Kai valstybė praranda savo kūrėjus - jos nelieka

Viešosios įstaigos Nemuno euroregiono Marijampolės biuro direktoriaus ir Kristijono Donelaičio draugijos naujojo vadovo Gintaro Skamaročiaus veiklos keliai veda ne tik po Pietų Lietuvą, bet ir po arčiau pasienio esančius Lenkijos, Baltarusijos ir Karaliaučiaus krašto rajonus. Tikslas - bendrus su užsieniečiais projektus pritaikyti regiono plėtrai, kultūriniams ryšiams tęsti bei Lietuvos garbei išsaugoti. Anot G.Skamaročiaus, nereikia skaičiuoti, kiek mūsų emigravo. Dirbti Lietuvai ir nepasiduoti panikai turi tie, kurie čia lieka.

Jokiai partijai nepriklausantis tarptautinių projektų autorius, kultūrininkas pilietiškumą tapatina su neabejingumu politikai. Anot jo, žmonės neturi būti tylūs ir nuolankūs, jie turi reikalauti iš valdžios atsakymų.

- Politikai pažada, o paskui paaiškėja, kad pinigų reikia tam, anam, o trečiam nebelieka...

- Nepasakyčiau, kad nebelieka. Vyriausybė neproporcingai daug investuoja į objektus, kurie ir be paramos puikiai išsiverstų. Tarkime, Klaipėdos jūrų uostas. Jis iš tikrųjų gauna didžiulius pelnus. Kodėl dar valstybė turėtų padėti? Kodėl parama, kurią davė Europa, neinvestuojama į verslo sąlygų gerinimą, gimstamumo auginimą? Blogai, kad valstybė nepasako savo strateginių planų dėl konkrečios vietovės. Kas galėtų pasakyti, kuriame kaime po 10 metų dar bus mokykla? Tam, kad žmogus pirktų namą kaime, turi atsirasti valstybės ir piliečio sutartis, garantija ateičiai. Šiandien kaimo vaikus geltonieji autobusėliai dar nuveža, o rytoj kur nuveš? Net ir neturtingas Karaliaučiaus kraštas, kaip pas mus juokaujama, jau grįžta prie valstybinio planavimo. Taip daroma visame pasaulyje. Pabėgome nuo sovietinio, bet nesugebėjome sukurti kapitalistinio planavimo. Jeigu valstybė įsipareigoja „Danisco Sugar“, Suomijos ir Norvegijos koncernams, įsipareigoti turėtų ir savo piliečiams. Tam, kad gyventojai galėtų planuoti ateitį ir žinoti, jog turės darbus. Beprotiškas žemių perleidimas žemvaldžiams taip pat naikina kaimus. Kas skaičiavo, kiek praranda valstybė, išvarydama žmones iš kaimų? Kaip maži upeliai jie suteka į didžiuosius miestus arba tiesiu taikymu skrenda į Londoną. Kaip mažos skruzdėlytės po šapą žmonės suneša valstybės aruodus. Ar valstybei taip juokingai atrodo to vieno šapo nešimas, jei ji sau leidžia savo vaikus išsiųsti į užsienį ir sakyti, kad nieko neįvyko, viskas gerai, nes jiems reikia pamatyti pasaulio? Skatinti žmones bėgti iš savo komandos yra nusikaltimas.

- Ką sakyti pensininkams, kurie visą gyvenimą dirbę, kad išėję į pensiją galėtų atsikvėpti, gauna tik pašalpą prasimaitinti?

- Taip yra todėl, kad išsirinkę politikus bijome jiems pasakyti, ką jie blogai daro. Ūkininkai, mokytojai, kultūrininkai neina ir neprotestuoja, jeigu jiems patinkanti partija yra valdžioje. Prieiname iki to, kad nepadedame savo partijos vadovybei suprasti realios situacijos Lietuvoje ir leidžiame sostinėje sėdintiems jų vadovams meluoti mums į akis. Ir dar bandome juos ginti prieš kitos partijos kolegą teisindami, esą „jie nekalti, nes nežinojo“. Problemą galima išspręsti atšaukiant Seimo narį už sutarčių rinkėjams nevykdymą. To nėra, nes dauguma žmonių pavargo ir nusivylė. Jie verčiau išvažiuoja. Mūsų valstybė visų pirma turėtų rūpintis šeimomis, kad daugiau vaikų gimtų, o užaugę jie turėtų darbo, kad pensininkai neskurstų, o ne siųsti vyriausybines delegacijas dėl vieno emigranto parsivežimo ar lėktuvą, kad vienas pabėgėlis ar kelios jų šeimos atskristų. Tam turi būti proporcingas pagrindas. Valstybė neišgali savo žmonėms suteikti normalios ateities, bet yra įsipareigojusi rūpintis pasaulio pabėgėliais. Patosas sutinkant lietuviškai pramokusį afganą dar kartą įrodo, kad eilinis migrantas svarbesnis už žmogų, kuris čia namus stato, vaikus moko. Ką tokio taip operatyviai ir su tokia pagarba atskraidintas afganas padarė Lietuvai? Išgelbėjo mūsų vaiką iš gaisro, pridengė mūsų karius nuo susprogdinimo, savižudžio atakos? Jis tik tarnavo mūsų kariuomenei, ir už tai buvo atlyginta. Savo valstybei dorai dirbantys piliečiai turėtų sulaukti daugiau pagarbos už prašalaitį, kuris čia pastovės kaip autobusų stotelėje ir vėl išriedės į kitą stotelę. Šio meto trūkumas yra tas, kad mes nesugebame vertinti savo bendruomenės.

- Žmonės bėgo ir bėga į užsienį, o mes teisinamės: jie bėga dėl pinigų, dėl geresnio gyvenimo...

- Ne tik dėl pinigų bėga. Visuomenės apklausos rodo, kad atlyginimai net nėra tarp trijų pagrindinių priežasčių. Svarbiausia yra saugumas dėl ateities. Žinojimas, kur aš galiu saugiai investuoti, ką galiu sau leisti. Imdamas paskolą 30-40 metų žmogus nori turėti valstybės garantiją, kad miestelis, gyvenvietė, kur jis ketina kurtis, nebus paversti šiukšlynu, neiškils koks nors monstras, nuodysiantis sveikatą. Ar į Briuselį deleguoti mūsų atstovai kovoja dėl mūsų? Ne, jie gauna postą nuo savo partijos kaip brangią dovanėlę. Išvažiuodamas į Briuselį politikas teigia važiuojantis atstovauti Lietuvai. Tik niekas nemato to atstovavimo rezultatų. Nematau mūsų atstovų tarpusavio veiksmų koordinavimo, tik bandymą pasiginčyti ir, naudojantis vieno ar kito politinio aljanso lėšomis, pasireklamuoti. Bijodami apsijuokti prieš kitų valstybių kolegas, jie nekelia klausimų, kurie labai svarbūs mūsų valstybei. Sutinku, kad kai kurie gerai nemoka užsienio kalbos, bet to ir nereikia. Politikui svarbu ne kalbėti be klaidų, o pasakyti esmę ir pasiekti rezultatų. Yra daug žmonių Vyriausybėje, kurie vengia diskusijų iš baimės prarasti savo vadų palankumą. Kabinetai apsistato padlaižiais, silpnais patarėjais, kurie galų gale suėda ir savo vadovą. Kur matyta, kad vadovas rinktųsi patarėją, kuris jį viešai giria, o ne sako jam tiesą.

- Ar didelis nusidėjimas, jei Lietuvoje ministras tobulai nemoka užsienio kalbos?

- Nereikia užsienio kalbos mokėti geriau už pačius anglus. Anglai gatvėse kalba kur kas blogiau, negu mus mokina mokyklose. Jei susisiekimo ministras nesuprastų, kas yra greitkelis, kas geležinkelis, būtų tragedija. Etiketas iš struktūros vadovo reikalauja mokėti pasisveikinti, palaikyti pokalbį prie kavos bent viena užsienio kalba. Kiekvienas ministras turi patarėjų, kalbininkų, rengiančių tarptautines sutartis. Kai vyko pirmininkavimas Europos Sąjungos taryboje, dauguma renginių mūsų šalyje vyko anglų kalba, o kai kurie mūsų svečiai klausė: kodėl nekalbate gimtąja kalba? Tai rodo, kad problema ne Briuselyje, o mūsų valdininkų galvose. Mums svarbiau kiek jis kalbų moka, o ne koks yra specialistas.

- Sakote, specialistas. Ne visoms mūsų ministerijoms vadovauja tos srities specialistai. Jūsų manymu, gerai ar blogai, jei Sveikatos ministerijai vadovauja viešųjų ryšių žinovas?

- Kai ministerijai vadovauja tos srities, kurią jis kuruoja, profesionalas, gali būti ir pranašumų, ir trūkumų. Jei ministras išmano kuruojamos srities profesinius reikalus, jis gali greičiau ir su mažesne komanda priimti sprendimus. Gali būti ir ne profesionalas tos srities, kuriai vadovauti ateina, bet privalo būti geras vadybininkas, turėti gerus patarėjus metodininkus. Skiriant vadovą, pirmiausia reikėtų sutelkti dėmesį į jo praeities darbus, vadovaujamos srities viziją ir kokius ketina žengti žingsnius tą viziją įgyvendindamas. Pirmiausia jis turi būti atsidavęs savo valstybei ir turėti suvokimą, ką daro. Jei Vyriausybė nemato, kaip žlugdomi smulkūs žemdirbiai, kas vyksta su kaimais ir mažais miesteliais, kam tada būti kaimiškos ministerijos ministru?

- O kas, jūsų manymu, yra atsakingas už kaimiškų vietovių naikinimą?

- Tai - uždaras ratas. Didelės įmonės finansuoja politines partijas per rinkimus. Kai verslininkas investuoja į politinę ekonomiką, jis tikisi grąžos. Tad politikai turi rinktis arba valstybės interesus, arba tam tikros grupės privačius interesus ir tarnauti. Pasirinkdama antrąjį variantą, valstybė kerta sau per pamatus, praranda strateginę žaliavą. Žinoma, žaliavos įsiveš, bet ką darys mūsų žmonės? Jeigu jų neliks, neliks kam išlaikyti valstybės aparatą. Norėčiau, kad piliečiai tą klausimą keltų. Ne bėgtų iš Lietuvos, o reikalautų. Tegul žmonės nustoja masiškai žiūrėti nesąmoningas televizijos laidas, maigyti telefonų mygtukus. Sako, jeigu su protu, nepakenks. Su protu yra tiek, kiek reikia darbui, o vėliau ima veikti Senovės Romos principas, kad liaudžiai užtenka duonos ir žaidimų. Juokingai atrodo, kai 200-500 žmonių išrenka mažo miestelio politiką ir jis gali daryti įtaką visam kraštui. Jeigu būčiau pats politikas, per rinkimus sakyčiau, kad sistema kalta, o dabar sakau, kad patys esame apsileidę.

- Nuo praėjusių metų vadovaujate visos Lietuvos Kristijono Donelaičio draugijai. Kuo gali draugija prisidėti prie visuomenės gydymo?

- Noriu parodyti dabartiniam jaunimui, kad yra prasmė dirbti valstybei. Žmogus, praradęs tikėjimą ir prasmę dirbti savo valstybei, nustoja ją kurti. Daug galima padaryti per kultūrinę veiklą. Nebūtina supilti naujus kalnus. Ir nedidelius darbus padarantis žmogus gali matyti prasmę. Draugijos nariai ir jai prijaučiantys žmonės važiuoja į aplinkos tvarkymo talkas Tolminkiemyje, Lazdynėliuose, daro renginius Karaliaučiaus krašte, Suvalkuose, Marijampolėje, Vilniuje, Kaune. Tai renginiai, kurie kuria. Stengiamės pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių. Su Marijampolės kolegijos studentais važiavome į Suvalkus pagerbti už Lietuvos Nepriklausomybę žuvusių karių kapų. Jaunuoliai degė žvakutes, mačiau susimąstymą jų akyse. Tokios akcijos po kruopelę kaupiasi ir palieka pėdsakus. Klausėte manęs, ar esu tikras, kad nė vienas iš mano keturių vaikų neišvažiuos iš Lietuvos. Tikiuosi. Kol tam ateis laikas, manau, jau būsiu spėjęs sukaupti jų meilės gimtajam kraštui kapitalą. Draugija kviečia depresijoje dėl aplinkinio pasaulio abejingumo nuskendusius žmones prisidėti ir pagerbti tuos, kurie kūrė mūsų visuomenę, skleidė lietuviškumą. Pagerbdami K.Donelaitį, Martyną Mažvydą, Vydūną, daugybę kitų šviesuolių, stengiamės parodyti, kad pagarbos nusipelno ne tas, kuris dirba tik savo kišenei, bet tautos ateičiai.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“