Kas yra nameisis?

"Kad tai išsiaiškinčiau, teko skaityti eiliuotą Livonijos kroniką senąja vokiečių kalba", - sako Jurgis Mališauskas

Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos paskyrimas labai nustebino humanitarinių mokslų daktarą, profesorių Jurgį Mališauską. "Manau, kad šios premijos paveldėtojai turėtų būti literatai... Mano straipsnių rinktinė "Vėjas iš Aistmarių" - labai marga: joje yra literatūros, istorijos, etnografijos, politikos..." - tarsi teisindamasis kalbėjo profesorius.

Jurgis Mališauskas sakė nelinkintis kolegoms mokslininkams sukti jo nueitu tyrinėjimo keliu - blaškytis, rašyti įvairiomis temomis ir neparašyti monografijos. "Aš svajojau parašyti monografiją "Lietuva vokiečių XIV-XVIII a. literatūroje". Daug straipsnių šia tema parašiau, publikavau, tačiau per savo amžių taip ir nesukaupiau pakankamai medžiagos apie seniausius laikus. Apmaudu, kad nepavyko parengti solidaus leidinio", - apgailestavo ilgametis Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Literatūros katedros dėstytojas.

Visą gyvenimą tyrinėjote Mažosios Lietuvos, Prūsijos kultūrinį palikimą. Kas jus tuo sudomino?

Kai prieš daugelį metų atvažiavau gyventi ir dirbti į Klaipėdą, mane patraukė apleistos, niokojamos miesto kapinės (dabar Skulptūrų parkas. - Aut. past.). Sudomino lietuviški užrašai ant antkapių, vardai pavardės tokie, kaip K. Donelaičio kūriniuose. Studentus pasikviečiau, kad padėtų įamžinti tuos paminklus. Vienas mano pirmųjų studentų buvo fotografas Kęstutis Demereckas. Jis įamžino kapines fotografijose, kiti studentai tyrinėjo antkapių užrašus.

Patraukė netyrinėti dalykai. Mažoji Lietuva tada buvo neatrasta žemė. Ir dabar dar per mažai jai dėmesio skiriame, nepakankamai bendraujame su Karaliaučių paveldėjusiais kaliningradiečiais.

Kodėl išsišakojo jūsų kaip literato kelias?

Važiuodavome su studentais į Kristijono Donelaičio Tolminkiemį. Pravažiuodavome Karaliaučių, visokius bažnytkaimius, piliakalnius, pilis. Reikia studentams kažką apie juos papasakoti. Tai nenorom iš literato tapau istoriku, etnografu.

Universitete jau nedirbate. Ar nesiilgite studentų?

Sąžinė ir sveikata neleidžia dirbti. Reikia jaunimui užleisti vietą. Nenorėjau būti sukriošusiu, pasigailėjimo vertu dėstytoju, nors universitetai laiko tokius senolius. Kai pasidarė sunku studentus objektyviai vertinti, supratau, kad atėjo senatvė. Jei senas žmogus dirba - negali jaunas ateiti. Tai negerai. Dabar mano vietoje dirba įpėdinė Sidabraitė. Ji tyrinėja K. Donelaičio amžininką Milkų, stažavosi Vokietijoje, bet ji nebuvo mano mokinė, iš Vilniaus atvažiavo. Blogai, kad nesusikūriau savo mokyklos.

Ievos Simonaitytės literatūrinė premija - pirmasis reikšmingas jūsų darbo įvertinimas?

Anksčiau esu gavęs visokių diplomų, pagyrimo raštų darbe, bet net pavadinimų jų neprisimenu.

I. Simonaitytės asmenybė, kūryba jums artima?

Esu skaitęs pranešimą apie I. Simonaitytę Lenkijoje, vokiečių organizuotoje konferencijoje. Savo bibliotekoje turiu pirmųjų I. Simonaitytės raštų šešis tomus. Ne viską, bet didžiąją jų dalį esu perskaitęs. Įsiminė tokia scena. Stovi Vilius Karalius ir Tautrimas prie sienos tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, žiūri į carinės Rusijos okupuotos Lietuvos pusę, mato - eina moteris mediniu kibiru nešina melžti karvės. Sako vyrai: "O pas mus tik vienas toks kibiras liko. Kiaulės iš jo ėda". Man patinka, kad Simonaitytė nedaro politikos iš to, kad lietuviai - ubagai, o lietuvininkai - gerai gyvena, turi geležinius kibirus.

Simonaitytė, Vydūnas matė tą kontrastą, bet nedžiūgavo, kad jie gyvena turtingame krašte, nesišaipė, kad ties Didžiosios Lietuvos siena prasideda Azija. Dauguma lietuvininkų taip manė. Man artimas I. Simonaitytės požiūris, patinka jos principingumas.

Kas šiuo metu guli ant jūsų darbo stalo?

Rašinėju straipsnelius Mažosios Lietuvos enciklopedijai. Ką tik parašiau, kas yra pakamorė. K. Donelaičio raštuose yra tokie veikėjai pakamorė, vachmistras, šaltyšius. Tai valdžios rangai. Man teko nustatyti, jog pakamorė - jaunesnysis policininkas. Vachmistras už jį vyresnis, šulcas - žemesnis.

Dar parašiau, kas yra nameisis. Tai senųjų žiemgalių vadas. Kad tai išsiaiškinčiau, teko skaityti senąja vokiečių kalba parašytą eiliuotą Livonijos kroniką. Tai nėra taip jau lengva.

Tyrinėjau, kurioje tiksliai vietoje yra Patrimpo kalnas. O dabar rašau straipsnį apie Prūsiją.

Tai kur yra Patrimpo kalnas?

Patrimpas buvo prūsų dievas, jo vardu pavadintas kalnas yra prie Darkiemio, Lenkijos sienos, rusiškai - Ozior.

Tokie darbai reikalauja smulkmeniškumo. Ar jums negaila laiko?

Pensininkui nėra kitokio užsiėmimo. Ir visai nesvarbu, kad maždaug už keturiasdešimt šešis straipsnelius per dvejus metus uždirbau gal tris šimtus litų. Ne dėl pinigų dirbam.

Be to, rašau ir didesnius straipsnius, recenzijas, pranešimus konferencijoms. Šiemet lietuvininkų konferencijoje skaičiau pranešimą apie rytprūsių prezidentą Teodorą Šioną, vadovavusį XIX a. pr. Jo vadovavimo metu pasirodė K. Donelaičio metai, L. Rėzos dainynas, pirmieji vokiečių laikraščiai, bibliotekos.

Pasidomėti šia asmenybe įkvėpė pažintis su jo provaikaičiu, atvykusiu į Klaipėdą iš Vokietijos pažiūrėti, kurioje vietoje stovėjo paminklas Borusijai (dabar ten stovi paminklas žvejui. - Aut. past.). Ant to paminklo tarp aštuonių žymiausių Prūsijos veikėjų buvo iškaltas T. Šiono biustas.

Šiemet bus Simono Dacho jubiliejus, 400-osios gimimo metinės. Reikia tinkamai pasiruošti konferencijai. Nėra kada ilsėtis.

Kaip ilsitės?

Važiuoju į tėviškę. Džiuginėnų kaime prie Telšių daugiausiai laiko praleidžiame vasarą, bet nuvažiuojame ir žiemą. Ten yra medinis namas, daug eglių, obelų sodas, aplinkui sodybą auga dar tėvo sodinti ąžuolai. Jų paunksmėje pailsiu, atgaunu jėgas.

Jurga PETRONYTĖ