Klaipėdietiška "Forsaitų saga"

Režisierius Gytis Padegimas su savo režisūros kurso studentais yra pastatęs spektaklį "Miestas", kuriame per Klaipėdos pastatų istorijas, pavyzdžiui, Raudonojo Kryžiaus ligoninės, "Aušros" kino teatro, atkuriami žmonių likimai.

Spektaklio ir "Vakarų ekspreso" šiuo metu jau spausdinamos knygos "Klaipėdos akvarelės" "lipdymo" principai panašūs. Todėl buvo įdomu, kaip G. Padegimas vertina gegužės mėnesį knygynuose pasirodysiančią knygą.

Ar Jūsų vadovaujami studentai skaito "Vakarų eksprese" spausdinamą rašinių ciklą "Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės"?

Kai statėme spektaklį "Miestas", prašiau studentų skaityti "Akvareles". Šį rašinių ciklą laikau socialiniu ir kultūriniu fenomenu. Juk Klaipėda - suvažiavusiųjų miestas. Atvykėliai neturi didelės istorinės atminties. O cikle detaliai, namas po namo, gatvė po gatvės, į namus sugrąžinami ir išguiti iš čia žmonės, ir juose gyvenusieji. "Akvarelės" - daugiaplanis reiškinys ir puikus rezultatas, kuriame - ir etnologinės, ir antropologinės, ir kultūrinės skirtingų gyvenamųjų laikotarpių apraiškos. Jas paskaitęs, pasijunti jaukiau, ir supranti, kad gyveni ne mieste vaiduoklyje be istorinės atminties. Aprašytieji žmonės tarsi stovi už nugaros ir stebi mūsų darbus. Nors tai regioninio lygio projektas, bet jis turi vertę visos Lietuvos mastu.

Jūs esate tiesiog žmogus ant ratų. Kuo "Akvarelės" būtų įdomios kitų Lietuvos regionų gyventojams?

Dviem aspektais. Klaipėdos kraštas yra unikalus paveldu ir istorija. Kitų regionų gyventojai per "Akvareles" pajustų Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto tradicijų, papročių dvelksmą. Garsus ispanų rašytojas Ramonas del Valje Inklanas yra pastebėjęs, kad didžiosios istorijos bangos susidaro iš mažųjų žmonių gyvenimo istorijų bangelių. Štai buvo Lietuvos tarpukaris, okupacija, Sąjūdis, atkurta nepriklausomybė. Tai didžiosios Lietuvos istorijos bangos. O kur mažosios bangelės? Dingsta žmonės, dingsta ir didžiosios istorijos "pamušalas". "Akvarelės" siuva tą pamušalą. Manau, kad atliekamas titaniškas darbas. Kai "Vakarų eksprese" buvo pradėtas šis ciklas, įsivaizdavau, kad tai - trumpas blyksnis. Bet ne, "Akvarelės" spausdinamos jau trečius metus.

Dar vienu aspektu "Akvarelės" vertingos visai Lietuvai - ugdo savimonę, pilietiškumą. Manau, jos galėtų paskatinti ir, tarkim, Zarasų ar Ėriškio žmones pasidomėti savo kaimynais ir kaupti medžiagą, kurios nefiksuoja didžioji istorija.

Jūsų spektakliui "Miestas" irgi galima pritaikyti tas pačias savybes. Kas tapo kabliuku kurti tokį spektaklį apie Klaipėdą?

"Užkabino" elgesys su miesto paveldu. Kai pas mane atvažiuodavo svečių iš Lietuvos ar kitų Europos valstybių, aš juos vesdavau žiūrėti ne pastatų "stiklainių", kurių visame pasaulyje tūkstančių tūkstančiai. Aš vesdavau apžiūrėti bokštelį su kryžiumi žuvusiems jūreiviams atminti, pastatytą dar ano amžiaus pradžioje. Tai buvo ir navigacinis žymeklis. Kai jį nugriovė ir supjaustė, kai nugriovė senąjį malūną, aš visai norėjau išvažiuoti iš Klaipėdos, kurioje taip elgiamasi su paveldu. Tik pareiga mano studentams sulaikė. Aš nenoriu, kad jie bręstų tokiais pat mankurtais, kurie taip šaltakraujiškai, be jokios atsakomybės ir sentimentų naikina Klaipėdos paveldą. Negi Klaipėdoje beliks vien stiklo monstrai, kaip Filipinuose ar Burkino Fase?

"Akvarelės" ir "Miestas" - broliai dvyniai, perspėjantys - nekirsk medžio, negriauk, nepjaustyk. Man buvo gaila senų jūreivių, kurie verkė, kai supjaustė bokštelį. Mieste vyksta vokiškojo paveldo genocidas. Tad spektaklis "Miestas" ir gimė kaip paminklas griaunamiems statiniams. O studentai, kurie domėjosi Klaipėdos praeitimi, jau nebus abejingi šiam miestui, nes jau yra susieti emociniais saitais.

Kokią ateitį pranašautumėte "Akvarelių" knygai?

Bus labai skaitoma ir intelektualų, ir namų šeimininkių. Joje įdomių detalių galės rasti įvairių sričių mokslininkai - ekonomistai, sociologai, psichologai. Jau nekalbu apie istorikus. Dar daugiau - "Akvarelės" man asocijuojasi su Džono Golsvorčio "Forsaitų saga", kurioje narpliojami vienos giminės gyvenimo aspektai. Manau, kad knyga galėtų susidomėti ir televizinių serialų kūrėjai, kuriems nereikėtų laužti iš piršto įvairiausių komiškų ir tragikomiškų situacijų bei siužetų. Manau, kad knygą skaitys ir televizinių serialų žiūrovai, joje rasiantys ir savų gyvenimų atspindžius.

Ši knyga - ne minutinis fejerverkas ar vienadienis "kermošius", kurie dingsta vos prasidėję. Žodžiu, su nekantrumu laukiu pasirodant knygos. Ji bus mano stalo knyga. Turėsiu ją ir ant stalelio prie lovos... Jei reikės pagalbos ją platinant, pašaukite - jūs su šūsnimi stovėsite ant vieno išlikusios senosios Klaipėdos kampo, aš - ant kito...

Gražina JUODYTĖ