Kaip pianistas ir dirigentas tapo karilionininkais
Klaipėdos karilionininkai - pianistas, Klaipėdos universiteto (KU) dėstytojas prof. Stanislovas Žilevičius ir dirigentas, KU docentas Kęstutis Kačinskas - pasakojo, kad groti šiuo unikaliu instrumentu jie buvo pastūmėti a. a. profesoriaus Vytauto Jakelaičio. Žinia, visai netrukus į Klaipėdą atgabenti 48 naujutėliai kariliono varpai, kuriais tuo metu Lietuvoje didžiavosi tik laikinoji sostinė. Taigi ir mokančiųjų groti šia retenybe uostamiestyje dar nebuvo.
S. Žilevičius prisimena, kad maždaug 1984 m. jis buvo išsiųstas komandiruotei į Kauną, kurios metu vyko intensyvūs mokymai pas ilgiausiai karilionu grojantį Giedrių Kuprevičių. "Pamenu, nuvykau, paklausiau Giedriaus koncerto, kartu išgėrėme kavos ir jis manęs paklausė, ar norėčiau mokytis. Aš ir sutikau. Juk groti šiuo instrumentu, reikalaujančiu jėgos, vis tiek kažkam teks... O moterys, kurios sudarė daugumą Fortepijono katedroje, turbūt nebūtų sutikusios", - dalinosi prisiminimais karilionininkas.
Pianistui S. Žilevičiui abejonių kilo tik dėl vieno: karilionu skambinti tektų kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį bei visų švenčių metu. Tačiau į mokymus išsiuntė jį vieną. "Taigi aš pasakiau V. Jakelaičiui: "Atsiprašau, profesoriau, bet aš visai nenoriu parduoti savo vasarų." Jis supyko ir taip kuriam laikui baigėsi kalbos apie karilionus."
Tačiau vėliau S. Žilevičių susirado ir groti kartu pasiūlė K. Kačinskas. Dirigentas prisimena, kad maždaug 1980 m. jam mokytis groti karilionu pasiūlė V. Jakelaitis. "Pasimokiau, patiko, sutikau. Po ketverių metų mane pasikvietė profesorius ir sako: "Dokumentus ant stalo! Važiuosi į komandiruotę Vokietijoje." Ir liepė man parašyti žmogaus, su kuriuo norėčiau dirbti kartu, vardą. Aš ir parašiau S. Žilevičiaus pavardę", - dalinosi prisiminimais K. Kačinskas.
Taip trise (kartu su jais vyko ir meistras) jie keliavo į Apoldos miestą Vokietijoje stebėti varpų, kurie vėliau atgabenti į Klaipėdą, gamybos, o mokytis jie vyko į Magdeburgą. Giunteris Bustas buvo jų mokytojas, kuris tuo metu aktyviai ruošė karilionininkus iš viso pasaulio. Jau po dviejų savaičių lietuviams pirmąsyk teko groti koncerte. K. Kačinskas pamena, jog iš jaudulio jam tąkart tikrai drebėjo kojos.
Instrumentas, prikėlęs Liepų gatvę
Apoldėje gaminant karilioną, kuris Klaipėdoje buvo įrengtas 1987 m., iš Lietuvos atvykusiems muzikos profesionalams teko akylai stebėti, kad instrumentas skambėtų tobulai. "Du kartus "išbrokyjom", trečią kartą jau buvome paraginti nebetikrinti taip smulkmeniškai ir imti tokius varpus, kokie buvo pagaminti - paskui juk gali ir nebeduoti", - juokėsi S. Žilevičius.
Įrengus karilioną, anot K. Kačinsko, Liepų gatvė tiesiog atgijo: "Mano manymu, V. Jakelaitis savo gausiais darbais, kaip antai kariliono įrengimu uostamiestyje, tiesiog prikėlė Klaipėdos miestą iš jūreiviškos užeigos lygio. Aš esu vilnietis, tačiau gavęs paskyrimą dirbti Klaipėdoje, atvykau čia 1978 m. Pamenu, tuomet vaizdas buvo kraupus: milicininkai su šunimis, girti jūreiviai..."
Dirigentas prisimena, kad pirmojo kariliono atidarymo šventės metu į Liepų gatvę sugužėjo minios žmonių. O tomis valandomis, kai vykdavo kariliono koncertai, tam, kad nebūtų triukšmo, šioje gatvėje buvo draudžiamas eismas. Uostamiesčio gyventojai taip pat galėjo džiaugtis kasmet vykstančiais tarptautiniais kariliono festivaliais.
Tačiau senaisiais ir vis dėlto ne tobulai pagamintais varpais buvo grojama iki 2003 m. "Tais metais, kai vyko paskutinis tarptautinis Baltijos šalių festivalis, buvo atvykęs Džo Hazenas, Sankt Peterburgo Karališkosios mokyklos direktorius. Vėliau, po renginio, šis tuo metu turbūt geriausias pasaulio karilionininkas pasakė tuometiniam Klaipėdos merui Rimantui Taraškevičiui, kad čia daugiau neatvyks ir šiuo ypač daug jėgų atimančiu ir prastai skambančiu karilionu negros. O šią žinią paskleis ir kitiems karilionininkams", - sakė S. Žilevičius.
Festivaliai, anot K. Kačinsko, anksčiau trukdavo ne vieną, o keletą dienų ir į uostamiestį atvykdavo daug žymių atlikėjų. "Tuo metu pasaulyje buvo dvi karilionininkės: danė Margit Petersen ir ispanė Ana Marija Riverte. Į Lietuvą atvykusi muzikantė iš Danijos vieno koncerto metu pagrojo vos 6-7 min. ir pasakė: "Aš daugiau nebegaliu." Galima suprasti, koks sudėtingas tas instrumentas buvo. Tekdavo nuolat mąstyti, kokiu kampu užgauti ranką, kad nepasipiltų kraujas ar neiššoktų pūslė. Grojant naujuoju karilionu, jau buvo galima mąstyti apie aukštesnes materijas, jausti malonumą."
Po šio neigiamai nuskambėjusio festivalio K. Kačinskas viešai iškėlė problemą ir buvo pradėtas rengti projektas naujam karilionui įrengti.
Naujas instrumentas uostamiestį pasiekė 2006 m. S. Žilevičius prisimena, kad pirmasis karilionas į centrinio pašto bokštą buvo keliamas kranu: "Tai buvo labai brangi procedūra. Todėl, naudojantis kitų pavyzdžiu, naujasis į bokštą buvo užkeltas gerve."
Tarp fortepijono ir vargonų
Karilionas - tai mušamasis instrumentas, kuriuo groti reikia rankomis ir kojomis. Anot S. Žilevičiaus, jis yra labai panašus į fortepijoną, kadangi abu šie instrumentai turi klaviatūras. Skirtumas tik tas, kad visi kariliono klavišai yra balti. Tačiau yra atlikėjų, kurie kai kuriuos klavišus nudažo juodai.
K. Kačinsko teigimu, pedalų užgavimo principu šis instrumentas primena vargonus.
Karilionininkai dažnai mūvi odines pirštines. "Ir mes grodavom su pirštinėmis, kurioms nupjaudavom pirštus - kad galėtume perversti puslapius", - sakė profesorius. Avalynė turi būti patogi ir minkšta, kadangi, avėdamas sunkiais žieminiais batais, tiesiog nepajustum klavišų.
Iš viso pasaulyje yra apie 600 karilionų. Didžiausias jų yra Čikagos universitete. Šiuo 72 varpų karilionu, kuris ten atsidūrė žymiųjų brolių Rokfelerių iniciatyva, garbės teko groti ir S. Žilevičiui.
Anot K. Kačinsko, keletas karilionų yra Norvegijoje, tačiau paradoksalu, jog šioje šalyje nėra atlikėjų, tad švenčių metu pagroti kviečiami danai. Šiais laikais norvegai gamina važiuojančius karilionus. "Tai - sunkvežimis su didele priekaba, pagaminta iš permatomo plastiko. Viduje - įmontuoti varpai. Šie instrumentai keliauja po pasaulį ir rengia koncertus. Tokį ir mes galėtume pasigaminti, juk turime senojo kariliono varpus", - samprotavo K. Kačinskas.
Lietuvoje netrukus bus grojama trimis karilionais. Žinia, Vilniaus Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje visai netrukus bus įrengtas 61 varpą turintis instrumentas. Anot S. Žilevičiaus, vienas iš svarbiausių pirminės idėjos iniciatorių buvo klaipėdietis domininkonas Paulius. "Jis manęs paklausė, kaip įtikinti kitus, kad ši idėja būtų įgyvendinta. Aš jam patariau nuvykti pas G. Kuprevičių - juk jis šiuo klausimu yra didžiausias autoritetas. Jis taip ir padarė. Gaila, kad įgyvendinus šią idėją, Pauliui teko išvykti į užsienį", - kalbėjo S. Žilevičius.
Kūrinių stygius
Pasiteiravus, su kokiais sunkumais susiduria karilionininkai, jis sakė, atlikėjams patiems tenka ruošti repertuarą - juk tai atima labai daug laiko. "Na, pasaulyje yra platinami keli leidiniai su natomis. Mačiau ir internete, kad jų galima nusipirkti. Tačiau tai - lyg katė maiše", - sakė pianistas.
NATOS. Anot Stanislovo Žilevičiaus, labai daug laiko atima repertuaro ruošimas. Eimanto CHACHLOVO nuotr.
Anksčiau tekdavo rašyti kūrinius, po to bandyti juos groti karilionu ir atrinkti tinkamus. Iš 10 jų būdavo vos 2-3. Dabar, kai centrinio pašto bokšte yra įrengtas ir treniruoklis, anot karilionininko, galima įrašyti tai, ką esi sukūręs, o po to namuose paklausyti, kaip kūrinys skamba.
Kūrinių karilionui galima rasti leidiniuose, kurie spausdinami po Pasaulinės karilionų federacijos (PKF) suvažiavimų - kongresų, vykstančių kartą į du metus skirtingose šalyse. Čia aptariamos problemos, atlikimo tobulinimo būdai, keičiamasi natomis.
Festivalyje - net elektronika
Praėjusią savaitę uostamiestyje nuskambėjo Kariliono festivalis. Apie nuotaikas ir įspūdžius po šio unikalaus renginio S. Žilevičius sakė, kad viskas praėjo sklandžiai. Karilionininkas anksčiau grojęs su choru, pritariant saksofonui, trombonui, tačiau šįkart jam teko groti su orkestru.
Ypač sudėtingas buvo Gedimino Zujaus kūrinys, kadangi jį atliko karilionas, orkestras bei solistai, o atmosferą kūrė netgi elektroninė muzika. Anot S. Žilevičiaus, repeticijose vietoj kariliono buvo naudojamas pianinas, tačiau prieš koncertą atlikėjas suprato, kad kolonėlės labai prastai skleidžia muziką, atliekamą scenoje. Taigi jam teko mintyse skaičiuoti taktą, o transliuojamo, tačiau vėluojančio vaizdo dėka, žiūrint į dirigentą, suprasti, kur įstoti.
Anot K. Kačinsko, nėra tikslinga visus koncertus subrukti į vieną dieną. "Jei jau taip, tuomet vadinkime jį ne festivaliu, o Kariliono diena. Taip būtų tikslingiau", - sakė dirigentas.
FESTIVALIS? Kęstutis Kačinskas mano, kad festivalį reiktų pavadinti Kariliono diena. Juk tai - vienos dienos koncertų maratonas.
Jis taip pat pažymėjo pasigedęs platesnės atlikėjų geografijos - juk pasaulyje yra labai daug puikių karilionininkų. "Taip pat labai svarbu atskirti, ar mes norime parodyti, kaip mes puikiai sugebame organizuoti renginį ar ką atlikėjai gali atlikti su instrumentu", - sakė K. Kačinskas ir pridūrė, kad jis rinktųsi antrąjį variantą. S. Žilevičius paantrino savo kolegai, kad Kariliono festivalyje trūko paties kariliono muzikos.
Entuziastų nėra?
Ar planuojama ruošti daugiau karilionininkų? S. Žilevičius sakė, kad Menų fakultete kariliono paskaitos yra pasirenkamasis studijų dalykas. Jau prieš šešerius metus jis buvo skatinamas suburti studentus, norinčius groti šiuo instrumentu. "Pamenu, turėjau studentę, kuri mokėsi groti karilionu, tačiau, gavusi praktikos, ji pakeitė savo nuomonę. Buvo ir kita studentė, kuri grojo 2,5 m., tačiau išvyko pagal mainų programą į užsienį ir dingo", - juokėsi.
S. Žilevičiaus manymu, karilionu groti yra labai nepopuliarus studentų pasirinkimas dėl to, kad Lietuvoje šių instrumentų yra vos trys. "Jei tikrai žinotum, kad po studijų tau garantuota darbo vieta, tuomet kodėl gi ne? Tačiau kol kas šis studentų abejingumas yra suprantamas", - samprotavo S. Žilevičius.
Rašyti komentarą