Kas organizuos menininkų išėjimą į Klaipėdos gatves?

Pasirodo, jog šeštadienį 11 valandą ryto menininkus iš lovos išversti galima ne tik vyno pasiūlius, bet ir paklausus "Kaip menininkui išgyventi Lietuvoje?" Gražu, kad taip pavadinta konferencija, praeitą savaitgalį vykusi uostamiesčio kazino salėje,
sudomino ne tik menininkus, bet ir Savivaldybės darbuotojus, net politikus.

Tiesa, patys politikai ją ir organizavo. Todėl renginyje net partijos lyderis, Seimo narys iš sostinės dalyvavo. Menininkai, dėkodami už iniciatyvą, replikavo, jog organizuojamos konferencijos politikų dėmesio, deja, nesulaukia. Salė buvo beveik pilna žmonių ir konferencija truko daugiau kaip porą valandų be jokių kavos pertraukėlių.

Konferencijos organizatorei Dianai Darbutienei pakvietus susirinkusiuosius vengti emocijų ir kaltinimų, o konstruktyviai išdėstyti problemas ir pasiūlyti galimus jų sprendimo variantus, pirmoji apie teatrų išlikimą uostamiestyje prabilo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Kultūros provincija

Savo pranešimą ji viešai dedikavo svečiui iš Vilniaus (Vietiniai šio teatro problemas bei ambicijas ir taip puikiai žino. - Aut. past.) ir įsipareigojo nevartoti žodžio "krizė". A. Žigaitytės-Nekrošienės pranešimas buvo apie kritinę dabartinio Muzikinio teatro pastato būklę ir apie naujo Operos teatro būtinybę, apie perspektyvas, atsiversiančias uostamiesčio muzikams, jeigu toks išsvajotasis teatras būtų pastatytas.

Prelegentė priminė garbingą uostamiesčio kultūros faktą, jog šio miesto teatre savo karjerą pradėjo kompozitorius Richardas Vagneris, ir iškalbingais skaičiais, apibūdinančiais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro finansavimą bei veiklą, iliustravo, kokia iš tiesų kultūrinė provincija yra Vakarų Lietuvos sostine vadinama Klaipėda.

Argumentuodama, jog naują teatrą pastatyti - įmanoma, A. Žigaitytė-Nekrošienė pateikė naujo M. K. Čiurlionio menų gimnazijos teatro pavyzdį. Šiam moderniam statiniui, turinčiam tiek pat vietų kaip dabartinis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, ir nepalyginamai geresnes sąlygas, reikėjo 16 milijonų litų.

Nori rezervato

Meno kūrėjų sąjungos pirmininkas, dailininkas bei parodų kuratorius Darius Vaičekauskas kalbėjo apie meną viešosiose erdvėse ir išdėstė kūrėjų seniai aptarinėjamą, tačiau neįgyvendinamą idėją, jog uostamiesčio centre galėtų atsirasti laisva kūrybinė zona.

"Tradiciniu požiūriu menas viešosiose erdvėse suvokiamas kaip monumentas. Stebint pastaruoju metu Klaipėdoje atsirandančius paminklus pastebima infantilumo tendencija. Senamiestis išpuoštas skulptūromis katinams, šunims, peliukams, tačiau čia nėra erdvės šiuolaikiniam menui, kuris siejamas su jaunimo pasipriešinimu", - pastebėjo D. Vaičekauskas.

Šią tezę pranešėjas iliustravo paminklo Frenkui Zapai Vilniuje ir paminklo "Čiuožėjas" Alytuje pavyzdžiais. Pirmasis paminklas, pasak D. Vaičekausko, pasaulyje geriau žinomas negu gedimino bokštas ar "Vilniaus - Europos kultūros sostinės" projektas, o "Čiuožėjas", vaizdavęs Baltarusijos prezidentą su ledo čiuožėjo apranga, Alytui pelnė novatoriško miesto statusą.

"Jeigu Klaipėdos priemiestyje yra Laisvoji ekonominė zona, kodėl senamiestyje, pavyzdžiui, prie Jono kalnelio arba Klaipėdos piliavietės teritorijoje, negalėtų atsirasti Laisvoji kūrybinė zona, kurioje menininkai galėtų kurti ir eksponuoti novatoriškus darbus be jokių, arba supaprastintais leidimais ir be mokesčių. Tokios erdvės egzistavimas skatintų laisvą saviraišką, sukurtų lengvesnį meninių idėjų realizavimo modelį", - svarstė D. Vaičekauskas.

Po šio pranešimo savo poziciją išdėstė Klaipėdos savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė. "Menininkai turi idėjų, bet laukia, kol jas valdžia išspręs. Kai valdžia pradeda spręsti, pavyzdžiui, vystyti kultūros fabriko buvusiame tabako fabrike steigimo modelį - tada menininkai kritikuoja, jog blogai. Kai Savivaldybė skelbia viešus konkursus meno kūriniams viešoje erdvėje statyti - juose pasiūlymus pateikia tik tradicinio meno atstovai. Šiuolaikinio meno kūrėjai galėtų patys daugiau iniciatyvos parodyti", - replikavo G. Giedraitytė.

Dailė nyksta be pėdsakų

Skaudžias ir niekaip nesprendžiamas Klaipėdos dailės kolekcijos kaupimo ir išsaugojimo problemas įvardino Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijos vedėja, menotyrininkė Kristina Jokubavičienė. Ji priminė, jog dar 2004 m. P. Domšaičio galerijoje buvo surengta retrospektyvinė uostamiesčio dailės paroda "Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai".

"Darbai šiai ekspozicijai buvo surinkti iš menininkų dirbtuvių ir privačių kolekcijų. Šios parodos tikslas buvo atkreipti dėmesį į uostamiesčio dailę, kuri puikiai reprezentuoja mūsų miestą, tačiau nėra kaupiama, o iškeliauja iš miesto ir iš šalies. Atidarant parodą buvo iškelta Klaipėdos galerijos steigimo idėja, tačiau per penkerius metus daugiau apie tai neprabilta. Paroda pasibaigs, o problema taip ir liks neišspręsta", - apgailestavo menotyrininkė.

K. Jokubavičienė taip pat akcentavo mirusių uostamiesčio dailininkų kūrybinio palikimo išsaugojimo problemą. Šiuo metu anapilin iškeliavusių klaipėdiečių kūrėjų L. Garlos, A. Gabrielaičio, A. Jusionio, A. Kliševičiaus kūrybinis palikimas - tik jų artimųjų valioje. "Deja, ne visada artimieji žino, ką su tuo palikimu daryti, ne visada įvertina jo reikšmę. Miestas turėtų atkreipti dėmesį į savo kultūrinio lobyno išsaugojimą bent skaitmenine forma", - įsitikinusi K. Jokubavičienė.

P. Domšaičio galerijos vedėja taip pat išreiškė susirūpinimą, jog Klaipėdos sukuriamos meno vertybės ir jų judėjimas nėra fiksuojamos. Tokiu būdu nepaliekama jokių duomenų apie šiuolaikinę uostamiesčio dailę meno tyrinėtojams ir istorikams.

K. Jokubavičienei pritarė Klaipėdos vicemerė Judita Simonavičiūtė, pastebėdama, jog reikėtų atkreipti dėmesį ir į senosios prieškarinės Klaipėdos dailės tyrinėjimus.

Miestas be gyvybės

Edukologijos magistrės, rankdarbių iš šilko bei veltinio kūrėjos iš Telšių Onos Darbutaitės pranešimas buvo ilgas abstraktaus pobūdžio pasvarstymas apie meno reikšmę ir prasmę žmogaus gyvenime. Jo esmė - jog šiuo metu valstybės politikai tautodailininkus prilygino verslininkams, visiškai nevertindami jų saugomos tautinės dvasinės kultūros. Akcentuodama kūrybiškumo skatinimo svarbą, pranešėja teigė, jog Lietuvoje Skandinavijos pavyzdžiu laikas kurti liaudies mokyklas, kuriose visi norintys, galėtų mokytis tradicinių amatų ir meno technikų.

Žavėdamasi Talino, Kauno pavyzdžiais, pranešėja leido sau šliūkštelti dozę kritikos uostamiesčio kūrybinei bendruomenei bei valdininkams: "Klaipėdos aš neatrandu kaip miesto. Matau čia tik gražius pastatus be žmonių, be gyvybės."

"Neturime miesto įvaizdžio. Graži Danės krantinė, Frydricho pasažas, Mažvydo alėja, tačiau to neužtenka. Kodėl šių erdvių negalėtų užpildyti meno kūrėjai? Man patiko meno rezervato idėja. Argi menas kada ką nors sugadino?", - tęsė O. Darbutaitės mintį Žemaičių dailininkų sąjungos pirmininkas dailininkas Virgilijus Bizauskas.

Po šių žodžių G. Giedraitytė pastebėjo, jog menininkai klaidingai įsivaizduoja save atskirai nuo miesto. "Ar jūs nesate to paties miesto gyventojai? Kas neleidžia jums kurti viešose miesto erdvėse? Eikite ir tapykite. Už tai nereikia jokių mokesčių mokėti. Mokestis imamas tik tada, jei savo kūriniais prekiaujate", - aiškino Kultūros skyriaus vedėja.

Pasisakė ir vicemerė J. Simonavičiūtė. Ji prisiminė, kad prieš 7 metus, kai buvo kuriami Klaipėdos kultūros metmenys, taip pat kilo aršios diskusijos. "Taip yra todėl, kad Klaipėdoje nėra susiformavusių kultūrinio gyvenimo tradicijų, kaip, pavyzdžiui, Kaune, nueiti vieną kartą per mėnesį į teatrą, į kavinę. "Mes dar tik ieškome, kas mes esame. Gaila, kad mąstome tiek, kiek galime pasiekti, nesiekiame daugiau. Manau, kad menininkų iškeltas idėjas galima realizuoti, reikia tik vieno operatoriaus, kuris užsiimtų organizaciniu darbu. Manau, kad net Anikės aikštė gali būti aktyvesnė", - pritarimą kūrėjų mintims išreiškė vicemerė.

Jurga PETRONYTĖ