Kaip klonuota avytė Doli prisidėjo prie operos gimimo

"Šiandien publika mieliau klauso modernios pramoginių žanrų muzikos nei romantinės operos ar operetės. Tačiau esu įsitikinusi, kad teatro repertuare turi būti ir naujos, ir prieš šimtmečius kurtos muzikos. Nūdienos kūriniai turi teikti ieškojimų džiaugsmą, o praeities - priminti, kad kiekviena epocha sklidina žavesio, kurio nevalia pamiršti",-sakė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė, kompozitorė Audronė Žigaitytė - Nekrošienė, kurios operos - fantasmagorijos premjera - rugsėjo 17 dieną.

Kaip gimė idėja sukurti operą - fantasmagoriją "Frank' Einstainas - XXI amžius"? Ar netapo mada šiurpinti publiką; turiu galvoje Dalios Ibelhauptaitės pastatytą muzikinį trilerį "Svynas Todas. Kirpėjas - demonas".

"Svynis Todas" - tikra siaubo opera, o manojoje yra tiek siaubo, kiek jo yra natūraliame gyvenime. Vadinčiau savąją fantasmagoriją nūdienos romantizmu. Veikalą išprovokavo realybė: kas su mumis, su mūsų vaikais bus rytoj, kai taip sparčiai progresuoja bioinžinerija, klonavimas, įvairiausios naujos technologijos, tiesiogiai veikiančios jau ne tik mūsų buitį, bet ir būtį. Pirmą kartą į panašias temas atkreipiau dėmesį, kai pasirodė žiniasklaidoje avytės Doli istorijos. Kriminalinių puslapių spaudoje nemėgstu skaityti, nemėgstu ir siaubo filmų. Net Mary Šeli romaną ir pagal jį pastatytus filmus skaičiau ir žiūrėjau jau susidomėjusi savojo Frank'Einstaino drama. Prie šio darbo nuo pat pradžių dirbome su vyru Arvydu Nekrošiumi. Drauge dirbome prie libreto, kūrėme situacijas, rinkome citatas iš dienraščių. Beje, tiems, kas jau susipažino su libretu, atrodo, kad panaudoti fragmentai iš kelių kriminalinių dienraščių. O iš tiesų cituojame vieno dienraščio numerio vieno puslapio informaciją... Aplinkos kolizija vis dažniau skatina žmogų tapti vienu iš didžiulės minios vienodai gyvenančių, kalbančių, net galvojančių. "Kam veidrodis, kai aplink devyniolika tūkstančių devyni šimtai devyniasdešimt devyni lygiai tokių pačių?" - klausia Broilerio dainelėje firmos Mc'Chicken vairuotojas. "Kam sparnai, jei neturi kur skristi? Ir kam tas gyvenimas, jei diena nesiskiria nuo nakties?." Yra reklaminis filmukas apie dar neišsiritusius viščiukus, kurie iš karto patenka į konvejerį. Tiesiog - beprasmio gyvenimo ciklas. Ar neprimena tai ir grėsmės mūsų kasdienybei? Tempas, namai - darbas - televizorius, funkcija - argi tai tas gyvenimas, dėl kurio verta gyventi?

Istorija žino ne vieną atvejį, kai buvo mėginama tobulinti ir žmogų, ir visuomeninius santykius. Mūsų naujo žmogaus Frank'Einstaino kūrėjas profesorius polemizuoja ir su krepšinio varžybas žiūrinčia minia, ir su istorijos galingaisiais - Hitleriu, Stalinu. Jiedu tobulino visuomeninius santykius, brutaliai atsikratydami jiems nereikalingos žmonijos dalies, siųsdami į dujų kameras ar sibirus. Mūsų Profesorius išmintingesnis - jis tobulina paties naujo žmogaus mąstymą, gerai žinodamas, kad prieš tobulą mąstymą neatsilaikys nemąstantys: išnyks natūraliai, nepastebimai... Savuoju veikalu norime grįžti prie amžinos tiesos: nei visuomeniniai santykiai, nei kūno tobulumas ar mąstymas nesukurs tobulos visuomenės. Tobulumo suteikti gali tik meilė, artimo skausmo suvokimas.

Jūsų veikale kalbama šių dienų žmogaus lūpomis.

Manau, nesvarbu, ar kalba išgalvotas nūdienos žmogus, ar istorinė asmenybė, ar legendos personažas - bent jau mano kūryba visuomet susijusi su tos dienos aktualijomis. "Mažvydas" pagal Justiną Marcinkevičių gimė Sąjūdžio išvakarėse, "Praregėjimą" inicijavo religinės kolizijos, "Žilviną ir Eglę" - Vinco Mykolaičio-Putino interpretuotas pamario mitas. Eilės laukia opera "Lizdeika", prie kurios jau keli metai darbuojamės su filosofu Arvydu Juozaičiu... Skaudu, kad vis tyliau kalba ta saujelė žmonių, kuri prieš dvidešimtį metų vedė tautinio atgimimo link minias su lietuvišku žodžiu ir lietuviškomis dainomis. O tos saujelės tylus kalbėjimas nulemia ir vienų ar kitų rinkimų baigtį, o iš ten - žiūrėk - ir su kiekvienu iš mūsų tiesiogiai susijusius sprendimus. Tad ar mes jau tik minia, aistringai šūkaujanti ir daužanti viską, kas po ranka papuola po sėkmingų krepšinio varžybų, ar vis dar atsakingi už savo ir savo vaikų, anūkų likimus individai? Tai, kad šioje fantasmagorijoje pastatoma gyva ir negyva, lėmė, kad pastatyme bus nemažai mūsų teatrui naujų raiškos būdų. Nemaža muzikos dalis - elektroninė. Scenografijoje labai svarbi videoinstaliacija. Tame "dirbtinumo" kontekste itin gyvai ir paprastai suskamba gyvas orkestras, žmogaus balso grožis... Džiaugiuosi, kad Profesoriaus laboratorijai rekvizitą gauname iš Jūrininkų ligoninės - vyr. gydytojas Jonas Sąlyga maloniai atsiliepė į prašymą suteikti pastatymui autentiškumo.

Pabrėžėte, kad savo kūrinį, sugalvotą prieš nemažai metų, rašėte specialiai Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui.

2002 metais statėme "Žilviną ir Eglę". Tąsyk ir sumaniau, kad labai įdomu būtų parašyti veikalą specialiai šiam teatrui, jo trupei - su visais jos privalumais ir trūkumais. Žinia, ne kiekvienas mūsų artistas gali dainuoti Pučinį ar Verdį. Bet jų stiprybė atsiskleidžia kitur - ir publika juos myli, seka jų biografiją, lankosi teatre dėl jų.

Sakėte, smagu iš šalies žiūrėti į savo kūrinį, kai artistai į jį "įeina".

Spektaklio gimimas - labai didelė laimė. Džiaugiuosi, kad šį kartą veikalą gyvenimui prikelia jaunų statytojų būrys. Jaunas dirigentas Modestas Barkauskas specialybės mokosi pas profesorių Juozą Domarką, o teorijos dalykų teko jį mokyti ir man. Tai tikrai talentingas, kūrybingas ir ryžtingas jaunas menininkas, turintis jau nemažai patirties ruošiant ir šiuolaikinius kūrinius. Jauna režisierė Marija Simona Šimulynaitė, baigusi šokį Nacionalinėje M. K. Čiurlionio mokykloje, dirbo Tartu Vainemunės teatre balerina, susidomėjo režisūra ir pernai baigė režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas Rimą Tuminą. "Frank'Einstainas" - jau aštuntoji Marijos Simonos statoma opera. Pamatę Rimo Sakalausko vaizdo instaliacijas supratome, kad ir jam rūpi tos pačios problemos - jo kūryba tiesiog persunkta frankenstainizmo dvasia. Džiugu, kad pavyko jį trumpam "susigrąžinti" iš Didžiosios Britanijos, kurioje jis tęs magistrantūroje studijas ir jau buvo išvykęs. Su garsu padeda dirbti Gediminas Zujus, Giedrius Litvinas ir mūsų teatro garso režisierius Donatas Indrišiūnas.

Impresionistas E. Dega sakė, kad operoje viskas netikra: dekoracijos, apšvietimas, šokėjų šukuosenos, biustai ir šypsenos. Tikros yra tik operos sukeltos emocijos.

Yra ir kitų citatų. Man labai patinka latvių filmas su Vija Artmane pagal S. Moemo pjesę "Teatras", o ten labai svarbi mintis "Teatras - tai gyvenimas, o gyvenimas - tai teatras". Pradėjusi vadovauti teatrui vėl tą frazę atradau iš naujo.

Man operos magijos dalis - romantika, amžina meilė, taurūs poelgiai. Kodėl išsikankinęs dėl savo rūpesčių žmogus vakarą turi patirti kančią žiūrėdamas operą, kuri kelia sąmyšį, graužatį ir kančias?

Nesakyčiau, kad žiūrint "Frank'Einstainą" jūsų laukia baisios kančios. Tikrai patirsite ir malonių įspūdžių, gražių reginių, tikiuosi - ir malonios ausiai muzikos. Nemėgstu klasikinių veikalų - tarp jų ir operų - modernių pastatymų. Jų prigimtyje retai matau nūdienos išraiškas natūralias. Tad ir sakau, kad dažniau reikia rašyti ir statyti moderniai nūdienos temomis šiuolaikinius veikalus. O tai, kad dažnas šedevras gyvenimą pradeda po šimto metų nuo sukūrimo - jau beveik taisyklė. Taip nutiko Wagneriui, Mahleriui, Šostakovičiui ar Prokofjevui. Mėgstu juokauti, kad kol kas taip mažai lietuvių veikalų mūsų teatruose tik todėl, kad dar nė šimto metų neskaičiuojame nuo profesionaliosios lietuvių operos gimimo. Muzika tikrai rašoma iš skausmo; ar rašoma iš laimės, nežinau. Tu tikrai turi reaguoti į tai, kas tave jaudina šiandien. O tai, kad publika atmeta šios dienos aktualijas - ne visuomet pasitvirtina. Aš, kaip autorė, negaliu skųstis nei "Mažvydo" sėkme, nei "Praregėjimo" ar "Žilvino ir Eglės" sutiktuvėmis. O "Frank'Einstainas" iš tieų bus drastiškesnis, labiau provokuojantis.

Ar tik iš snobizmo dalis klaipėdiečių sako: "Jeigu negaliu paklausyt La Scalos, Metropoliteno operos teatrų solistų, neisiu ir į vietinį"?

Man gaila tų žmonių, nes jie nesupranta pagrindinio dalyko: kad mene nėra "blogai", jeigu yra nuoširdumas, tai jau yra labai ir labai daug. Su nuostaba žiūrėjau į mūsų teatrą nuo pat jo gimimo, nuo "Mažvydo" laikų (mėgstu pabrėžti, kad su juo gimiau ir aš kaip kompozitorė). Visą laiką iš Vilniaus nacionalinio operos ir baleto teatro, iš Rygos operos teatro ar Vokietijos, Rusijos teatrų atvažiavusi čia atrasdavau oazę, kuri įdomi tuo, kokia yra - nuoširdumu, atsidavimu teatrui. Žinoma, trukdo pastatas. Kiekvieną kartą įtikinėti save, kad įėjai į teatrą - nors nei pastato išorė, nei vidus nė iš tolo teatro neprimena, juo labiau - muzikinio, tikrai nelengva. Tą prieš dvidešimt ketverius metus išrėžiau ir tuometiniam miesto merui Alfonsui Žaliui: kad muzika, juo labiau opera, negali skambėti tokiame pastate. Kai mes pasikvietėme pasaulinio garso solistę Violetą Urmaną - Urmanavičiūtę, daugelis žmonių ir man sakė: "Dėl manęs tu čia rodyk, ką nori - aš neisiu į šitą pastatą." Mielieji, nuo mūsų visų priklauso, kokį teatrą turime. Palikau Vilniuje namus, šeimą, padariau, kas nuo manęs asmeniškai priklauso, nes tikrai nuoširdžiai noriu, kad bent po tūkstančio metų Lietuvoje būtų pastatytas tikras geros akustikos operos teatras.

Kūryba - laimė ir apsėdimas - sudegina žmogų visą. Kodėl neatsidedate vien tik jai?

Kodėl jūs manote, kad aš dabar nelaiminga? Naujos teatro koncepcijos - irgi kūryba. Palikit man rinktis savąją laimę. Ne veltui nors ir ne visai, bet pakankamai rimtai sakau: viską, ką rašai, priims po šimto metų. Šiandien sau keliu užduotį išgirsti kiekvieną operą, kaip ji skamba, kad ją sutvarkyčiau. Nelabai man patinka iš eskizų atstatomi net ir pripažintų kompozitorių kūriniai. Tačiau kiekvienos operos statymas - labai sudėtingas, be galo daug pergyvenimų sukeliantis procesas. Ne viskas pavyksta tau, o čia dar bendraautoriai - dirigentas, režisierius, dailininkas... Kūrybą adekvačiai suvokti iš karto labai sunku. O operos kūrimo procesas labai ilgas. Iki šiol nei viena kita mano veiklos sritis nedavė tokių apčiuopiamų ir greitų rezultatų, kaip darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Visgi finansavimo garantija biudžetiniame teatre, kad ir koks menkas biudžetas būtų (koks yra mūsų teatre) visgi veiklai sąlygas suteikia kur kas geresnes, nei laisvo menininko statusas. Taigi teatre dirbdama iš tiesų esu labai laiminga.

Tikriausiai turite savo favoritų; juk tai žmogiška.

Manau, kad esu visiems teisinga. Nežinau, kaip galvoja kiti. Ne, ne - artimai tikrai su niekuo nebendrauju. Stebiu kolektyvą iš šalies ir džiaugiuosi augimu, išgyvenu dėl nesėkmių. Tikiu, kad šalia šiandien dirbančių rasis naujų, jaunų darbuotojų ir visi drauge išauginsime visomis prasmėmis tą naują teatrą, kuriame lygiai sutars ir praeities, ir dabarties, ir ateities kūriniai - ir ne tik šedevrai.