Karikatūra: išlaisvina ir išvaro velnią

Karikatūros pavadinimas yra kilęs nuo lotyniško žodžio "caricare" (perkreipti, iškreipti). Tai pasaulyje itin paplitęs meno ir kultūros reiškinys, pašiepiantis visus, pradedant karališkąja britų šeima ir aukščiausiais valdžios pareigūnais, baigiant mokslo, verslo, meno įžymybėmis. Vyresniajai lietuvių kartai įsiminė dano Herlufo Bistrupo karikatūros, kuriose jis pašiepia miesčionišką kvailumą, ribotumą, sakydamas, jog visais laikais civilizuotose visuomenėse buvo nesuskaičiuojamų silpnybių, keistumų ir kvailybės. Taip pat teigė, jog žmogaus atvaizdas karikatūroje turi būti į jį panašesnis nei fotografijoje. Pasiklausėme klaipėdiečių dailininkų įžvalgų apie šį mažosios grafikos žanrą, kurio gal nepavadinsi dievišku, bet šedevrų yra pasitaikę. Galbūt karikatūras galima pavadinti savotišku egzorcizmu.

Sugundė meilė

"Išnyko visuomenės poreikis šiam iliustracijos stiliui. Savo laiku visa spauda naudojosi šiuo linksmu, pašiepiančiu, ką nors pabrėžiančiu gaivalu, buvo visokiausių piešinių. Prisimenu, kad "Vakarų ekspresas", "Lietuvos žvejys", "Tarybinė Klaipėda" spausdino mano karikatūras. O dabar paišai sau ir dedi į stalčių", - sakė karikatūristas Evaldas Vėgėlė, ir šiandien dalyvaujantis tarptautinėse karikatūrų parodose.

Anot jo, Klaipėdos krašte dar ne taip seniai buvo rimtos piešėjų pajėgos: išėjęs Anapilin Valdemaras Kalninis, Kęstutis Šiaulytis, mokytojavęs Plikiuose, vėliau pasitraukęs į Vilnių, Palangoje - Juozas Griušys, Vidmantas Eidukaitis. Paskutinioji, 37-oji humoristinio piešinio paroda, vykusi Vilniaus Paminkalnio galerijoje balandžio 1-ąją, kurioje dalyvavo E. Vėgėlė, vadinosi "Sveikata - brangiausias turtas". Vėliau ji keliavo po visą respubliką. Klaipėdoje karikatūrų paroda buvo apie 1980-uosius metus.

"Buvau sutaręs vienoje uostamiesčio galerijoje surengti karikatūrų parodą, bet viešpatauja gyvenimo proza. Į tą avantiūrą mane įvėlė meilė. Buvau gal septintokas, pamačiau mergaitę, galvojau, kaip atkreipti jos dėmesį - o kodėl ne piešiniu? Ji prenumeravo "Moksleivio" žurnalą, ten papuolė mano pirmieji paaugliški humoristiniai piešiniai apie išdaigas, kaip nusirašinėdavome nuo "špargalkių", - atviravo dailininkas.

Bandė imtis ir šaržo, nes sakė mėgstantis kiek piktdžiugiškai pašiepti asmenybes, o žmonės tai nelabai mėgsta, nes visi nori būti gražūs kaip afroditės ir apolonai, taurūs, pakylėti, su arfomis rankose bei sparnais už menčių. Savo piešinio su tikrovės traktavimu kiek kitaip stilių jis naudojo ir kurdamas ekslibrisus, rengdamas jų parodas.

Žmogiškoji komedija tęsiasi

Kai mokėsi anuometiniame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, su mokslo draugu piešė dėstytojus, ir pripažįsta, kad buvo gana negražių, įžeidžiančių piešinių - kai jie įsūdydavo dvejetą ar pabardavo.

"Jau tradicija žmonai ir vaikams teikti jų karikatūras, nė viena šventė nepraeina be jų. Žmona jau turi jų visą kolekciją. Šiaip piešiu viską, kas vyksta gyvenime - žmogiškus, tarnybinius santykius, politinius įvykius atspindinčius dalykus. Noriu daikte pamatyti žmogų, arba daiktą žmoguje. Piešiu savo kalę Vegą ir katiną Feliksą, nes jie irgi parodo cirkų", - sakė Evaldas.

Pokalbininkui be pasaulinio garso karikatūros korifėjų didžiausią įspūdį yra palikę tapytojas, "Šluotos" žurnalo meno redaktorius Alvydas Šiekštelė, lengva ranka piešęs Andrius Cvirka. Jie užkrėtę gera bacila. Pasak Evaldo, karikatūristų yra tylenių, ir linksmuolių kaip piešėjų piešėjas Jonas Varnas, Ilja Bereznickas, neieškantis žodžio kišenėje.

"Man ir dabar labai smagu piešti karikatūras. Rašytojo Kosto Kauko satyrines knygas iliustruoju. Temos - amžinos, nesenstančios nuo Smetonos laikų: tos pačios rietenos dėl valdžios, ta pati korupcija, visuomenės grimasos. Va, dabar važiavau automobiliu, klausiausi kinų dainos apie išgėrusį žmogų, parašytos prieš tūkstantį metų.

Kažkam bus riesta

"Už stalo kalbėjomės su žurnalistu Eugenijumi Bunka išleisti knygą apie Klaipėdos asmenybes, valdžios žmones, miesto Tarybos narius, pasėdėti posėdžiuose. Kartais tie mūsų didžiavyriai nemato savęs iš šalies. Mero Vytauto Grubliausko dar nepiešiau, bet kai universiteto Menų fakultetuose dėsčiau, jis pas mane mokėsi piešti karikatūras, Jeigu tave piešia, esi matomas", - sakė E. Vėgėlė, piešęs Algirdą Brazauską ir Vytautą Landsbergį, dėstęs vaizdinės agitacijos "meną". Tai buvo vaizdinė priemonė žmones paraginti stachanovietiškai dirbti - sovietinis meno reliktas. Evaldo mokslo draugai buvo aktorė Hana Šumilaitė, anekdotų karalius Raimondas Šilanskas, o ir jam pačiam tekdavo rašyti kultūrinio renginio scenarijus. Juokdamiesi prisiminėme kalėjime sovietmečiu matytą auklėjantį plakatą su užrašu: "Vogdamas tu atneši skausmą dirbantiesiems"...

"Karikatūra - trumpas, lakoniškas, aiškus piešinys, kuriuo galima perteikti visą pasakojimą. Gal jų nekabina ant sienų, jos labiau reportažinės, aktualios. Man karikatūros juoką sukelia labai retai, dažniau - šypseną. Žiūri manieros ir minties gilumo, ar tai niekur nematyta. Tinkamai pateiktas piešinys sustiprina bet kokio įvykio faktą. Dailininkas iš pieno padaro grietinę. Kitą kartą piešiant kažkas tavyje suskamba. Karikatūristai šiek tiek kitaip mato pasaulį - sarkastiškai, talentas yra Dievo dovana", - sakė dailininkas, neslėpęs, jog jam tabu nėra, pasitelkia ir juodąjį humorą. Net jei pornografinis piešinys padėtų atskleisti kažkokią tiesą - kodėl gi ne? Dailininkas nepieštų tik neįgalių žmonių karikatūrų.

E. Vėgėlė karikatūros personažus kartais susapnuoja, ir karikatūrų susikaupė keli albumai. Laikraščiams jas nupaišo per penkias minutes, parodai ruošiantis prasėdi ir savaitę, sudrasko ne vieną juodraštį. Vieno piešinio mintis gimdo kitą. Šiuo metu jis dirba šilumos įranga prekiaujančioje įmonėje, ir po darbo sunkoka prisiversti užsiimti menu, šis jam yra atgaiva. O patinka jam visų tautų humoras, ypač čekų, pradedant rašytoju Hašeku, bet ir lietuviai nestinga sąmojaus. Visi mes esame vaikščiojantys anekdotai, tam ir "sutverti", kad juos paišytų.

E. Vėgėlė sako, kad aštriadantė karikatūra negali išnykti, gal transformuosis, ir gaila, kad Lietuvoje ji slepiasi salonuose. Jeigu jam vis dėlto pavyktų surengti karikatūrų parodą Klaipėdoje, tema būtų moterų pliažas. Iš natūros ten piešti neteko, bet įkvėpimo yra, o kai kurie piešiniai gali būti kiek nešvankūs.

Mobilizacija prieš blogį

"Karikatūra - nemažas judėjimas, prisiminkim jos mohikaną Joną Varną, Vilniuje daugelį metų inicijavusį parodas balandžio 1 dieną, kur buvo pabrėžiamos mūsų gyvensenos "vertybės". Tikrai nemanau, jog šis grafikos žanras žemiausias, nes visos grafikos raiškos gerbtinos, saviti stiliai", - sakė Klaipėdos miesto vyriausiasis dailininkas Mindaugas Petrulis. Jis išskirtų ir šaržų "etatinius" piešėjus, žinomus tapytojus Virginijų Viningą, Romualdą Klimavičių, Rytį Martinionį.

"Karikatūra yra ne tik asmenų bruožų, bet ir visuomenėje egzistuojančių ydų išryškinimas, o menininkai - pastabūs. Nėra taip paprasta nebūtinai patrauklias žmogaus savybes paryškinti, tai didelė meistrystė, ne vien amatas, ir tai geba ne kiekvienas. Kaip literatūroje hiperbolės kelia temos, santykių įtampą, taip ir įvairių išraiškos formų valdymas autoriui prideda garbės, išryškina jį patį. Aš karikatūrų nepiešiu, nes yra žmonių, kurie tai daro geriau už mane, aš esu tik kaligrafas ir ekslibrisų piešėjas", - sakė dailininkas.

Anot jo, karikatūros menas įsibėgėjo XVIII amžiuje, kai prancūzas Onorė Domjė darydavo sarkastiškas litografijas, tačiau jis gyvavo ir ankstesniais laikai Rytų dailėje, kinų mene. Humoru ir grotesku pasižymėjo genialaus tapytojo Franciško Gojos "Kapričai", Tulūz Lotrekas mėgo šaržuoti kabareto "Mulen Ružas" šokėjus, ir net save, tapusį luošiu. Van Gogas autoportrete yra su nupjauta ausimi, tai irgi rodo polinkį pasijuokti iš rimtų dalykų. H. Bistrupo kūryba pokalbininkui panaši į komiksus, kurių Lietuvoje nėra. Daugelis, susipažinę tik su kubistinėmis modernisto Pablo Pikaso drobėmis, galvojo, kad šis nemoka piešti.

"Intrigų ir provokavimų visose gyvenimo srityse labai daug. Kaip antai kraupusis E. Munko paveikslas "Šauksmas". Aš manau, humoro turi būti daug, ir jeigu būtų tik dramos be komedijų - nebūtų teatro. Nemanau, kad karikatūros žanras mirs: menininkai visada mobilizuodavosi kovai prieš ką nors", - sakė M. Petrulis.

Be pykčio

"Pasijuokti iš savęs ar kitų yra žmogiška, teigiama savybė, kas šito nemoka - nuobodos. Tačiau reikia atskirti pasijuokimą, kuris išlaisvina iš kompleksų ar baimių, ir karikatūrą, kuri pažemina ir įžeidžia. Gerai prisimenu Bistrupo knygą nuo vaikystės, kurios piešinukuose labai smagiai pasišaipoma iš mums visiems būdingų bruožų. Dabar žiniasklaidoje pasitaiko politinių užsakymų, karikatūrų, kurios turi tikslą pažeminti", - sakė humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto dėstytojas Tomas Kiauka.

Jis prisiminė prieš kelerius metus kilusį skandalą, kai olandų dailininkas nupiešė išjuokamą Mohamedo karikatūrą, kai tuo tarpu islamo religija draudžia jį vaizduoti bet kokiu būdu. Dėl įžeidusio musulmonų jausmus piešinio net buvo nužudytas kunigas, pasigirdo daug grasinimų televizijos laidų vedėjams.

"Būna šlykščių karikatūrų dienraščių pirmuosiuose puslapiuose, kuriose pašiepiami kitos tautybės, lytinės orientacijos žmonės, tarsi teigiama, jog iškrypėliai valdytų pasaulį, mus visus. Manau, tokie išsišokimai skatina agresiją. Gaila, kad sveiko pasijuokimo pasitaiko vis mažiau, ima dominuoti pagiežingos patyčios, turinčios ideologinę potekstę. Visas pasaulis į tą pusę linksta, vis mažiau erdvės lieka išlaisvinančiam juokui. Prisimenu žurnalą "Šluota", ji sovietmečiu buvo geras pasišaipymas iš mūsų gyvensenos, ydų, taiklus kritikos ginklas. Mūsų klasikas Balys Sruoga savo knygoje "Dievų miškas" sukūrė karikatūriškus personažus, gebėdamas pasijuokti iš situacijos, kai kalėjo lageryje", - sakė T. Kiauka.

POZITYVAS. "Aš galvoju, kad visame mene ir kultūroje turi vyrauti pozityvas, o ne destrukcija", - sakė vyriausiasis miesto dailininkas Mindaugas Petrulis. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Jis prisiminė ir buvusius populiarius draugiškus šaržus, linksmai išryškinusius žinomų žmonių charakterio savybes. Sakė, jog karikatūros etiketo ribos nėra aiškios. Esą bukajai mūsų visuomenės daliai būdingas noras pataikauti ir ką nors apkvailinti kad ir banaliausiu būdu. Esame susirūpinę lyderiavimu, karjera, vyrauja mados, ką valgyti ir ko ne.

"Kiekviename laikmetyje atrastum ką ypač juokingo. Tačiau yra labai daug sureikšmintos kvailybės, lėkštumo mene, betgi gero, provokuojančio meno, kuris išlieka per amžius, visais laikais buvo nedaug. Bijau, kad karikatūra kaip savarankiškas žanras skursta, tampa priemone politiniams, ideologiniams tikslams", - sakė Tomas.

"Aš esu visose savo piešiamose karikatūrose - nors ir už kadro. Įsivaizduoju save biurokrato ir lėbautojo kailyje", - sakė karikatūristas Evaldas Vėgėlė.