Kavos puodelyje atsispindėjęs veidas

Kur įvyko jūsų knygos krikštas?

"Knyga pirmą kartą buvo pristatyta 2013 metais Vilniaus knygų mugėje. Tai buvo labiau oficialus pristatymas su kritikais, leidėjais ir nemaža auditorija skaitytojų, kurie buvo susidomėję knyga, įsigiję ją knygų mugėje, bet dar neperskaitę. Vėliau gavau daugybę laiškų iš žmonių, kurie, perskaitę noveletes, dėkojo man, kad knyga jiems padėjo atrasti gyvenimo džiaugsmą iš naujo, pamatyti ir suprasti paprastus, kasdieniškus dalykus kitaip. Kritikų nuomonė buvo labai įvairi, gyvos diskusijos. Leidėjai ir kritikai stebėjosi, iš kur tokia jauna moteris kaip aš turi tiek daug gyvenimiškos patirties ir išgyventų jausmų. Vienas kritikas net pasakė, kad esu labai naivi, žiūrėdama į pasaulį per gėrio prizmę ir apie tai rašydama, kitas pastebėjo, kad geriau skaityti pozityvumo pilnas noveletes nei kruvinus detektyvus. Mano leidėjai "Homo Liber" - nuostabūs žmonės, pilni gerų emocijų ir pozityvūs, jie mane palaiko ir skatina nenustoti rašyti. "Pasaulis kavos puodelyje" yra mano pirma knyga, tačiau rašiau visą gyvenimą - eiles, straipsnius, sentencijas.

Knyga leido pajusti skaitymo malonumą. Ką išgyvenote rašydama, kiek ten yra konkrečių įvykių? Manau, mūsų mistiniai išgyvenimai irgi yra tikrovės dalis.

Džiaugiuosi ir ačiū, kad tai pajutote skaitydama, nes mano vienas iš tikslų ir norų rašant buvo, kad skaitytojas išgyventų viską kartu su manimi, labai norėjau paprastais žodžiais perteikti emociją. Rašydama kiekvieną noveletę išgyvenau jūrą jausmų, nes visos noveletės yra paremtos tikrais įvykiais, dauguma jų - iš mano pačios gyvenimo. Rašydama kai kurias iš jų net verkiau, nes ir vėl išgyvenau tas prisiminimų akimirkas, pasinėriau į jas. Noveletės "Ketvirta valanda ryto - dabarties metas", "Tik prisiminimai", "Kai labiausiai reikėjo, tavęs nebuvo šalia" mane ir dabar sugraudina, skaičiau jas gal po šimtą kartų, nes juose - aš ir mano prisiminimai. Daug žmonių man rašo, kad verkia skaitydami kai kurias noveletes, taip yra todėl, kad juose gyvena tikras, neišgalvotas ir nesuvaidintas jausmas. Noveletės žanras labai atitiko mano vidinę būseną tuo metu, kai nusprendžiau išleisti knygą. Manyje gyveno daugybė skirtingų išgyvenimų, jie tuo metu tiesiog veržėsi iš manęs, negalėjau iš tiek skirtingų jausmų sudėlioti vienos istorijos, todėl noveletės tuo metu virto mano sielos ir vidinio pasaulio veidrodžiu.

Kas Jus išmokė tikėti stebuklais?

Manau, kiekvieno mūsų gyvenimas jau yra stebuklas. Visi gyvenimą priima kaip savaime suprantamą dalyką, tačiau tai toli gražu nėra taip, ir dauguma tai supranta tik tada, kai ištinka didelė bėda. Aš tikiu dideliais ir mažais stebuklais, juos mums dovanoja Dievas, kai jų labiausiai reikia. Vienam stebuklas - laimėti milijoną, kitam - susilaukti kūdikio, dar kitam - duonos kąsnis.

Kas Jus nuvedė į Airiją ir kokia gyvenimiška patirtis, tos šalies kultūros pažinimas suteikė naujų galimybių, potyrių, perspektyvų?

Prieš dešimt metų į Airiją aš patekau vedama meilės. Tuomet net nežinojau kur tiksliai žemėlapyje ji yra, o per geografijos pamokas net nebuvau girdėjusi tokios šalies. Tačiau dabar šią žalią salą vadinu savo namais, čia gimė abu mano vaikai, įgyvendinau svajonę ir įkūriau savo verslą, čia pradėjau ir baigiau rašyti knygą. Buvimas toli nuo namų ir šilto mamos sparno išmoko gyventi. Airija manęs, kaip ir kitų emigrantų, nelaukė išskėstomis rankomis paruošusi auksinę lėkštutę su krūva eurų. Visi mes čia dirbame gal net psichologiškai sunkiau, negu žmonės Lietuvoje. Reikėjo prisitaikyti prie naujos kultūros, kalbos, žmonių ir taisyklių. Manau, kad emigrantų patirtis yra neįkainojama. Perspektyvos čia nemažos tiems, kurie turi tikslą ir žino ko nori ir kaip tai pasiekti.

Jūsų noveletėse daug ironijos: "Daug žmonių persistengia, kibirais semdami savo troškimus." Kokie yra rašytojos troškimai?

Tikrai yra nemažai ironijos, bet aš ją vadinu sveika ironija, ir vėlgi visa tai tik iš patirties. Su troškimais turime būti labai atsargūs, nes vieną dieną jie gali išsipildyti, o tu gali būti tam dar nepasirengęs. Mano pačios troškimai yra žemiški. Labai noriu, kad žmonės, skaitydami mano noveletes, atrastų nors vieną sakinį, kuris juos įkvėptų gyvenimui, naujai dienai ar geriems darbams, o kitas troškimas labiau asmeniškas: norėčiau, kad mano vaikai savo vaikams skaitytų mano knygas prieš jiems užmiegant.

Smagu buvo skaityti, kad vyrai patys sau patinka labiausiai pasaulyje, tačiau Dievas nesuteikė jiems dovanos žinoti, ką galvoja moterys, ir todėl jie nėra pasaulio valdovai. Tiesa, jog moterys geriau supranta vyrus?

Jeigu šalia sėdėtų koks nors vyras, tai tikrai dabar pradėtų su manimi ginčytis, bet taip, aš manau, kad moterys labiau supranta vyrus. Juk vyrai kaip vaikai, o kas geriau supras vaikus ir ko jie nori, jei ne mamos, moterys. Žinoma, aš dabar juokauju, bet kiekviename juokelyje yra tiesos. O jeigu rimtai, manau, idealu, kai vyras su moterimi daug šneka ir bendrauja, tuomet net nereikia mokėti skaityti minčių, tu tiesiog pažįsti savo žmogų ir žinai visus jo troškimus bei silpnybes.

Rašote apie angelus, neretai ateinančius žmonių pavidalu. Kokie žmogiški angelai, iškilus pavojui, yra nuskraidinę jus į saugią vietą?

Man Dievas šiame gyvenime padovanojo du angelus, kurie manęs jau laukė tada, kai dar nebuvau gimus - tai mano mama ir sesuo. Jos abi yra mano "saugiausios vietos" pasaulyje.

Ar savo ateitį siejate su rašytojos profesija, ketinate kur nors studijuoti rašymo meną?

Man rašymas labiau yra pomėgis, malonumas, savęs atskleidimas ir sielos išvalymas. Aš esu baigusi kultūrinės veiklos organizavimo bei mados stilistikos studijas, dirbu pagal abi šias savo profesijas, tačiau labai norėčiau pastudijuoti rašymo ypatumus.

Ar ketinate parašyti romaną, o gal jau rašote, ar liksite kol kas prie žaismingojo noveletės žanro?

Taip, svajoju pabaigti rašyti romaną, tik nemanau, kad tai pavyks artimiausiu metu, tam gali prireikti keleto metų, noriu, kad jis būtų subrandintas ir reikalingas kūrinys. Romanas vadinsis "Tremtiniai savo noru", - jis apie mus, lietuvius emigrantus, išsibarsčiusius po visą pasaulį, bet taip norinčius grįžti namo.