Kareivinės, tapusios Klaipėdos universitetu

Šių metų gegužės mėnesio viduryje Klaipėdos miesto visuomenei bus pristatyta Klaipėdos universiteto istorikų Vasilijaus Safronovo, Vytauto Jokubausko ir Vyganto Vareikio parengta knyga, skirta "raudonųjų" Klaipėdos kareivinių ir Klaipėdos universiteto atsikėlimo į šias kareivines istorijai.

Kaip rašė anglų poetas Ruyardas Kiplingas, keturi dalykai yra didesni negu kiti pasaulyje - Valdžia ir Žirgai, Moterys ir Karas. Galbūt todėl karyba, ginklai, uniformos, fortifikacijos ir viskas, kas susiję su karine specifika, ypač domina žmones. Lietuviškų knygų karine tematika trūksta. Kartais pasirodo mokslininkų knygų apie mūšius ar atskiras Lietuvos kariuomenės dalis, tačiau Klaipėdos kareivinių istorija yra unikali ne tik kariniu, bet ir transformaciniu aspektu.

XX a. pradžioje nuošalesnėje vietoje, netoli miško, buvo pradėta neogotikinių kareivinių, kurios šiandien yra vienas iš reprezentacinių Klaipėdos miesto architektūrinių simbolių, statyba. Moderniojo konstruktyvizmo laikai dar nebuvo atėję, tad pastatų architektūroje pasitaikė, atrodytų, "nereikalingų" puošybos elementų - skydo pavidalo nišos, žalios majolikinės detalės.

Beveik iki XX amžiaus pabaigos šiose kareivinėse stovėjo prancūzų, lietuvių ir vokiečių kariniai junginiai. Po 1945 metų kareivinės atiteko sovietų armijos poreikiams, o jų teritorija buvo išplėsta iki dabartinio Miško kvartalo. Čia iškilo nauji garažų, sandėlių, kuro saugyklų pastatai, kurie šiuo metu yra griaunami tam, kad būtų plečiamas universitetas.

1993 m. Rusijos kariuomenei pasitraukus iš Lietuvos, o 3 pakrančių apsaugos divizijai - iš raudonųjų kareivinių, jos ir visa 26 hektarų teritorija atiteko Klaipėdos universitetui.

"Vakarų ekspreso" skaitytojams siūlome keletą straipsnių, kurie pasirodys kiekvieną penktadienį iš būsimos knygos.

Kariuomenės ir miesto santykiai senojoje Klaipėdoje

Antai 1655~m. buvo nustatyta, kad karininkus Klaipėdoje privalu aprūpinti grynaisiais pinigais, o puskarininkius ir karius - natūra (malkomis, žvakėmis, druska, actu, sviestu, namų apyvokos daiktais). Nuo įgulos apgyvendinimo ir aprūpinimo buvo atleisti tik miesto vadovai, tarnautojai, dvasininkai ir mokytojai. Visi kiti galėjo išsisukti nuo prievolės tik sumokėdami nustatytą mokestį.

1820~m. gegužę priimtas Mokesčių įstatymas šią kelis šimtmečius galiojusią tvarką kardinaliai reformavo. Nuo šiol valstybės iždas prisiėmė funkciją padengti išlaidas, susijusias su įgulų apgyvendinimu miestiečių butuose, kuriuos kariuomenė dabar turėjo nuomotis. Tai turėjo didinti miestiečių suinteresuotumą ne tik tuo, kad jų mieste būtų dislokuota įgula, bet ir tuo, kad jie galėtų apgyvendinti įgulos karius savo namuose ir gautų garantuotų valstybės pajamų.

1866~m. Klaipėdai po ilgokos pertraukos vėl gavus nuolatinę įgulą, kai kurie miestiečiai vertino kariuomenės apgyvendinimą savo nuomojamuose namuose kaip pelningą verslą. Antai mūrininkas Heinrichas nuomojo įgulai patalpas, kuriose veikė įgulos valgykla ir lazaretas. 

Miesto tarėjo F. Müllerio išnuomotuose namuose nuo 1874 m. gyveno maždaug trečdalis Klaipėdos įgulos puskarininkių ir beveik pusė karių. Tiesa, šios patalpos buvo „labai mažos ir žemos“, jose trūko oro ir jas buvo sunku apšildyti.

Suprantama, kariuomenės vadovybė bandė taupyti ir, užuot nuomodamasi miestiečiams priklausiusį nekilnojamąjį turtą, įgulos apgyvendinimo klausimą iš dalies sprendė išnaudodama ir sau priklausiusias patalpas. Taip viena Klaipėdoje dislokuoto bataliono kuopa buvo apgyvendinta Plantacijų forte, kuris 1872 m. buvo baigtas statyti dabartinio miesto stadiono vietoje.

Miesto vadovybė, atliepdama Vokietijos karinės valdybos lūkesčius, irgi stengėsi kuo efektyviau spręsti įgulos apgyvendinimo klausimą. Šių pastangų dėka jau XIX a. 8-ajame dešimtmetyje didžiąją įgulos dalį pavyko koncentruotai apgyvendinti vienoje vietoje, vadinamosiose Sergieso kareivinėse. Į balasto gabenimu užsiėmusio verslininko Johanno Sergieso specialiai kariuomenei pastatydintą namą 1876 m. įsikėlė viena bataliono kuopa, o 1880 m. dar dvi kuopos įsikėlė į greta pastatytus papildomus pastatus.

Įrengus vadinamąsias Sergieso kareivines (šiandien tai – Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės būstinė), įgula iki pat 1907 m. buvo sutelkta jose ir Plantacijų forte, taigi jai apgyvendinti nebereikėjo naudoti miestiečių butų. Tačiau valgykla veikė atskirai nuo įgulos dalių dislokacijos vietų, o plečiantis gyvenamiesiems kvartalams kariai neturėjo tinkamai įrengtos vietos šaudymo pratyboms. Be to, didžiąją dalį įgulos apgyvendinant nuomojamose Sergieso kareivinėse, miestas vis dar buvo priklausomas nuo savininko, kurio sklypas buvo ribotas. Tačiau drauge buvo rūpinamasi gauti papildomą įgulos kontingentą, kuris, kaip buvo tikimasi, turėjo duoti miestui finansinės naudos.

Visos šios priežastys skatino Klaipėdos miestą investuoti į naujų kareivinių statybą, kuri buvo pradėta 1904 m. Ši statyba sprendė ne tik prestižo klausimą (miesto garbės reikalas buvo apgyvendinti Vokietijos kariuomenės įgulą kuo patogiau), bet ir, vadovaujantis įsitikinimu, jog įgulas gerai aprūpinantys miestai gali sulaukti papildomo kariuomenės kontingento, skatino ilgainiui tikėtis ekonominės naudos.

Vasilijus SAFRONOVAS

Plačiau skaitykite knygos "Kareivinės, tapusios Klaipėdos universitetu" I skyriuje.