškose pjesėse, jeigu surandu raktą, sprendimą, tada viskas gerai. Esu vaidinęs Žemaitę, dviejuose Grajausko spektakliuose, dar - Justiną Marcinkevičių, bet jis aukštos prabos poetas, o ne dramaturgas, nors emocingas ir gilus", - sakė pokalbininkas. Iš kitų žmonių pasisakymų apie Klaipėdos dramos teatrą sakė įsidėmėjęs tai, jog bent jau "girdisi", ką jie taria ir vaidina, jie - emocionalūs, stiprūs, užsigrūdinę.

D. Meškauskas turi argumentų prieš nuomonę, jog režisuojantis aktorius yra kitos mokyklos, kito mąstymo, todėl jam nelabai kas pavyksta, nors prisipažįsta, kad kai stebi savo spektaklį, "įlenda" į aktorių, stebi jo judančias lūpas.

"Režisieriaus profesija atsirado tik XX a., ir pirmieji režisieriai yra išėję iš aktorių, arba kritikai. Tai teatrologų sukurtas mitas, kad aktoriai negali statyti; o kas Liubimovas, jei ne aktorius? Povilas Gaidys vaidina kine, tai yra saviraiškos klausimas: užsinori žmogus, ir viskas. Išgyvenu kartu su personažu, o režisieriui būtina savybė - kantrybė, kurią turi retas atvejis, reikia laukti, kol pats aktorius kažką pagimdys ir užvesti jį. Iš šalies žiūrėjimas irgi labai svarbu, suvokimas ką supras žiūrovas, pamatyti atsitiktinumą", - sakė aktorius ir režisierius. Kai vyko naujojo teatro akcija, pjesių skaitymai, jis atrado, įsigilino ir nusprendė išviešinti G. Grajausko "Rezervatą".

Neprijaukintas, provokatyvus

"Skaičiau Grajauską, Valiuko - ne. Pirmasis jau nušluostė kolegoms nosį, ir yra labai rimtas dramaturgas", - sakė humanitarinių mokslų daktaras, literatūrologas Marijus Šidlauskas.

Jo manymu, Gintaro dramaturgija savita ir sodri, kupina iššūkių. Joje yra ir poezijos geluonis. Jis turi ir dramaturgo gyslelę, nors tikroji Gintaro stichija yra poezija.

"Tačiau ką gali žinoti: juk dar jaunas, įdomus, provokatyvus dramaturgas. Aišku, yra problemų su sceniškumu; jis yra idėjų, intelekto dramaturgas, o ne vaizdo ir veiksmo, amerikietiško humoro autorius. Jį reikia prisijaukinti", - sakė M. Šidlauskas.