"Kaukolėlės": kai pats rašai eiles, o draugas groja kontrabosu

Klaipėdos muzikinėje padangėje jau senokai laukta šio to daugiau už negirdėtą balsą ir gyvą skambesį. Pavyzdžiui, grupės "Kaukolėlės", kuri po dvejų metų triūso pogrindyje netikėtai iškilo į viešumą šiandien tiesioginiame televizijos eteryje finišuosiančio konkurso "Nauja daina" metu. Dainų, anot muzikantų, jau užtektų visam konceptualiam albumui, kuriame visos istorijos - apie meilę. Lyg ir linksmos, be ašarojimų, bet ir su liūdna paslaptimi - kaip ir grupės pavadinimas.

"Norėjome tiesiog pabandyti", - apie grupės dalyvavimą radijo stoties "Lietus" kartu su Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra (LATGA-A) surengtą konkursą "Nauja daina-2010" kalba "Kaukolėlių" įkūrėjas ir vokalistas Mindaugas Valiukas, bardas, literatas, Klaipėdos jaunimo centro teatro studijos "Aušra" režisierius.

Kartu su kitomis 14 finalo dainų jo parašytoji, pavadinta "Įsimylėjai", internautų balsavime įveikė iš viso arti 120 konkuruojančių kūrinių ir šįvakar skambės per koncertą, kurį LNK televizija transliuos tiesiogiai.

Kokia "Kaukolėlių" priešistorė?

Kadangi pats kuriu dainas ir jas atlieku, pagalvojau, kad būtų įdomu pasikviesti draugijon bičiulį Tadą Jurėną. Jis groja nuostabiu instrumentu - kontrabosu. Paskui prisijungė gitaristas Kęstutis Kaštaunas ir būgnininkas Kęstas Bublys. Mes įsivaizduojame, kad grojame roką, nors ši daina - "Įsimylėjai" - greičiau yra stilių samplaika, postmodernizmas... Manau, kad patiriame daugiau nuostolių nei uždirbame, tačiau tokia jau nekomercininko dalia, - šypteli.

O moralinis pasitenkinimas?

Taip, žinoma, nes tai yra nuotykis, suteikiantis galimybę pabandyti tai, ko dar nedarei. Iš esmės medžiagos albumui jau turime. O ir aš pats kaip atlikėjas turiu dainų vienam kitam rinkiniui. Jas kuriu seniai, kaip ir visi berniokai, kurie vieną dieną tiesiog pasiima gitarą ir dainuoja.

Internete mačiau tokį pavadinimo rašybos variantą - "Kauko-Lėlės". Ar šis ir yra tikslus?

Ne, ne, aš jį irgi mačiau ir pasipiktinau. Jeigu nori girdėti brūkšnelį - išgirsk, bet nereikia pirštu rodyti tų kaukų.

Pavadinimą sugalvojau jau seniau ir jis man labai gražus. Manau, šitaip būtų galima pavadinti lėlių teatrą ir kurti, pavyzdžiui, spektaklius suaugusiesiems. Kai pradėjome groti, buvo ir daugiau variantų, bet kiti siūlytieji "chebrai" mažiau patiko.

"Kaukolėlės" - tarsi graži mirtis. Kaukolė yra mirties simbolis, o mažybinė forma suteikia žaismingumo. Šitaip mirties nuojauta tampa tarsi negrėsmingu dalyku, drauge išsaugodama savo pradą. Mano kurtuose dainų tekstuose visada yra mirties, nors ir apkaišytos gėlytėmis ir kokiais nors brangakmeniais.

Dramaturgiškai, sakyčiau, visa tai yra komedija su siaubo elementais. Panašiai, kaip Henriko Radausko, kuris bus padaręs man nemažai įtakos, poezijoje - viskas juokinga, bet viskas apie mirtį. Dauguma mūsų dainų - apie meilę. Bet tai ne tas variantas, kai ištikus nesėkmei paprasčiausiai spjaunama ir išeinama ieškoti kito arba kitos. Dažniausiai istorijos baigiasi pagrindinio veikėjo mirtimi.

Ką tau reiškia humoras?

Humoras man yra vienas pagrindinių vertinimo kriterijų. Žmogus, kuris turi gerą humoro jausmą, jau yra vertybė. Lietuvoje tokių daug. Jeigu neturėtume humoro jausmo, jau seniai būtume sukėlę revoliuciją.

Kas formavo tavo muzikinį skonį?

Ką gi čia pasakius, - susimąsto. - Galėčiau vardyti mėgstamas grupes, bet kaži kiek jos bus prisidėjusios prie formavimo? Nuo pat vaikystės svarbią vietą mano gerbiamiausių grupių panteone užima "Antis". Laikui bėgant klausiausi ir metalo, ir klasikinio roko, ir bliuzo. Labai vertinu grupes "Kontrabanda", "Šiaurės kryptis", nors pastaroji išleido tik vieną albumą.

Jeigu būčiau prodiuseris, vaikščiočiau po Klaipėdos barus ir klausyčiausi, kas ką groja. Tačiau būdamas pritingintis poetas, dažniau leidžiu laiką ramesnėse vietose. Iš vietinio muzikinio konteksto išskirčiau jau minėtąją, išties unikaliąją "Kontrabandą", "Atiką".

Muzikinių tradicijų Lietuvoje iki šiol nėra. Tiesa, gerėja reikalai su hiphopu: laikas nuo laiko užmetu ausį, ką veikia jaunimas, ir džiaugiuosi jo azartu. Ačiū Dievui, kad tai tebėra undergroundas, maištaujantis žanras, kurio atstovai kalba apie rimtus reikalus ir kalba susirūpinę.

Mano mėgstamiausia televizijos laida - "Talentų ringas". Čia ateina nesugadinti žmonės, turintys fantastiškus balsus. Labai norėčiau, kad atsirastų kompozitorių, gebančių kurti talentingų atlikėjų vertą muziką.

Ar kam siūlei savo kurtus tekstus?

Aišku, kad tik sau, kam jie daugiau reikalingi?! Jie lengvai keisti. Aišku, skonio reikalas.

Rašymo bare išmėginai viską: eiles, prozą, scenarijus, pjeses... Iš kur šis potraukis?

Neįsivaizduoju, - išskiemenuoja. - Giminėje, atrodo, rašančių nėra - gal tik kas šiaip, mėgėjiškai. Aišku, daug kas paauglystėje išbando poeziją. Šiuo gyvenimo periodu mano rašyti klaikūs tekstai, įtariu, buvo psichologinės terapijos atmaina. Ir gerai, kad įvyko sublimacija į kūrybą, o ne į smurtą. Tuo metu buvau labai piktas.

Taigi kūriau rezistencinius eilėraščius; pykčio kupinus maištaujančio jauno organizmo tekstus. O kai pradėjau domėtis rimčiau, atsirado žmonių, kurie pastebėjo tą rašliavą, paragino pasidomėti tuo ir anuo. Sulaukiau palaikymo iš lietuvių kalbos mokytojos - retas, šiaip jau, dalykas, kai mokytoja išmano poeziją.

Iš vidurinės mokyklos išėjau visai nesuprasdamas, ką noriu veikti gyvenime, tai ilgai tęsėsi ir tęsiasi, - juokiasi. - Tikrumo nėra. Mano filosofija - mes vis dėlto vaikštome tamsoje apgraibomis, o tie, kurie tikina puikiai žinantys, ko nori, klysta...

Klaipėdos universiteto Lietuvių kalbos ir režisūros specialybės absolventai, kurių vienas esi ir tamsta, nestokoja universalumo. Kaip būtų galima tobulinti šią specialybę?

Studijuoti čia ne vieną traukia teatro aura, tad būtų gerai įdiegti dramaturgijos kursą. Su dramaturgija Lietuvoje sudėtinga, o ši specialybė gretina literatūrą ir teatrą. Čia galėtų būti ugdomi žmonės, kurie išmanytų, kaip rašyti pjeses, inscenizacijas ir čia pat galėtų pasitikrinti jas teatre. Tačiau lietuvių kalbos ir teatro mokytojai irgi nėra blogai.

Renkantis studijas tave taip pat patraukė teatro aura?

Ne. Tuo metu mažiausiai iš menų domėjausi teatru, o dabar tai mano profesija. Taigi teatras - dar vienas geras mano gyvenimo nuotykis.

Dirbi su jaunimu. Nebuvai iš tų, kurie kartoja nesuprantantys, netgi bijantys vaikų ir nieku gyvu nedirbsiantys pedagoginio darbo?

Aišku, buvau. Net būdami bendraamžiai vieni kitų nesuprantame, o kur jau vaikai, kita planeta. Pamenu, ypač sunkiai sekėsi su trečiokais, nes neturėjau pedagoginių įgūdžių, nesugebėjau įdiegti disciplinos. Bet kai sudrausminti klasę padėdavo jos mokytoja, nuveikdavome daug. Vaikai net etiudus pradėjo kurti. Buvau nustebęs, kaip jie viską supranta, kokie yra mąstantys ir jautrūs socialiniams dalykams. Ir vis dėlto man patinka dirbti su vyresniais, suinteresuotais ir motyvuotais žmonėmis. Bendraujame ir jiems baigus mokyklas. Dauguma - Vilniuje arba užsienyje. Išsilaksto ir išsilakstys.

Kaip regi kol kas džiaugtis nenuteikiančią šalies situaciją?

Režisieriui Arūnui Eimuliui, su kuriuo filmavome dar nebaigtą serialą "Pašteto brolija", siūliau kurti sąmokslo teorijos pagrįstą filmą apie Lietuvoje vykdomą socialinį eksperimentą. Tokia mintis prašyte prašosi, nes tai, kas vyksta mūsų valstybėje, yra neįtikima visomis prasmėmis, kalbant apie visas sritis: viešąjį sektorių, korupciją, sveikatos bei šeimos politiką, švietimą, savižudybes, neįgalumą... Visur - dugnų dugnas.

Klaipėdoje, "Aušros" teatro studijoje, ir Vilniuje, "Menų spaustuvėje", buvau pastatęs spektaklį "Trintukas" - apie savižudybes. Dabar kuriame kitą - "Našlaičiai.lt". Aktualijos skverbiasi į kūrybą. Tokių našlaičių yra gausybė - prie tikrų šliejasi užsienyje dirbančių tėvų vaikai ir tie, kurie jaučiasi esą našlaičiai gyvendami kartu su tėvais, mieliau leidžiančiais laiką su naminiais gyvūnėliais. Iškart dvi prarastosios kartos.

Manau, per trumpą laiką išgyvenome stulbinamą kontrastą - nuo Arkadijos nuojautos iki visiško mėšlo. Nepriklausomybės atkūrimą lydėjo didelė euforija. O paskui - labai staigus kritimas. Pasižiūrėti įdomu. Gaila tik kad šis įdomumas gana liūdnas.

Klaipėdiečių - ir daugiau

Šiandien vyksiančiame konkurso koncerte skambės ir daugiau klaipėdiečių dainų: iš uostamiesčio kilusi Liepa Mondeikaitė atliks savo sukurtą dainą "Aš su tavim", o vokalistė Rasa Doniela - Valdo Grušo ir Dalios Bielskytės(nuotraukoje) dainą "Tu prisėdai šalia". V. Grušui muzika - hobis, malonumą nešantis jau 20 metų, D. Bielskytei, poetei ir žinomai visuomenės veikėjai, dainos teksto kūrimas - smagus žaidimas. Duoną kitose srityse užsidirbanti trijulė muziką vadina tiesiog "kaifu".

Apdovanos autorius

Konkursas, kurio tikslas - skatinti autorių kūrybinę veiklą, vyko du mėnesius. Autoriai, kurių daina klausytojų balsavimo dėka finale užims pirmąją vietą, bus apdovanoti 7000 litų piniginiu prizu, antros vietos laimėtojams atiteks 5000 litų, o trečiosios - 3000 litų piniginis prizas. Vieną iš konkursui pateiktų dainų LATGA-A ekspertų grupė savo sprendimu už originalumą ir kūrybinius ieškojimus apdovanos 5000 litų pinigine premija.