Karklės paveldas užminė mįslių ateities tyrinėtojams

Rugsėjo 13-15 dienomis visoje Lietuvoje vykusių Europos paveldo dienų renginių "Epochų ženklai" tema buvo skirta išlikusiam įvairių epochų kultūros paveldui. Šįkart dėmesys buvo sutelktas į 1863 m. sukilimą, Žemaitijos krikšto jubiliejų, kitus svarbius istorinius įvykius bei reiškinius, palikusius pėdsakus kultūros paveldo objektuose.

Tradiciniai paveldo renginiai Lietuvoje vyksta jau 18 metų, jų metu išsamiai aptarti žmogaus veiklos palikti ženklai - nuo medinės architektūros, kulto pastatų, žydų kultūros paveldo, etnografinio palikimo iki fortifikacijos - karo inžinerinių statinių.

Kraštovaizdis - istorijos knyga

Šiaurinė Rytprūsių dalis šiauriau Klaipėdos kol kas mažai tyrinėta, negausūs čia vykusių tyrimų aprašymai, todėl ilgą laiką nebuvo galima apsispręsti, kokie kraštovaizdžio elementai mena vienus ar kitus laikus. Detaliau žinomi tik XIX ir XX amžių palikimai, įtakoję šio krašto kraštovaizdžio raidą. Vietovardžiai, vandenvardžiai ir kalnavardžiai mena praėjusių laikų žmones ir jų veiklos, buities paliktus ženklus.

KNYGA. "Krašovaizdis yra daug informacijos sukaupusi knyga", - sakė lektorius Arvydas Urbis.

Tema "Per amžius palikti ženklai šiaurinėje Rytprūsių (Mažosios Lietuvos) pajūrio zonoje" pasisakė VšĮ Klaipėdos krašto kultūros paveldo išsaugojimo fondo vadovas, KU Sveikatos mokslo fakulteto Rekreacijos ir turizmo katedros lektorius, Karklės bendruomenės pirmininkas Arvydas Urbis.

"Kraštovaizdis - tai per amžius gamtos ir žmogaus suformuota erdvė, kurį skaitai kaip knygą. Atlikus detalesnes istorinių įvykių aprašymo analizes, derinant su senųjų žemėlapių tyrinėjimais, kartografinio tyrimo metodu buvo aptikti ir identifikuoti mažai žinomi ar net užmiršti šio krašto istorijai svarbūs išlikę kraštovaizdžio ženklai. Vienas įdomesnių elementų - tai senojo pašto kelio iš Klaipėdos į Rygą trasos fragmentas Klaipėda-Nemirseta. Vis dar svarbi siena tarp Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pažymėta po Melno taikos sutarties, krašto gyvenvietės mena įvairius istorinius laikotarpius. Įdomu buvo surasti ir senųjų bei pavienių kapinių vietas bei jų atsiradimo aplinkybes. Įdomios ir pirmosios poilsio infrastruktūros pajūryje", - sakė pranešėjas.

Anot jo, vietovėje gausu II pasaulinio karo ir pokario įrėžtų ženklų, Vien krašto vietovardžiai suteikia peno apmąstymams. O gamtiniai kraštovaizdžio elementai - kalvos, griovos, atodangos, vandens telkiniai (jūra, upės ir upelės, ežerai ir tvenkiniai, miškai, želdiniai, krantodaros dariniai (kopos, skardžiai, paplūdimiai, rieduliai atskleidžia savo istoriją.

LIUDIJIMAS. Viename seniausių kartografinių žemėlapių sužymėtos vietovės su senaisiais sodybomis, keliais ir sava infrastruktūra.

Rytprūsiuose apstu kultūrinės veiklos reliktų - sodybų, gyvenviečių, vandens ir sausumos kelių, yra geležinkelių, gynybos statinių, pilių ir pylimų, pasienio objektų. Neįkainojama kulto statinių, bažnyčių, koplyčių, kapinių, paminklų, statytų įvairiomis progomis, išliekamoji vertė. Gyvenvietėse rasta žemės ūkio ir technikos statinių - malūnų, tvartų, tiltų liekanų.

"Ankstyvųjų laikų žmogaus veiklas mena įvairios archeologinės vietovės bei randami archeologiniai ženklai, iš jų ryškiausi - piliakalniai. Vėlesniais laikais kraštovaizdį formavo žemės dirbimo tradicijos, sodybos, palikti stambių girių maži miškelių lopinėliai, žemių valdų riboženkliai, besiformuojančios gyvenvietės. Paminėtini krašto infrastruktūros elementai: keliai, geležinkeliai, upių ir jūros keliai su ženklinimo ir navigacijos sistema. Prie kelių statytos karčemos ilgą laiką buvo savotiškos krašto administracijos atstovybės. Taip kūrėsi infrastruktūra, žmonės galėjo priimti svečius savo sodybose, tačiau turėjo ir prievolių: prižiūrėti kelią, taisyti karietas, kaustyti lankytojų arklius.

Mitai ir tikrovė

"Kartais žmonės gražiai fantazuoja apie Karklės atsiradimo istoriją, ir šios fantazijos turi teisę gyvuoti, bet ji buvo kitokia, kaip rodyta filmuke "Pajūrio gyvenviečių kūrimasis", neva kalavijuočių ordino riteris, nešęs žinią į Rygą, pernakvojo ir buvo svetingai priimtas bei paliko sodybos šeimininkams auksinių, už kuriuos jie vėliau įkūrė užeigą, tvartus keliautojų arkliams. Man pačiam teko sukurti keletą mitų, tarkime, kad pro Olandų Kepurę ėjo senasis pašto kelias, tam, kad gautume pinigų jai prižiūrėti. Iš tikrųjų įdomiausia buvo pradėti analizuoti, kas yra tiesa, kur jos tikrosios šaknys", - atviravo A. Urbis.

Kai kurie kraštovaizdžio elementai, kurie turėtų liudyti krašto raidą, šiandien yra jau užnešti dulkėmis ar netgi išsitrynę. Šiandien matydami šiaurinės Karklės laukus ir pajūrį, rezervato teritoriją, nebematome kraštovaizdžio, čia buvusio 400 metų. Kažkada čia buvo ir smėlio dykros, o ten, kur gyveno žmonės - kulminis kaimas, tai yra, kaimas, gavęs teisę į žemę ir mokėjęs mokesčius, su administracijų centrais, jis gynėsi nuo smėlio nuo Melnragės iki Šaipių.

"Mes turime Pajūrio regioninio parko centre mamuto kaulų liekanų, ir galėtume eksploatuoti temą, jog čia gyveno jūriniai mamutai iš vandens iškištais straubliais, ir maitinosi jūros žolytėmis. Gamtiniai dariniai mena geologinę raidą - kalvos, griovos, atodangos, upės ir senvagės, pelkės. Turiu duomenų, kad Kalotės ežeras buvo bent pusmetrį nuleistas XIX amžiaus pabaigoje, kad būtų daugiau pievų. Todėl iki šių dienų vis dar nesurandame Kalotės piliavietės. Miškus, želdinius galima iškirsti, bet įdomu, kad kai kurie miškeliai, šiandien atrodantys menki ir nereikšmingi, mena, kad toje vietoje miškelis buvo nuo XV amžiaus. Dažnai žemės ribos ženklinamos medžiu, kuriame įrėžtas kryžius", - sakė A. Urbis.

KEPURĖ. "Priplaukę Karklę, laivininkai nematydavo Klaipėdos, bet matydavo Olandų kepurę, ant kurios kadaise galėjo būti pagoniška šventykla", - sakė kraštotyrininkas Kęstutis Demereckas.  Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Anot pranešėjo, kai kurių ženklų nebeturime, kaip antai navigacijos. Jų pamatų randama nuo XIX - XX a. pradžios. Turime daugybę kultūrinių, žmogaus sukurtų ženklų - išnykusios 1796 metų sodybos pėdsakų. Matosi, kaip plėtėsi arba nyko gyvenvietė. Pašto kelio trasa ilgą laiką jam buvo incognito, o priėjus prie senųjų žemėlapių, suprato, kad dabartinis Palangos plentas yra tas senasis pašto kelias, turintis tikslią datą - 1850-1853 metus, kai prasidėjo krašto modernizacija.

"Gausu gynybinių įtvirtinimų, apkasų, tiltų, ir vienas jų, Kalotės pilis, minima įvairiuose istoriniuose šaltiniuose, vis dar yra paslaptis. Kai kurie istorikai mano, kad pilis buvo senųjų kapinių vietoje, kur yra pylimai. Aš turiu įtarimų, kad Kalotės pilis nuslydo į ežero dugną, nes atrandu stačią vietą su geologinio nušliaužimo žymėmis. Šiaurinėje vietovės dalyje yra iškyšulys, įlindęs į ežerą. Prie sovietmečiu buvusios pasieniečių užkardos yra ir pranašauto atominio karo įtvirtinimai su slėptuvėmis.

Senosios kapavietės buvo atrastos vokiečių archeologų. Viena seniausių šiame krašte pastatytų bažnyčių šiandien yra nugriauta, ir labai džiaugiuosi, kad ją ketinama atstatyti", - sakė pokalbininkas.

Archeologams dar reikės nuodugniai ištirti Karklę, kulminį kaimą, minimą nuo XV amžiaus, nors A. Urbis įtaria jį esant senesnį, nuo XIII amžiaus, įsikūrusį vikingų ir kuršių santykių erdvėje, todėl dažnai nukentėdavusį.Kulminių kaimų pavadinimai dažniausiai kildavo iš sodybų šeimininkų pavardžių, bet kažkodėl Kunkių kaimas vėliau buvo pervadintas Dargužiais, kiti - dar kitaip. Neaišku, kaip Kiukelbrode gyvenvietė pervadinta Kukuliškėmis.

Kartografija (1796, 1832-1834, 1860, 1890 metų žemėlapiai) saugo daug informacijos apie kuršių Cekliaus žemę, kurią, pasak pranešėjo, nuo XVI a. "okupavo" žemaičiai. Didesnė žemaičiais save vadinusių gyventojų dalis yra tie senieji kuršiai, tai liudija čia vyravusi kalba. 1945 metais sovietai parengė išsamų žemėlapį su Karklės vietovėse stovėjusiomis sodybomis, Ordino atėjimo į šį kraštą ir jo įsigalėjimo ženklais, kuomet buvo daug kas pertvarkyta, Prūsijos Karalystės įsigalėjimo ženklų. Iš tikrųjų čia yra IX a. prūsų žemių Mėguvos ir Pilsoto sandūra.

Kepurė: kodėl Olandų?

Nuo seno jūrininkai, atplaukę į Karklę, nematė Klaipėdos, bet matė Olando Kepurę. Kraštotyrininkas bei leidėjas Kęstutis Demereckas kalbėjo tema "Karklė ir Olandų Kepurė laiko ženkluose".

Pranešėjas nurodė, jog Olandų Kepurės gojelis kartografijoje žymimas nuo 1648 metų, o kaip jūrinis ženklas žemėlapyje pažymėtas 1758 metais.

"Dar 1725 m. sudaryto žemėlapio duomenimis, Karklės vardas kilo nuo dviejų upelių, Mažosios ir Didžiosios Karklės. Neaišku, kam reikėjo pakeisti Didžiosios Svijanės ežero pavadinimą į Kalotės ežerą. Na, o Olando Kepurės kalva, kepurės silueto gojelis, susiformavęs XVIII amžiaus pradžioje, pavadinimą gavo, matyt, tuomet, kai mezgėsi intensyviausi prekybiniai ryšiai su Olandija 1664-1710 metais. Pirmasis Olando Kepurės piešinys locijoje pateiktas 1818 metais, o kalvos forma buvo saugoma beveik 200 metų", - sakė lektorius.

PAVELDAS. Apie nematerialųjį krašto paveldą pasakojo Pajūrio regioninio parko vadovas Darius Nicius. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Tyrinėtojas atsekė, jog senasis kuršiškas iškyšulio ir skardžio tarp Karklės ir Senosios Melnragės pavadinimas buvo kilęs iš kuršių-latvių žodžių "melns"(juodas) ir "ragas". Pirmasis užrašytas pavadinimas 1725 m. žemėlapyje - Mellnraggen. Labai tikėtina, kad Olando Kepurė arba Melnragės senasis miškas galėjo būti pagoniškos baltų šventyklos vieta.

Kranto ženklo reikšmė

Kraštotyrininkas Kęstutis Demereckas pažymėjo, jog visa pakrantė, nuo Klaipėdos nusidriekusi Palangos link, XIX amžiaus pradžioje buvo vien pustomo smėlio ir paskirų krūmokšnių dykynė. 1807-1808 metais, Prūsijos karališkajai šeimai, karalienei Luizei ir Vilhelmui Friedrichui reziduojant Klaipėdoje, buvo labai mėgstama keliauti po apylinkes.

Tyrinėtojas atrado, kaip vieną oazę šioje dykumoje savo dienoraštyje aprašė princesė Marie Anna Amalie: "Gražiausia vieta šiame plote yra mažas labai senas ąžuolynas ant aukšto jūros kranto, nuo kurio atsiveria neišmatuojami vandenų toliai. Tada aš prisimenu okeaną."

"Nėra jokių abejonių, kad princesė aprašė Olando Kepurės miškelį. Klaipėdos istorikas Johanas Zembrickis po 100 metų rašė: "Aš bandžiau surasti šią vietą, tačiau tai pasirodė ne taip lengva padaryti, kadangi per karo audras vėliau šie ąžuolai žuvo, ir 1820 m. jų jau nebebuvo. Visgi spėju, kad senasis ąžuolynas, kuris taip patiko princesei, yra buvęs šalia Fiorsterei (šiandien - Giruliai - lektoriaus pastaba), kur dabar auga penkiasdešimties-aštuoniasdešimties metų ąžuolų jaunuolynas", - sakė K. Demereckas.

Paskaitininkas pažymėjo, jog Karlas Veitas, Klaipėdos uosto statybos inspektorius, 1821 m. sausio mėnesį parašytame darbe "Klaipėdos uosto ir jame pastatytų įrenginių aprašymas su situaciniu planu" paskutinėje dalyje aprašo ir Olando Kepurę. Inspektorius teigia: "Minėtas pušynėlis (Kiehnen Wadchen) Olando Kepurė - 17 magdeburginių margų ploto, yra beveik prie pat jūros ant vienos apvalios kalvos viršūnės. (K. Demereckas patikslino, jog Makdeburgo margas lygus 25, 53225 aro, miškelio plotas - 4,34 ha ploto). Dėl savo aukštos padėties jis labai toli jūroje matomas ir yra pirmasis objektas Klaipėdos pakrantėje, kuris atkreipia laivininko dėmesį, todėl tarnauja jūrininkams kaip kranto ženklas (Land-MarQue) ir yra labai saugomas."

"Inspektorius pažymėjo, kad dėl to kaip vienas uostui priklausantis ir iš pastarojo fondo išlaikomas minėtas objektas buvo patikėtas Pirklių gildijos valdymui. Pirkliai pušynėlio priežiūrai buvo paskyrę miško sargą. Būgštaujant, kad senos, iš dalies ligotos šio pušynėlio pušys jau neilgai išsilaikys, buvo pažadėtas jo padidinimas 72 margais (18,38 ha) iš šalia esančių smėlio plotų, kuris kartu su Olando Kepurės miškeliu turi būti aptvartas jau kitą, 1822 metų pavasarį", - sakė K. Demereckas.

Kai kas neapčiuopiamo

Apie materialųjį ir nematerialųjį kultūros paveldą Pajūrio regioniniame parke kalbėjo Pajūrio regioninio parko direktorius Darius Nicius.

"Kultūros paveldo objektai įstatymiškai ir praktikoje skirstomi į materialius ir nematerialius. Iš įdomiausių materialiųjų objektų yra Kukuliškių (Karklės) baterija "Memel-Nord", Antrojo pasaulinio karo pėdsakai, o savanoriai, kurie domisi to karo istorija, renka reliktus, ir ekspozicija jau yra turtinga.

Yra laivų gelbėjimo stoties Nemirsetoje ir Karklės kaime likučiai. Jose savanoriškai budėdavo žvejai arba gyventojai, kurie nelaimės atveju padėdavo kolegoms, arkliais temdami valtį pajūriu, kurią nuleisdavo į jūrą", - sakė D. Nicius.

Kraštas buvo apgyventas evangelikų liuteronų tikėjimo žmonių, yra likusios Karklės bažnyčios nuotraukos. Paveldo dalis yra kapinės, kuriose esantys antkapiai skiriasi nuo kitų kapinių, kuriose yra mediniai, o vėliau kaltiniai kryžiai. Sovietų poligono kariai turėjo bjaurią tradiciją savo karinės tarnybos pabaigą pažymėti šaudydami į medžiuose įkeltus kryžius.

Vienas iš prūsiško krašto ženklų buvo mokyklos, pastatytos gyvenvietėse taip, kad vaikams reikėjo eiti iki jų ne toliau kaip 3 kilometrus. Likusios Karklės ir Kalotės mokyklos buvo perstatytos.

"Nematerialus paveldas - gyvenimo būdas, susijęs su jūra. Nuotraukose matome gintaro gaudytojus, mūsų centre yra 80-ies metų senumo gaudyklė.Gintaro gaudymas nuo senovės buvo amatas, reguliuojamas valstybės, kai jo gaudytojai privalėjo turėti specialius ženklus su numeriu, savotišką verslo liudijimą. Bet kas gintaro gaudyti negalėjo, nes jis buvo valstybės turtas, pažeidėjams taikytos represijos, paplūdimiuose net buvo pastatytos kartuvės kaip įspėjimas. Kitas pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba, žvejai turėjo net savo valčių nuleidimo į jūrą vieta. Vykdavo žvejų regatos", - sakė D. Nicius.