Klaipėdietis save atrado teatro šviesose

Dramos teatro apšvietėjas pripažįsta, kad su teatru jį supažindino mama - žymi Klaipėdos aktorė Nijolė Sabulytė. Taigi teatro režisūros studijos Klaipėdos universitete nebuvo netikėtas vingis M. Poškaus gyvenime.

Nuo "puškos" iki pulto

Vis dėlto šiandien apšvietėjas prisimena, kad nei režisūra, nei aktorinis studijų metais jo pernelyg "nevežė". "Kai baigiau studijas, savyje aš dar nejutau specialybės. Tiesiog man labai patiko teatras. O baigęs mokslus aš turėjau dvi galimybes: tapti statybininku kur nors Škotijoje arba dirbti teatre pagal specialybę. Pasirinkau antrąjį variantą. Ir dėl to šiandien visai nesigailiu", - kalbėjo pašnekovas.

Taigi būdamas ketvirtakursis, jaunuolis ieškojo kelio patekti į Dramos teatrą, kuriame dirbo ir jo mama. Čia jam buvo pasiūlyta scenos operatoriaus, kuris spektaklio metu turėjo valdyti visus judančius scenos mechanizmus, vieta. Tai, anot M. Poškaus, gana švarus, tačiau nelabai įdomus darbas.

"Pirmasis spektaklis, prie kurio pastatymo prisidėjau ir aš, buvo Arvydo Lebeliūno "Hello, Lemon", kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Rimantas Pelakauskas, o trimitu grojo miesto meras Vytautas Grubliauskas - Kongas. Dalyvauti repeticijose reikėdavo ir man, juk turėjau žinoti, kada kokį mechanizmą pasukti. Pamenu, buvo labai įdomu matyti visą kūrybinį spektaklio procesą", - prisiminimais dalinosi M. Poškus.

Šiame spektaklyje jam taip pat buvo pasiūlyta padirbėti apšvietėju. Čia jam teko valdyti vadinamąją "pušką" - t. y. prožektoriumi scenoje sekioti aktorius.

Ši patirtis jaunuoliui labai patiko ir jis nusprendė nebekilnoti štangų ar kitų scenos padargų, o geriau mokytis teatro apšvietimo paslapčių. Taigi M. Poškus keliavo į kitus miestus, stebėjo kitų teatrų apšvietėjus ir kantriai iš jų mokėsi. Tačiau, prisimena, kai pagaliau jam buvo leista dirbti prie pulto, tai esą jam sunkiai sekėsi ir nelabai patiko.

Vis dėlto, kai du ilgiausiai Dramos teatre dirbę apšvietėjai išvyko gyventi į užsienį, M. Poškui į savo rankas teko perimti visus spektaklius. "Taigi ėmiausi darbo ir "įsivažiavau". Tada ir supratau, kad pagaliau turiu specialybę", - kalbėjo teatro darbuotojas.

Improvizacija - tik netikėtomis sąlygomis

M. Poškus pasakojo, kad, prieš statant spektaklį, pjesę perskaito ir jis - tam, kad būtų aiški scenos kūrinio atmosfera bei nuotaika. Taigi, prasidėjus repeticijoms, apšvietėjui tenka parodyti, kaip, jo manymu, turėtų atrodyti spektaklio šviesa. Pašnekovas pastebėjęs, kad, jei pirmąsyk "pataikai", tolesni darbai klostysis puikiai, jei ne - režisieriui įtikti bus vis sunkiau.

Paklaustas, ar jo darbe yra improvizacijos, apšvietėjas pasakojo, kad nebent gastrolių metu, kai pasiruošimui lieka mažiau laiko ir tenka dirbti su kita technika. "Plungėje ar Šilalėje turi mažiau šviesos galimybių, tačiau, jei reikia išgauti žydrą šviesą, tu ją išgauni. Aktorius skirtumą galbūt pastebi, tačiau žiūrovas - ne", - kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad gastroliuojant dideliuose teatruose, galimybių yra daugiau, tačiau jomis šiukštu negalima užsižaisti. Egzistuoja rizika, kad nebespėsi padaryti to, kas išties svarbu spektakliui.

Improvizuoti tenka dar ir tuomet, kai ištinka nenumatytos problemos. Kaip antai, perdega lempa ar dingsta šviesa. "Juk negali išeiti, palikęs trupę tamsoje. Kartą koncertas baigėsi žvakių šviesoje, nes kone pusei miesto gyventojų dingo šviesa", - kuriozais dalinosi pašnekovas.

Ar teatro apšvietėjas galėtų dirbti koncertų apšvietėju? Anot M. Poškaus, galėtų, tačiau atvirkščiai - ne visada. Koncertuose šviesa yra naudojama norint sukurti efektą, o spektakliuose atmosfera kuriama kur kas subtiliau. Tai - žymiai sunkesnė užduotis.

Šviesos galimybės - beribės

Paklaustas, kokios bus šviesos galimybės atnaujintame Dramos teatre, apšvietėjas pasakojo, kad ten tebus daugiau skaitmeninių technologijų. Tačiau mechanizmų principas išliks toks pats.

M. Poškus papasakojo, jog naujų ir originalių technologijų pasaulyje yra labai daug. Pavyzdžiui, vietoj įprastos uždangos galima pasidaryti vandens uždangą, ant kurios esą galima rašyti tekstą ar netgi piešti.

Jis taip pat yra matęs šviesos uždangą, sudarytą iš mažų šviesą skleidžiančių kvadratėlių.

Tačiau klasikiniame teatre kaži ar šios milžiniškus pinigus kainuojančios technologijos būtų naudingos. "Šviesa neturi maišyti ar užgožti aktorių", - sakė M. Poškus.

"Aš esu apšvietėjas!"

M. Poškui taip pat teko padirbėti režisieriaus asistentu bei aktoriumi keletame spektalių. Jis taip pat buvo pakviestas vaidinti klounų teatro studijoje "Dulidu", kurioje šiandien jis jaučiasi puikiai. Paklaustas, ar nekyla noras keisti savo specialybės į kur kas kūrybiškesnę, jis tvirtai atsakė: "Aš juk esu apšvietėjas!"

Vis dėlto pašnekovas atskleidė, jog pati karčiausia šio darbo pusė yra ta, kad po spektaklio apšvietėjams dar tenka susitvarkyti savo darbo vietą: "Regis, spektaklis puikiai pavyko, visiems pakili nuotaika, o tau dar iki vidurnakčio tenka vynioti visą techniką. Juk taip norisi namo..."

Kokia geriausia šio darbo pusė? Anot M. Poškaus, tai - premjeros: "Regis, įvyko peržiūra, nebeturi ko jaudintis... Tačiau vis tiek jauti jaudulį. Jį kuria ir bendra atmosfera, vyraujanti tarp visų kūrybinės spektaklio komandos narių."

Dramos teatro darbuotojas pažymėjo, kad labai svarbu, jog jo specialybė šeimyniniam guoliui kurti pagalių į ratus nekaišo. Juk M. Poškaus žmona - taip pat teatro žmogus, aktorė, tad nepastovus grafikas jų šeimoje yra kasdienybė.

Prisitaiko prie bet kokių sąlygų

Paklaustas, ar būna atvejų, kai apšvietėjai nesutinka dirbti su esama teatro technika, M. Poškus sakė, kad nebent tokiu atveju, jei prisilietus prie jos nukrečia elektra. "Apšvietėjai prisitaiko prie visko", - teigė teatro darbuotojas.

Jis papasakojo istoriją, kaip 2005 m. jam teko rūpintis apšvietimu viename Albanijos teatre: "Tuo metu ši šalis buvo gūdus kraštas. Pamenu, pas mane atėjo du apšvietėjai ir klausia: "Katalikas?" Taip, - sakau, - katalikas. Su tais žodžiais kitas, turbūt musulmonas, pasišalino.

Katalikas apšvietėjas nuvedė mane prie pulto, su kuriuo teks dirbti. Nustėrau, nes tai buvo "Štenverkas", apie kurį mokiausi scenos technikos paskaitose. Tai - vokiškas įrenginys su keturiomis eilėmis nusidriekusiomis rankenomis bei keturiais ratais iš abiejų pusių. Su šiuo mechanizmu susidūręs prieš tai nebuvau, tačiau viskas pavyko puikiai."

Lietuvoje šviesos žinovai nereikalingi

M. Poškus pasakojo, kad Lietuvoje apšvietėjai universitetuose neruošiami. Čia turbūt tėra tik vienas šios srities specialistas, kuris Kaliningrade baigė būtent šią specialybę. "Lietuvoje ruošti apšvietėjų universitetams tikrai nereikia. Kur vėliau šie žmonės dėsis?" - retorinį klausimą uždavė šviesų žinovas.

Paklaustas, kaip jis save įsivaizduoja po dešimties metų, specialistas teigė didelių svajonių ir vizijų kol kas neturintis. Jo manymu, viskas gyvenime klostosi natūraliai, tad pernelyg galvoti į ateitį - nėra ko.