Kas dedasi vaikiškų knygų lentynoje

Naujausia statistika skelbia, kad Lietuvoje knygų visiškai neskaito 24 % vaikų. Tuo ypač sunku patikėti, kai atsiduri priešais lentynas knygyne. Atrodo, jog vaikams knygų reikia vis daugiau ir kuo įvairesnių. Bet skaitomumas mažėja. Galbūt šis užsiėmimas jau atgyveno, šiuolaikiniam vaikui yra per statiškas, neįdomus? Sakoma, kad norint būti įdomiam reikia nuolat keistis. Ar vykdo šią nuostatą vaikų knygų kūrėjai ir leidėjai?

Paklausti apie knygų tematikos pokyčius, dauguma tėvų džiaugiasi išaugusiu paveikslėlių knygų pasirinkimu. Jų pačių vaikystėje šių knygų labai trūko. Dabar mažieji jau gali džiaugtis jiems pritaikytais tekstais ir spalvingomis iliustracijomis.

Šį mėnesį švenčiančios savo 300-osios knygos gimimą leidyklos „Nieko rimto“ ilgametė darbuotoja, dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė pritaria tėvams. Kokybiškai parengtų ir išleistų paveikslėlių knygelių leidyklos asortimente padaugėjo. Leidžiami užsienio ir Lietuvos autorių kūriniai, jų tematikos – labai įvairios. Kai kurios paveikslėlių knygos peržengia amžiaus (gal net žanro) ribas ir tampa paklausios ir tarp suaugusiųjų.

Dailininkė sako, jog išaugo poreikis kokybiškoms užduočių knygelėms, kurios būtų ne tik smagi pramoga, paspalvinimas, bet ir šio to išmokytų. O juk jos dar turi įtikti mažajam jų naudotojui!

Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro vedėja ir tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus valdybos narė Roma Kišūnaitė taip pat pasidalino įžvalgomis, kas pastaruoju metu pakito vaikams skirtų knygų repertuare. Pasak jos, itin pagausėjo žaislinių knygų, supažindinančių mažylius su juos supančia aplinka. Tačiau jų kokybė esą labai įvairi. Esama tokių, kuriose informacija chaotiška, nenuosekli, bet nemažai ir gerų pavyzdžių, struktūruoto mokymosi, kur visi skyriai susiję, neretai kiekviename iš jų pasirodo vienas veikėjas, keliaujantis po knygą ir padedantis įsisavinti informaciją.

Vaikų knygų gausoje literatūrologai pastaruoju metu vis labiau pasigenda gerų ir gražių eilėraščių knygų. Į lentynas atkeliauja jau kelioms kartoms žinomų autorių poezija. Pakartotinai, su naujais viršeliais pasirodo Almos Karosaitės, Martyno Vainilaičio, Violetos Palčinskaitės eilėraščių rinkiniai. Tik šie perleidimai gelbsti niūrią poezijos situaciją.

Lina Eitmantytė-Valužienė sako, kad poezija, kaip ir pasakos, nėra labai paklausūs leidiniai ir sunku pasakyti, kas daro tam įtaką. Galbūt šios sritys laikomos pasenusiomis, nebeįdomiomis, o galbūt skaitantieji neranda jų lūkesčius tenkinančių knygų.

Paklausta, kokios temos įdomiausios skaitytojams pastaruoju metu, Lina neskuba vardinti. „Labai sunku pataikyti, kuri knyga kuriuo metu bus „ant bangos“, – sako ji. Šiek tiek prognozuoti įmanoma, tačiau vaikai – nenuspėjama auditorija. Ir labai reikli. Vaiko neįtikinsi, kad knyga gera, jei ji jam nepatiks.

300-oji leidyklos „Nieko rimto“ knyga – Paulio Maaro „Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras“ taip pat atiduodama į negailestingų kritikų – vaikų rankas. Leidyklos atstovai teigia, jog tai puikus skaitinys vasarai. Pakankamai puslapių, kad užtektų ilgam, o turinys lengvas ir šmaikštus, leidžiantis mėgautis skaitymu. Nepaisant knygos lengvumo ir daugybės juokingų situacijų, joje netiesiogiai kalbama apie šeimos, draugystės, meilės gyvūnams vertę, mokoma gerbti artimą. Tačiau leidėjai sutinka, kad tiek jie, tiek literatūrologai gali manyti ką nori – paskutinį žodį tars mažasis skaitytojas. Tik vaikas pasakys ar šuns, netikėtai virtusio žmogumi, tema jiems pasirodė įdomi ir įtraukianti.

Roma Kišūnaitė, paklausta apie vaikų literatūros temas, atsakyti neskuba. Rašoma tikrai įvairiomis temomis, ypač pradinukams ir kiek vyresniems, tačiau žanro atžvilgiu Vaikų literatūros centro vedėja pastebi vieną pokytį. Padaugėjo leidinių – pusiau komiksų. Šie dažniausiai skiriami ne visai pradinukams, tačiau leidžiami dideliu šriftu, pilni papaišymų, pabraukymų, kitų dekoratyvių elementų. Visa tai menkina knygos vertę, tačiau Roma neskuba šių leidinių teisti, teigdama, jog tokios knygos pritraukia nelinkusius skaityti vaikus.

Šiaip ar taip, dėl 7–12 metų vaikams skirtų knygų nesijaudinama. Šių leidinių žanrų ir temų pasirinkimas yra įvairus ir tenkina tiek literatūros specialistus, tiek skaitytojus

Liūdnesnė situacija paauglių lentynose. Šiems naujų knygų pastaraisiais metais išleista tikrai nemažai, tačiau tematika susiaurėjo iki minimumo. Hario Poterio pradėtą magijos bangą pamažu pakeitė tamsos pasaulis ir nemirtingieji, o pastaraisiais metais vampyrus išstumia fantastinė katastrofų literatūra. Neretai šios knygos vaizdingai parašytos, įtempto siužeto ir nepaprastai įtraukia. Paaugliai jas mėgsta. Džiugu, kad skaito. Tačiau kai vieno tipo knygos užpildo kone visą paauglių knygų lentyną, tampa neramu, kad šioje gausoje pasimeta prasmingesni kūriniai. O gal jų net neatsiranda, pabijojus populiariosios fantastikos konkurencijos. Gaila, kad nepanorę skaityti fantastikos vaikai tiesiai nuo vaikų literatūros turi žengti didelį žingsnį link suaugusiesiems skirtų kūrinių, kurių galbūt dar negeba tinkamai įvertinti. Bet vėlgi galima ginčytis, kas geriau – skaityti mažiau vertingus kūrinius ar neskaityti visai.

Knygų vaikams ir paaugliams rinka keičiasi sparčiai. Vos leidėjai prisitaiko prie skaitytojų poreikių, šie pakeičia nuomonę. Kai kurie pokyčiai džiugina, knygų įvairovė auga. Kiti verčia susimąstyti, ar neišnyks tradicinės pasakos, poezija, realistinė paauglių proza. Aišku viena – vaikų literatūra dar vis gyvybinga ir... labai įnoringa.