Karalienė Luizė sugrįš į Klaipėdą

Gotlande, vertėjų-rašytojų Baltijos centre, parašėte knygos "Gyvųjų teatras", aprėpusią 6 istorines dramas, klaipėdiečiams ypač svarbią dalį - dramą "Luizė". Kūrybai atsiduodate ir panašiame centre Ventspilyje, tikitės, jog toks bus įkurtas Nidoje. Ar tai padeda atsiriboti nuo pasaulio triukšmo?

Reikia tylos, kad niekas netrukdytų. Žmogus, kuris jau turi kažkokią visuomeninę vertę, visada jaučia įtampą. Kai būnu Vilniuje, sunku atsispirti kvietimui, kai sako, kad būtinai reikia dalyvauti kokiame nors renginyje, pasakyti kalbą, apginti bendrą reikalą, kai sako: "Netylėk!" Imi gyventi tokį gyvenimą, jog tarsi visiems tampi reikalingas, bet paaiškėja, kad pats nepadarai nieko, jautiesi toks gyvenimo "vidurkio" žmogus, koks yra politikas. O jeigu esi tikras, turi atsiskirti kuriam laikui, todėl tuos rašytojų namus galima vadinti izoliatoriais. Tau duoda kambarį ir pinigų pragyvenimui. Gotlando saloje dar geriau užsisklęsti negu Nidoje, nes jei ten atsidūrei, vidury Baltijos - nebeištrūksi. Ten jau buvau tris kartus, ir ten parašiau "Luizę". Klaipėdiečiai man buvo ekspertai, netgi siuntė Luizės laiškų atspaudus. Man istorinę medžiagą į Gotlandą siuntė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto profesorė Silva Pocytė, Egidijus Petrauskis. Tik dabar pradėjau bendrauti su Judita Saulėniene, vertinu jos knygas apie Karaliaučių, į vieną daiktą surinktus Luizės laiškus.

Kuo patraukė karalienės Luizės istorija - visiškai naujas reiškinys lietuviškoje dramaturgijoje?

Su istorija yra taip: užrašyta ji lieka knygose, bet idant gyvuotų žmonių sąmonėje, reikia gyvų vaizdinių, tam ir skirtas teatras bei kinas.

Tai jau Polišinelio paslaptis, kad pjesę "Luizė", tą Klaipėdos imperinį mitą, įsiliejusį į Europos valstybių panoramą, ėmėsi statyti Klaipėdos dramos teatras. Jo direktorius Gediminas Pranckūnas norėjo atnaujinto teatro sezoną pradėti būtent šiuo spektakliu, o ne "Mažvydu" ar kita tautine pjese, kuri jau buvo. Pjesė jau metus yra režisieriaus Gyčio Padegimo rankose. Be galo įdomu, kad Napoleonas Luizę laikė žaviausia moterimi, ir sykiu neapkentė jos, nes tai ji subūrė valstybių koaliciją prieš Napoleoną, o ne jos vyras Vilhelmas Friedrichas. Memelyje, kai jis buvo Prūsijos sostinė, prisidedant reformų ministrui Šteinui, buvo priimtas didžiausias laisvės aktas - baudžiavos panaikinimas, privertęs Europos monarchus padaryti tą patį. Neįmanoma buvo apsieiti be karalienės bei Rusijos imperatoriaus Aleksandro I meilės istorijos; spektaklyje bus rodomas ir pokylis rūmuose, dabartinėje Klaipėdos rotušėje. II veiksmo vieta - Piktupėnai, Tilžės sutarties metu ten lankėsi Prūsijos karalių šeima, Aleksandras I, apsistodavo generolai-maršalai.

Kaip sekėsi atgaivinti istorijas, kurias parašėte stulbinamai greitai, per dvejus su puse metų?

Tos temos seniai buvo galvoje. Esu įsitikinęs, kad niekas nedingsta, istorija užkariauja šiandieną, esame praeities dalis, ir todėl reikia į ją labai atidžiai žiūrėti, negalima jos falsifikuoti, meluoti. Istorija šalia, bet reikia sukurti tikrus žmonių charakterius, kad jie įsismelktų į mūsų sąmonę, tada ir mes visai kitokie tampame. Man "Gyvųjų teatras" prasideda nuo Mindaugo sūnaus Vaišvilko, apie kurį neužsiminė Justinas Marcinkevičius, bet juk po Mindaugo nužudymo jis išgelbėjo, sulydė visą karalystę, atkeršijo už tėvo žūtį. Išėjusį į vienuolyną Vaišvilką nužudė Galicijos kunigaikštis, kurio vardu buvo pavadintas Lvovo miestas.

Po "Luizės" radosi trečioji drama "Čiurlionis, Juodoji saulė". Vienas jo paveikslas vadinosi "Baladė. Juodoji saulė", kurį nupirko Stravinskis, ir paveikslas dingo Ukrainoje per pilietinį karą žuvus jo savininkui. O mūsų tautos genijus buvo numarintas psichiatrijos ligoninėje, kurioje laikyti jį buvo nusikaltimas, būtų užtekę artimųjų priežiūros. Žmonos Sofijos meilė tampa abejotina, jos nepuošia: ji Čiurlionio nelankė 14 mėnesių, neatsiliepdama į sielvartingą šauksmą jo laiškuose - įkišo į beprotnamį, ir paliko, todėl "Juodoji saulė" apie Čiurlionio lemtį įgauna daugialypę metaforą.

Tragifarsą "Širdis Vilniuje" pastatė Jonas Vaitkus ir Albertas Vidžiūnas, jis šiuo metu rodomas Valstybiniame jaunimo teatre. Į mano knygą sutelpa visa Lietuvos istorija, tokia, kokią ją įsivaizduoju - nuo Mindaugo laikų, prezidento Smetonos istorijos, pokario Lietuvos iki 1945 m. okupacijos.

Pasaulio teatruose dabar populiari socialinė dramaturgija, kalbanti apie skaudžias nūdienos visuomenės problemas. Ar negalvojate po istorinės epopėjos imtis šios temos?

Mano tragifarsas "Širdis Vilniuje" yra labai socialinė pjesė, apie kontraversiškai vertinamas asmenybes Juzefą Pilsudskį ir Feliksą Dzeržinskį, kurie yra "gyvi" po šiai dienai, dėl ko lenkai gerkles plėšo. Tik nekalbėčiau apie visokius narkotikus, šeimų, valstybių griuvimus, emigraciją. Aš - prieš socialinį teatrą, kuris padaromas kaip laikraščio straipsnis. Galvoju, kad teatras turi kalbėti suprantama šiandienos kalba amžinybės laukuose, negalima daryti vienadienių dalykų.

Kaip manote, ar menininkai gali atlikti misionierišką pasaulio gelbėtojų vaidmenį, kaip nors paveikti politikus?

Politikų - ne, bet rinkėjams gali daryti įtaką.

Ką veikiate, kai nerašote?

Aš dabar tik rašau, ne tik dramas, bet ir prozą; vėliau paaiškės. Dabar nunokęs vaisius yra ta knyga "Gyvųjų teatras", ir bręsta keli nauji pjesių pastatymai. Būtų ir spektaklis "Čiurlionis, Juodoji saulė", jeigu Šiaulių teatras nebūtų jo atsisakęs dėl kažkokių vidinių sumetimų. Jis net paraiškos nepadavė Kultūros ministerijai, nors repertuare buvo vieta nacionalinei dramai, Gytis Padegimas pjesę būtų statęs jau šį pusmetį.

Ar jums svarbu pripažinimas, kritikų strėlės?

Turėkit galvoje, kad dabar keičiasi kritikų karta, senosios kaip ir nebeliko, pasitraukė, nutilo. O jaunas kritikas parašė tokią barbarišką recenziją apie "Širdį Vilniuje". Jis jautėsi kaip užėjęs į kapines, neva teatras miršta, visur tvyro vien mirtis, reikia sunaikinti šitą jaunimo teatrą. Šiaip jau teatralai pripratę būti varstomi strėlių, o aš dažniausiai kritikų neskaitau, man svarbiausia, kas ateina į spektaklį.

Paskutinis spektaklis "Širdis Vilniuje" buvo rodomas spalio 12, atvažiavo šviesuolių mokytojų grupė iš Punsko, o ten gi gyva labai skaudi Vilniaus atplėšimo nuo Lietuvos, jo užkariavimo, Pilsudskio tema. Jie į internetą įdėjo tokį jautrų rašinį - su istorijomis, kurių pats nežinojau, su Dzeržinskio motinos Marijos, Pilsudskio žmonos Zofijos nuotraukomis. Jaudina, kai spektaklis pradeda gyventi žmonių galvose, jie patys ima jį kurti, auginti - tai yra aukščiau už bet kokią kritiką.

Komentaras

Gytis PADEGIMAS, režisierius

Luizė tiek metų buvo persona non grata, ir nedaug kas žinojo, kad ji čia gyvena. Jeigu istorikai bando aktualizuoti germaniškąjį paveldą, natūralu, kad ir menininkai tuo domisi. Kad Arvydas Juozaitis susidomėjo, parašė, manau, tai geras pretekstas aktualizuoti tuos užmarštin grimztančius istorijos puslapius, nueiti nuo lietuviško egocentrizmo, suvokti, kad šioje žemėje gyveno ir kitos tautos, buvo svarbių įvykių, ir kad istorija su mumis turbūt nesibaigs.

Autoriui esu pateikęs pastabų, ir pjesę mes vis gludiname. Aš žaviuosi Juozaičiu, nežinau kito tokio analogo; šis žmogus pradėjo Sąjūdį, yra olimpinis sporto čempionas, filosofas, ir dabar tapo profesionaliu dramaturgu. Jis pasišventęs pjesių rašymui. Tos šešios jo "Gyvojo teatro" pjesės įdomios, nelauktos, paliečiančios nutylėtas temas, kaip antai apie kunigaikštį Vaišvilką.

Spektaklis kostiuminis, gana brangus, jame labai daug veikėjų: imperatoriai, rūmų damos, kuriuos reikia aprengti, ir, aišku, Kultūros ministerijos biudžetinių lėšų neužteks. Džiugu, jog moterų rotorių klubo, kuris vadinasi Luizės vardu, narės, sutiko paremti.

Kalbant apie meninę pjesės vertę, tai jokiu būdu nėra rašliava. Juozaitis tikrai ne grafomanas, jis yra įdomus rašytojas. Po pirmosios jo pjesės, pastatytos Klaipėdos dramos teatre, patobulėjo, yra imlus, domisi teatru, dramos teorija. Neatskleisiu paslapties, kokius aktorius matyčiau Luizės ir Vilhelmo Friedricho vaidmenyse, tai pasakyti dabar būtų tas pats, kas numatyti, kokia po 4 metų bus Seimo koalicija.